Konstitucinio Teismo nutarimas dėl kreditorių eilės bankų bankroto atveju palieka labai mažai vilties privatiems „Snoro“ kreditoriams atgauti bent litą investuotų lėšų. Valstybės įmonė Indėlių ir investicijų draudimas turėtų susigrąžinti apie 3 mlrd. litų, išmokėtų „Snoro“ indėlininkams, o kiti „Snoro“ kreditoriai greičiausiai praras tokią pat sumą, praneša Investuotojų asociacija.
„Privatiems „Snoro“ kreditoriams galimybių atgauti pinigus lieka labai nedaug. Viena viltis – Europos teismai, kita – kad bus atrastas „išgaravęs“ turtas, dėl kurio iššvaistymo kaltinami buvę „Snoro“ akcininkai Vladimiras Antonovas ir Raimondas Baranauskas“, – sakė Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis.
Turto neliks
"Indėlių draudimo fondo nuostoliai šioje istorijoje gali sudaryti beveik 1 mlrd. litų. Tai nėra valstybės nuostoliai, nes lėšas į šį fondą suneša visų bankų ir kredito unijų indėlininkai", – sakė V. Plunksnis.
„Snoro“ bankroto administratoriaus paskelbti duomenys rodo, kad 2013 metų kovo 31 dieną realizuojama „Snoro“ turto vertė, atmetus potencialius teisminius ginčus, siekė 3,1 mlrd. litų. Tuo tarpu Indėlių ir investicijų draudimas „Snoro“ indėlininkams yra išmokėjęs apie 4 mlrd. litų.
„Tai reiškia, kad Indėlių draudimo fondo nuostoliai šioje istorijoje gali sudaryti beveik 1 mlrd. litų. Tai nėra valstybės nuostoliai, nes lėšas į šį fondą suneša visų bankų ir kredito unijų indėlininkai“, – sakė V. Plunksnis.
Pasak jo, kitų kreditorių bei akcininkų nuostoliai siekia apie 2,9 mlrd. litų, arba 2,5 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto 2012 metais.
„Vienintelė paguoda tokia, kad po to, kai bus parduotas „Snoro“ paskolų portfelis, Indėlių draudimo fondas galės grąžinti visas paskolas valstybei ir vėl prisipildys, todėl nebereikės net ir po mažos kredito unijos bankroto skolintis iš valstybės. Tai kažkiek sustiprins pasitikėjimą Lietuvos finansų sistema“, – teigė V. Plunksnis.
Preliminariais duomenimis, Indėlių draudimo fondo nuostoliai dėl Vladimiro Romanovo kontroliuoto Ūkio banko bankroto bei su juo susijusio turto perdavimo Šiaulių bankui siekia dar 800 mln. litų.
Pirmenybė valstybei
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Bankų įstatyme įtvirtinant tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį valstybės įmonės (VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams išmokėjimu, tenkinami antrąja eile, siekiama, be kita ko, užtikrinti asmenų pasitikėjimą finansų institucijomis (bankais) ir kartu – ne tik kreditorių interesų apsaugą, bet ir visos visuomenės interesus turėti stabilią ir patikimą finansų sistemą. Tokiu reguliavimu nepaneigiama bankrutuojančio banko kreditorių, kurių reikalavimų tenkinimo eilė yra žemesnė nei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, teisė reikalauti patenkinti jų reikalavimus.
VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ negalima traktuoti kaip vieno iš Lietuvos Respublikoje draudimo paslaugas teikiančių subjektų: esminį šių asmenų kategorijų skirtumą lemia VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ vykdomos ūkinės veiklos pobūdis, jos reikšmė finansų sistemos stabilumui, be kita ko, dėl to, kad jos nemokumas gali sukelti asmenų nepasitikėjimą finansų institucijomis (bankais), o tai savo ruožtu gali turėti neigiamos įtakos finansų sistemai ir visam šalies ūkiui.
Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Bankų įstatymo nuostata, pagal kurią banko bankroto atveju trečiąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, taip pat dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, vertintina kaip įstatymų leidėjo siekis gauti pajamų valstybės funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti.
Nepatenkinus reikalavimų dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, biudžetas negautų pajamų, o nepatenkinus reikalavimų dėl suteiktų paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, šias paskolas ar jų dalį turėtų grąžinti valstybė, taigi būtų ribojamos valstybės galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas. Atsižvelgiant į tai, tarp valstybės, kuri turi tokius reikalavimus, ir banko kreditorių, kurių reikalavimai tenkinami žemesne nei trečioji eile, yra reikšmingų skirtumų. Tokiu reguliavimu nepaneigiama bankrutuojančio banko kreditorių, kurių reikalavimų tenkinimo eilė yra žemesnė, teisė reikalauti patenkinti jų reikalavimus.
