Kai technologijos tobulėja greičiau, nei žmonės sugeba prie jų prisitaikyti, atitinkamai privalo keistis ir švietimas, kuris šiandien rizikuoja sukurti kartą žmonių, tiesiog nebetinkančių moderniam pasauliui.
– Esate sakęs, kad sparčiai besikeičiančios technologijos pakeis mokymosi procesą. Apie tai jau kalbama senokai, technologijos vystosi, pasaulis keičiasi, tad gal jau galima apibendrinti, apie kokius iš tiesų pokyčius kalbame? Kas vyksta?
– Viskas priklauso nuo žvilgsnio, požiūrio taško. Nors vis mažiau, tačiau yra tokių, kurie sako, kad neįvyko lygiai nieko, kad žmogaus prigimtis nepasikeitė nuo to, kaip stipriai pakito ir technologiškai ištobulėjo pasaulis, kuriame gyvename. Mano galva, svarbiausia suvokti, kad technologijų pokyčiai realūs, esminiai ir jie paliečia visus penkis pagrindinius mokymo tipus: ikimokyklinį ugdymą ir darželius, tiesiogiai vartotojus pasiekiančias mokymosi įstaigas ir jų kursų lankytojus, taip pat mokinius įprastose mokyklose, aukštojo mokslo įstaigas ir jų studentus bei įmones ar valstybinį sektorius. Kiekvienoje sistemos pakopoje pokyčiai jau vyksta ir neišvengiamai judės toliau.
– Tad kokius iššūkius švietimo sistemai kelia technologijų pokyčiai?
Privalo keistis pati švietimo ir mokymosi kultūra, o inovacijos ir eksperimentai turėtų tapti labiau laukiami mokyklose.
– Pagrindinis iššūkis – tinkamas technologijų panaudojimas. Jos nėra savitikslės, jos nėra panacėja ir tik nuo to, kaip ir kur bus pritaikytos, realiai priklauso rezultatas. Tad reikia, kad į pokytį įsitrauktų visos reikalingos grandys. Tik tokiu atveju technologijos suteiks galimybę išsilavinimą gauti gerokai didesniam žmonių skaičiui, sumažins švietimo sistemos veiklos kaštus, padės įtraukti mokinius į patį mokymosi procesą bei, kas labai svarbu, palengvins mokytojų gyvenimą, kartu efektyviau išnaudojant jų laiką. Maža to, privalo keistis pati švietimo ir mokymosi kultūra, o inovacijos ir eksperimentai turėtų tapti labiau laukiami mokyklose.
Suvokti, kaip dėl to keisis mūsų kultūra kur kas sunkiau, nes pokyčių greitis priklauso nuo atskirų šalių ir net individualių mokyklų. Juk pasiryžus įsileisti technologijas kartais direktoriaus ar net vieno mokytojo žodis gali būti lemiamas.
Kartu neišvengiamai kyla klausimas, kaip sujungti technologijas ir žmogiškuosius išteklius. Rinkoje jau yra tokias mokyklai skirtas technologijas siūlančių žaidėjų, kurie norėtų iš viso eliminuoti mokytojus. Bet ar ne geresnis sprendimas būtų permąstyti ir pakeisti mokytojo vaidmenį, sukurti sistemą, kurioje technika padėtų efektyviau išnaudoti mokytojo laiką, tačiau jo figūros neeliminuotų?
– Gal galima identifikuoti, kas stabdo pokyčius mokymosi procese. Jei taip sparčiai keičiasi ir tobulėja technologijos, kodėl stringa jų prisijaukinimas?
Yra keli svarbiausi dalykai ir gal paradoksaliausia tai, kad tai labiausiai susiję su psichologija ir žmogiškuoju faktoriumi. Pirmiausia, tai pačių mokytojų ir mokyklų administratorių baimė įsileisti technologijas. Dažnai ji sietina su amžiumi, nes jaunesnės kartos mokytojai tiesiog yra labiau pratę prie technologijų, jomis naudojasi ir taip, tad integruoti jas į mokymosi procesą jiems atrodo visiškai natūralu. Nors nebūtinai kertinis faktorius yra amžius – kartais inovacijų bei technologijų atsisakoma tik todėl, jog jas sunku suprasti, įsigilinimui trūksta laiko arba tiesiog tenka laužyti nusistovėjusią ugdymo rutiną.
Šiuolaikinis mokytojas iš tiesų turi būti pasiryžęs net ir iš kitų šalių pavyzdžių imti viską, kas geriausia.
Kitas dalykas, tai faktas, kad perėjimas prie naujos švietimo kultūros nebus sėkmingas be kitų šalių ar mokyklų praktikos stebėjimo ir perėmimo. Šiuolaikinis mokytojas iš tiesų turi būti labai atviras ne tik artimiausiai savo aplinkai, bet ir būti pasiryžęs net ir iš kitų šalių pavyzdžių imti viską, kas geriausia, ir nebijoti savo metodikos keisti pagal gerosios praktikos rekomendacijas. Deja, toks noras prisitaikyti ryškus toli gražu ne visur.
Kitas didelis iššūkis – kultūriškai įsišaknijusi baimė rizikuoti. Bet kokia inovacija reikalauja eksperimentų, o juos vykdant klaidų išvengti neįmanoma. Tai visiškai normalu. Kur kas svarbiau suvokti, kad būtina ne iš pirmo karto priimti absoliučiai teisingus sprendimus, bet elementariai gebėti pasimokyti iš savo klaidų. Kai kuriose šalyse vyriausybės neskiria pakankamai laiko suvokti technologijų raidos svarbą šiuolaikinei edukacijai, nes tai sudėtingas klausimas be kita ko reikalaujantis ir radikalių daugelį gyvenimo sričių keičiančių reformų.
Šioje situacijoje pavyzdys galėtų būti kad ir Norvegija. Šalies premjerė Erna Solberg neseniai pripažino, jog į inovacijų pokyčius reaguojama per lėtai, ypač dabar, kai tradicinių šalies pramonės šakų – naftos bei dujų – kuriamų darbo vietų skaičius intensyviai mažėja, o šalies veidas dėl to labai keičiasi. Išvada buvo paprasta – ateityje technologinių inovacijų projektus būtina ne tik intensyviau remti, bet ir greičiau juos vykdyti, nes tai vienintelis kelias šaliai išlikti konkurencingai. Girdėti tokius dalykus iš šalies vadovų lūpų – ne toks ir dažnas dalykas.
Technologinių inovacijų projektus būtina ne tik intensyviau remti, bet ir greičiau juos vykdyti, nes tai vienintelis kelias šaliai išlikti konkurencingai.
– O kaip švietimo sistema gali prisitaikyti prie technologijų, kurios nuolat išgyvena tokią kaitą, jog prieš kelis metus stebuklingais atrodę išradimai šiandien kartais jau kelia juoką?
– Viena didžiųjų problemų integruojant technologijas į ugdymo sistemą yra būtinybė spėti kartu su nepaprastais greičiais vykstančiais technologiniais pokyčiais visos visuomenės mastu. Taigi ir gebėti paruošti studentus darbams, kurių reikės ateityje, ir kurių dabar gal net įsivaizduoti negalime. Bet ši skaitmeninė transformacija paliečia be išimties visus visuomenės sluoksnius bei pramonės šakas. Technologijų kaita yra cunamis, kurio išvengti neįmanoma, todėl jam būtina atitinkamai ruoštis.
– Ar grindžiant visus mokymo procesus technologijomis neiškyla rizika, kad mokiniui ar studentui pasiekus darbo rinką praktinės jo žinios jau bus pasenusios?
– Vėlgi, turime susitaikyti su tuo, kad šiandien formalaus išsilavinimo suteiktos žinios yra ribotos ir naudingos gerokai trumpiau, nei prieš dešimtmetį ar net penkerius metus. Tai, kas nepraranda vertės, yra ne konkrečios žinios, bet kompetencijos – gebėjimas mokytis, rasti, sisteminti ir apdoroti informaciją, kūrybiškai ir kritiškai mąstyti. Neturime kito kelio, kaip tik prisijaukinti visą gyvenimą trunkančio mokymosi idėją. Ir kalbu toli gražu ne vien apie formalų ugdymą. Tai nelengva, bet žmonės patys turi prisiimti atsakomybę nuolat tobulinti savo įgūdžius, būtinus darbo rinkai ir netgi plačiau – būtinus norint gyventi pilnavertį gyvenimą technologiškai vis sudėtingesniame pasaulyje.
Tokius rinkos poreikius atliepia ne vien formalaus švietimo įstaigose, bet ir internetu pasiekiami kursai, prieinami už nedidelę kainą ir pasiekiami iš bet kurios pasaulio vietos. Ateityje mokymasis taps ne be auditorijų, bet telefonų ir planšečių klausimas, besitęsiantis visą gyvenimą.
– Ar vertinant progreso greitį nėra rizikos, jog ateityje technologija ne papildys, o pakeis žmogaus darbą?
– Toks klausimas gana dažnai kyla iš baimės ir nesaugumo jausmo. Bijome, kad pasaulis pasikeis neatpažįstamai. Tačiau optimistinė vizija būtų ta, kad robotams, dirbtiniam intelektui ir panašioms technologijoms vis labiau plintant mes, žmonės, ypač suaugusieji, turėsime kuo geriau išlavinti savo kritinio mąstymo, bendravimo įgūdžius, tam kad galėtume naujų technologijų atnešamą naudą papildyti ir dirbti drauge su jomis, o ne bandyti veltui kabintis į užduotis, kurias nauji išradimai vykdo geriau nei bet koks žmogus.
Į Lietuvą E. Trondsenas atvyksta dalyvauti Vilniaus inovacijų forume „Innovation Drift“ Spalio 12-13 dienomis vyksiantis renginys yra didžiausias ateities tema organizuojamas renginys Baltijos jūros regione, kurio metu į Lietuvą atvyks daugiau kaip 50 visame pasaulyje žinomų mokslininkų, verslo pasaulio atstovų bei futurologų.
