Prieš dvejus metus Giedrių ištiko nelaimė – jį paliko žmona. Jai ir savo mažametei dukteriai paliko namą, ir gyvenimą vyrui teko pradėti kurti iš naujo. Giedrius susipažino su mergina, toliau viską daryti jie nusprendė kartu – ir namą statyti, ir tiems namams pinigų užsienyje užsidirbti. Išvyko į Islandiją. Nors ten gyvena dar tik metus, nekantrauja grįžti į Lietuvą.
„Tiktai Lietuvoje, tiktai taip. Pavargau nuo pažeminimo, diskriminacijos, nuo tos vergystės sąlygų Islandijoje. Geriau savam ponui vergauti nei svetimam“, – paklaustas, ar ruošiasi grįžti iš Islandijos į Lietuvą, 15min pasakojo emigrantas Giedrius, paprašęs neminėti jo tikro vardo ir pavardės.
Lėktuvo bilietus įmonė nupirko neatsiklaususi
Bandysiu daryti viską, kad tokie dalykai nesikartotų, kad žmonės nevažiuotų, kad netikėtų tomis agentūromis, kurios prižada aukso kalnus. Jie mane atakavo kiekvieną dieną, klausinėjo, kada važiuosiu, sakė, kad nupirks bilietą. Man ir nupirko bilietą net nepaklausę, ar man diena tinkama, – pasakojo emigrantas.
Kiek daugiau nei prieš metus Giedrius pamatė skelbimą, kad Islandijoje reikalingas šiukšliavežio vairuotojas. Paskambino, sužinojo, kad Žemaičių Kalvarijoje lankosi islandas, ieškantis Lietuvoje darbo jėgos. Susitiko, sutarė dėl darbo. Pasirodo, islandas atstovavo įdarbinimo agentūrai „Elja“. Giedrius pasakojo, kad islandas jį skubino apsispręsti. Galiausiai pats nupirko bilietus Giedriui ir jo draugei į Islandiją, ir teko išvažiuoti.
„Bandysiu daryti viską, kad tokie dalykai nesikartotų, kad žmonės nevažiuotų, kad netikėtų tomis agentūromis, kurios prižada aukso kalnus. Jie mane atakavo kiekvieną dieną, klausinėjo, kada važiuosiu, sakė, kad nupirks bilietą. Man ir nupirko bilietą net nepaklausę, ar man diena tinkama“, – pasakojo vyras.
Giedrius raukėsi, mat niekada nenorėjo dirbti tarpininkaujant agentūrai – „Elja“ Islandijoje „nuomoja“ žmones įvairioms įmonėms, ir būtent su ja, o ne su tiesioginiu darbdaviu, Giedrius privalėjo pasirašyti sutartį.
„Niekas man nesakė, kad tuos konteinerius, kurie sveria po šimtą kilogramų, reikės tempti iš rūsio, kur nėra rampos. Man buvo pasakyta tik tiek, kad reikės prikabinti. Lietuvoje žmonės patys ištempia konteinerius, o ten ne, reikia ištraukti, ištuštinti ir vėl pastatyti kaip stovėjo. Neduok Dieve, per kelis centimetrus stovės ne vietoje“, – pasakojo Giedrius.
Pažeminimas, atviravo vyras, yra jo kasdienybė.
Islandai tyčiojasi iš „šiukšlių žmonių“
„Per šį darbą jau stuburo neturiu, kelis vienas traška“, – pasakojo Giedrius, kurį „Elja“ ką tik atleido iš darbo. Kodėl? Vyras per kelis mėnesius porą kartų susiginčijo su gyventojais, ir tai įmonei pasirodė nepriimtina.
„Prie mašinos su manimi dar dirba du žmonės. Įvažiavom į kiemą, ten buvo du namai, reikėjo ištraukti konteinerius. Konfliktas iškilo tuomet, kai žmonės stovėjo ant mašinos, o namo gyventojas vos neįpuolė į mašiną. Mačiau per kamerą, kad žmonės išsigandę nežinojo, ką daryti. Aš bandžiau paaiškinti, ar tam gyventojui, sakiau, ar suvoki, ką darai, kad čia yra žmonės, jie dirba savo darbą. Tam žmogui nepatiko, ką aš pasakiau, jis paskambino į mano įmonę ir mane apskundė, – apie pirmąjį savo konfliktą pasakojo Giedrius. – Paklausiau – ar jums užtenka to, kad aš gatvėje į ką nors ne taip pažiūrėsiu, arba, man dirbant savo darbą, koks žmogus negalės pravažiuoti ir dėl to pasiskųs, kad aš blogai dirbu. Man davė suprasti, kad taip.“
Jis sužinojo, kad, tokiam atvejui pasikartojus, su darbu teks atsisveikinti. Po trijų mėnesių pasitaikė panaši situacija, ir „Elja“ atleido Giedrių.
„Žmonės dažnai konfliktuoja vien dėl to, kad jie galvoja, kad, jeigu moka valstybei, tai gali daryti, ką nori. Jie mūsų žmonėmis nelaiko. Jeigu žmonės dirba prie šiukšlių, tai jie jau ne žmonės. Tą pastebėjau vos atvažiavęs“, – pasakojo Giedrius.
„Jeigu tu dirbi, o žmogus negali tuo metu pravažiuoti, vos ne su sraigtasparniu mašiną į orą turi pakelti“, – pridūrė vyras.
Giedrius ketino su savo moterimi pabūti Islandijoje iki Naujųjų metų, tačiau dabar planai sugriuvo ir, matyt, teks pabūti kiek ilgiau. Vyras žada leistis į kito darbo paieškas, bet svajoja apie grįžimą namo.
„Jeigu būčiau kėlęs aliarmą, sau į krūtinę mušęsis, tai jie būtų man gal ką nors pasiūlę, aš tiesiog nebenoriu to darbo dirbti. Pavargau nuo žeminimo, nuo rasizmo, nuo diskriminacijos, ji yra juoda, nemoku net pasakyt, nes tau pirštu gatvėje rodo, ką tu turi paimti, kai tau iškiša per duris maišą ir sako paimk, jeigu nepaimi, kelia didžiulį aliarmą, skambina į savivaldybę“, – pasakojo Giedrius.
Pavargau nuo žeminimo, nuo rasizmo, nuo diskriminacijos, ji yra juoda, nemoku net pasakyt, nes tau pirštu gatvėje rodo, ką tu turi paimti, kai tau iškiša per duris maišą ir sako paimk, jeigu nepaimi, kelia didžiulį aliarmą, skambina į savivaldybę, – pasakojo Giedrius.
Tiesa, sutiko vyras ir malonių žmonių, tačiau matė ir tokių, kaip sako, „despotų, apie kuriuos baisu ir pagalvoti“.
„Yra ir labai nuoširdžių žmonių, kurie mandagiai klausia, ar galėtum papildomai maišą išvežti. Bet yra tokių, kurie žemina ir rodo, kokius maišus turi paimti, nors jie patys jų nuo žemės neatkelia. Dirbom per Velykas, kai visi žmonės sėdi prie stalo, o mus išvarė dirbti. Išbėga moteriškė su krepšeliu šokolado ir sako – džiaugiuosi, kad jūs dirbat, man keista, bet pasivaišinkite šokoladu“, – pasakojo Giedrius.
Bet vienas dalykas Giedrių tikrai nudžiugino – uždirbo daugiau, nei buvo susitaręs anksčiau.
Gauti leidimą dirbti Islandijoje, kaip pasakojo vyras, nėra labai sunku.
„Į registrų centrą nueini su įrodymu, kad turi darbą, tave užregistruoja, gauni socialinio draudimo numerį. Nueini su sutartimi, kad turi darbą. Ir, aišku, turi turėti, kur gyventi. Jie tada registruoja tave tuo adresu, atsiunčia laikiną socialinio draudimo numerį, o vėliau jau duoda nuolatinį – ir pirmyn. Bet Islandijoje su gyvenamuoju plotu yra didelė problema. Teko pačiam ieškotis – sunku. Labai brangu, o sutartys, pasirodo, yra nieko vertos – tave savininkas gali bet kada išmesti vien dėl to, kad jis gali daugiau uždirbti“, – kalbėjo jis.
