Savo išvystytoje likvidžios modernybės teorijoje Z.Baumanas teigia, jog dabartiniame amžiuje visi sutarimai yra laikini ir trumpalaikiai. Būtent dėl šios teorijos profesorius šiandien laikomas vienu svarbiausių sociologų pasaulyje.
2015 m. kartu su VDU profesoriumi Leonidu Donskiu išleistoje knygoje „Moral Blindness: the Loss of Sensitivity in Liquid Modernity“ sociologas aptarė mūsų vis labiau individualistiniame pasaulyje prarandamą bendruomeniškumą.
– Nelygybę jūs esate pavadinęs „metastaze“. Ar demokratijai iškilo grėsmė?
– Tai, kas šiuo metu vyksta, galima pavadinti demokratijos krize, pasitikėjimo praradimu: įsitikinimu, kad mūsų valdžia yra korumpuota, kvaila ir nekompetentinga. Veiksmams reikia galios, tam, kad galėtume kažką padaryti, mums reikalinga politika – gebėjimas nuspręsti, ką reikia padaryti.
Politikos rankos yra nukirstos. Žmonės nebetiki demokratine sistema, nes ji nesilaiko savo pažadų.
Tačiau tos jungtuvės tarp galios ir politikos tautinėje valstybėje jau pasibaigė. Galia tapo globalizuota, tačiau politika išliko tokia pat lokali kaip ir anksčiau. Politikos rankos yra nukirstos. Žmonės nebetiki demokratine sistema, nes ji nesilaiko savo pažadų. Mes tai pastebime, pavyzdžiui, migracijos krizės atveju: tai globalus reiškinys, tačiau mes vis tiek veikiame ribotai. Mūsų demokratinės institucijos nėra pritaikytos tarpusavio priklausomybės situacijoms. Dabartinė demokratijos krizė yra demokratinių institucijų krizė.
– Į kurią pusę šiuo metu yra pasvirusi jūsų aprašyta švytuoklė tarp laisvės ir saugumo?
– Tai dvi vertybės, kurias be galo sunku suderinti. Jei norite daugiau saugumo, teks paaukoti tam tikrą dalį laisvės; jei norite daugiau laisvės, teks atsisakyti saugumo. Ši dilema tęsis amžinai. Prieš 40 metų patikėjome, kad laisvė triumfavo, ir pradėjome vartotojiškumo orgiją.
Atrodė, kad viskas įmanoma, kai pasiskolini pinigų: automobiliai, būstai… Tiesiog už juos sumokėdavai vėliau. 2008-ųjų įspėjamasis signalas, kai paskolos išseko, buvo skaudus. Po to sekusi katastrofa, socialinė griūtis ypač smarkiai smogė viduriniajai klasei, nutempdama ją į pavojingą padėtį, kurioje ji išliko iki šiol: jie nežino, ar jų įmonė susijungs su kita ir juos atleis, nežino, ar tai, ką nusipirko, tikrai priklauso jiems… Tai jau konfliktas ne tarp klasių, bet tarp kiekvieno žmogaus ir visuomenės. Tai yra ne tik saugumo, bet ir laisvės stoka.
– Sakote, kad progresas yra mitas, nes žmonės nebetiki, kad ateitis bus geresnė už praeitį.
– Mes gyvename tarpuvaldžio laikotarpyje – tarp laiko, kai turėjome tikrumą, ir kito laiko, kai senoji tvarka nebeveikia. Mes nežinome, kas ją pakeis. Eksperimentuojame su naujais veikimo būdais. Ispanija pabandė kvestionuoti dalykus Gegužės 15-osios (15M) judėjimu, kai žmonės užėmė viešąsias erdves, ginčijosi, mėgino pakeisti parlamentines procedūras tam tikra tiesiogine demokratija. Tai netruko ilgai. Taupymo politika tęsis, niekas jos negali sustabdyti, tačiau ji vis dar gali būti efektyvi ieškant naujų veikimo būdų.
– Esate teigęs, jog 15M ir globalinis „Occupy“ judėjimas žino, kaip atverti kelią, bet ne kaip sukurti ką nors tvirto.
– Žmonės viešose erdvėse kurį laiką pamiršo nesutarimus, siekdami bendro tikslo. Jei tikslas yra neigiamas, kai ant kažko pykstama, sėkmės tikimybė yra didesnė. Tam tikra prasme tai galėjo būti solidarumo sprogimas, tačiau sprogimai yra labai galingi ir trumpalaikiai.
– Jūs taip pat manote, kad vaivorykštinėse koalicijose dėl jų pobūdžio nėra vietos lyderystei.
– Taip yra būtent todėl, kad tokie judėjimai stokoja lyderių, kurie juos galėtų pergyventi. O kadangi jie neturi lyderių, savo pasiryžimo siekti tikslo jie negali paversti konkrečiais veiksmais.
Ispanijoje 15M judėjimas padėjo atsirasti naujoms politinėms jėgoms – politinei partijai „Podemos“.
Vienos partijos pakeitimas kita problemos neišspręs. Problema nėra ta, kad išrinktos ne tos partijos, o ta, kad jos nevaldo padėties. Ispanijos bėdos yra globalios problemos dalis. Klaidinga manyti, kad viską galima išspręsti iš vidaus.
– Ką manote apie katalonų nepriklausomybės projektą?
– Manau, kad mes vis dar vadovaujamės Versalio sutarties principais, kai buvo išvystyta idėja, jog kiekviena tauta turi teisę į savivaldą. Tačiau šiandieniniame pasaulyje tai yra fikcija – jau nebėra homogeniškų teritorijų.
Ryšys tarp tavo tapatybės ir vietos, kurioje gyveni, nutrūko. Padėtis Katalonijoje, kaip ir Škotijoje ar Lombardijoje, yra prieštaravimas tarp gentinės tapatybės ir pilietybės. Jie europiečiai, tačiau nori bendrauti su Briuseliu ne per Madridą, o per Barseloną.
Šiandien kiekviena visuomenė yra tik diasporų kolekcija. Žmonės prisijungia prie visuomenių, kurioms jie ištikimi, ir moka savo mokesčius, tačiau tuo pat metu jie nenori atsisakyti savo tapatybės. Ryšys tarp tavo tapatybės ir vietos, kurioje gyveni, nutrūko. Padėtis Katalonijoje, kaip ir Škotijoje ar Lombardijoje, yra prieštaravimas tarp gentinės tapatybės ir pilietybės. Jie europiečiai, tačiau nori bendrauti su Briuseliu ne per Madridą, o per Barseloną. Ta pati logika iškyla beveik visose šalyse. Mes vis dar vadovaujamės principais, nustatytais I pasaulinio karo pabaigoje, tačiau pasaulyje įvyko tiek daug pasikeitimų.
– Jūs skeptiškai žiūrite į vadinamuosius „fotelio aktyvistus“ (angl. armchair activists), kurie protestuoja socialiniuose tinkluose, ir teigiate, jog pigios interneto pramogos mus bukina. Ar tai reiškia, kad socialiniai tinklai yra naujasis opiumas liaudžiai?
– Tapatybės klausimas pasikeitė nuo kažko, ką turi vos gimęs, į užduotį: turi sukurti nuosavą bendruomenę. Tačiau bendruomenės nėra kuriamos, tu arba ją turi, arba ne. Socialiniai tinklai gali sukurti tik pakaitalą. Skirtumas tarp tinklo ir bendruomenės yra tas, kad bendruomenei priklausai tu, o tinklas priklauso tau.
Tinkle tu jautiesi valdąs padėtį. Jei nori, gali pasikviesti draugų, jei nori, gali juos išmesti. Tu gali kontroliuoti svarbius žmones, kurie tau artimi. Taip žmonės pasijaučia kiek geriau, nes vienatvė, baimė, kad tave paliks, yra pati didžiausia mūsų individualistų amžiuje.
Tinkle tu jautiesi valdąs padėtį. Jei nori, gali pasikviesti draugų, jei nori, gali juos išmesti. Tu gali kontroliuoti svarbius žmones, kurie tau artimi. Taip žmonės pasijaučia kiek geriau, nes vienatvė, baimė, kad tave paliks, yra pati didžiausia mūsų, individualistų, amžiuje. Tačiau internete taip lengva draugus pridėti ar išmesti, kad žmonės nesugeba išmokti tikrų socialinių įgūdžių, kurių reikia kai išeini į gatvę, kai eini į darbą, kur susitinki daug žmonių, su kuriais reikia prasmingai bendrauti.
Popiežius Pranciškus, kuris yra puikus žmogus, savo pirmąjį interviu po išrinkimo davė Eugenijui Scalfari, italų žurnalistui, kuris yra viešai žinomas kaip ateistas. Tai buvo ženklas: tikras dialogas vyksta ne tada, kai kalbiesi su žmonėmis, kurie tiki tokiais pačiais dalykais kaip ir tu. Socialiniai tinklai neišmoko mūsų dialogo, nes ten labai lengva išvengti kontroversijos… Tačiau dauguma žmonių socialinius tinklus naudoja ne tam, kad vienytųsi, praplėstų savo akiratį, bet priešingai – kad apsibrėžtų sau komforto zoną, kurioje vieninteliai jų girdimi garsai yra jų pačių balso aidas, o vieninteliai matomi dalykai yra jų pačių veido atspindžiai. Socialiniai tinklai yra labai naudingi, jie suteikia malonumą, tačiau jie yra spąstai.
Parengta pagal dienraštį „El País“
