Prieš dešimtmetį vienais iš masinio įprastų telefonų į išmaniuosius keitimo vajaus laimėtojais tapo mobiliųjų žaidimų kūrėjai. Bene pirmieji ir didžiausi jų – suomių mobiliųjų žaidimų kompanija „Rovio“ su savo hitu „Angry Birds“.
Tiesa, sėkmė įmonės neaplankė iš karto – pasaulį užkariavęs žaidimas buvo 54-asis „Rovio“ projektas. Jis pirmuosius 100 mln. JAV dolerių pajamų kompanijai atnešė jau 2011 m. kovą, o dėka besitęsiančio piktųjų paukščių populiarumo, pernai „Rovio“ fiksavo rekordines pajamas – 286 mln. eurų.
Vienu vardų, padėjęs „Rovio“ tapti tuo, kuo ji yra dabar, tapo buvęs bendrovės rinkodaros vadovas Peteris Vesterbacka, 2011 m. JAV leidžiamo kultinio žurnalo „Time“ įvardintas vienu iš 100 įtakingiausių planetos žmonių.
Minioje lengvai iš skiriamuoju ženklu tapusio raudono džemperio atpažįstamas verslininkas nuo 2016 m. pasitraukė iš aktyvios veiklos „Rovio“ kompanijoje ir šiuo metu užsiima kitais projektais.
Jie – ambicingi. P.Vesterbackos įkurta kompanija „FinEst Bay Area“ siekia susitarti su Suomijos ir Estijos vyriausybėmis, kad jos leistų statyti mažiausiai 15 mlrd. eurų vertės traukinių tunelį, sujungsiantį Helsinkį ir Taliną.
Kita jo veiklos sritis taip pat ambicinga. Reaguodami į tai, kad regione trūksta IT darbuotojų, P.Vesterbacka su partneriais suteikia galimybę jaunuoliams užsienyje išmokti suomių kalbos, kad vėliau jie galėtų atvykti į šią šalį studijuoti. Jis tikisi, kad atvažiuojančių studentų srautas netrukus pasieks 30 tūkst. per metus.
„Norime pasiekti 15 tūkst. universitetų studentų ir 15 tūkst. profesinių mokyklų studentų. Taigi, mano planas yra pasirūpinti 30 tūkst. studentų – pusę to kiekio, kurio reikia Suomijai. Tikėkimės, kad kažkas pasirūpins likusia dalimi“, – kalbėdamas su 15min šypsojosi jis.
Su P.Vesterbacka kalbėjomės Vilniuje birželio pradžioje vykusioje konferencijoje „Login 2022“, kurioje jis skaitė pranešimą apie savo verslo patirtį.
– Jau keletą metų vystote idėją iškasti tunelį tarp Talino ir Helsinkio. Gal galite papasakoti, kokioje stadijoje šis projektas yra šiandien?
– Prie jo jau dirbame šešerius metus. Mes pradėjome nuo konsorciumo kūrimo, labai anksti turėjome išsamų verslo planą, užsitikrinome finansavimą iš „Touchstone Capital Partners“, tai Londone įkurtas fondas, pritraukėme žmones. Suomijos pusėje jau esame atlikę aplinkos poveikiui vertinimą, dabar su tuo esame šiek tiek užstrigę Estijos pusėje.
Esame tarp trijų prioritetinių infrastruktūros projektų Estijoje – tie projektai yra „Rail Baltica“, mūsų tunelis ir tiltas į Saaremos salą. Bet pusė Estijos vyriausybės galvoja, kad tokius projektus gali daryti tik valstybės, todėl pastaruoju metu diskutavome, kaip galėtume pajudėti į priekį.
Žinoma, mes artimai bendradarbiaujame su vyriausybėmis, bet susiduriame su tarsi sovietinių laikų idėja, kad viską turi daryti valstybė.
Kai pabaigsime aplinkos poveikiui vertinimą Estijos pusėje, galėsime judėti link statybos leidimų, o pačios tunelio statybos turėtų trukti dvejus metus.
Statybos turėtų būti greitos, tačiau dabar didžiulės pastangos skiriamos biurokratijai. Mes dirbome 21 mėnesį, kol pasirašėme memorandumą su vyriausybėmis, tai įvyko jau prieš kurį laiką. Tada galvojome, kad pagaliau judėsime į priekį, bet, kaip minėjau susidūrėme su problemomis Estijoje.
Abiejose šalyse netrukus numatyti rinkimai – kovą Estijoje, balandį Suomijoje. Abiejose pusėse mes jau turėjome tris vyriausybes, jos ateina ir išeina.
Prieš dvi savaites aš susitikau su Estijos prezidentu, pasakiau jam, kad Estijoje šiek tiek užstrigome. Jis paklausė: „Bet jūs nepasiduosite?“. Aš jam atsakiau, kad tikrai ne, niekada. Mes judame į priekį, bet norėtume tai daryti greičiau.
– Dveji metai yra labai trumpas laikas tokiam tuneliui. Jūs tikriausiai žinote Baltijos šalių patirtį su „Rail Baltica“ ir kad projektas niekaip neužbaigiamas.
– Taip, tai betvarkė, bet čia veikia net trys vyriausybės. Tai yra geras pavyzdys, kodėl infrastruktūros projektus turėtų atlikti ar bent jau jiems vadovauti privatus sektorius.
Mes į tai žiūrime kardinaliai kitaip. Žinoma, esu kalbėjęs su „Rail Baltica“ atstovais, todėl esu susipažinęs su jiems tenkančiais iššūkiais. Manau, kad viešajame sektoriuje kartais sunku suprasti, kas vadovauja. Dažnai atsakymas būna, kad „niekas nežino“. Tada niekas ir nevyksta.
Viena priežasčių, dėl kurios mes manome, kad tunelio projektą galime įgyvendinti per dvejus metus, yra tai, kad tunelis – privatus projektas ir mums nereikia viešųjų pirkimų procedūrų ir panašiai. Tai sutaupo kone pusę laiko.
– Kiek jūsų projektui svarbi „Rail Baltica“ vėžė?
– Mūsų verslo modelio ji praktiškai neveikia, nes jis apima žmonių tarp Helsinkio ir Talino gabenimą. Ne pandemijos metais tai – 10 mln. kelionių. Nuo 90-ųjų pradžios šis srautas kasmet augdavo.
Mes sutrumpinsime kelionės laiką nuo dviejų valandų keltu iki 20 minučių traukiniu. Tai lems penkis kartus išaugusį keleivių srautą – taigi apie 50 mln. kelionių.
Tai taps panašiau į metro liniją, o ne tarpmiestinį traukinį. Žmonės man sako, „bet Piteri, Helsinkis ir Talinas nėra kaip Londonas ir Paryžius“. Žinoma, šie miestai iš tiesų yra didžiuliai, tačiau taip pat jie yra toli vienas nuo kito. Jeigu įsėdate į traukinį Londone, užtruks 2,5 valandos, kol atsidursite Paryžiuje.
Kai kalbame apie Helsinkio ir Talino jungtį, mes kalbame apie vientisą metropoliteno zoną tarp oro uostų. Dėl to ir kelionių intensyvumas yra daug didesnis.
Labai geras pavyzdys mums yra Eresundo tiltas, jungiantis Malmę ir Kopenhagą. Kai jis buvo baigtas, iškart beveik 20 tūkst. žmonių iš Danijos persikėlė į Švediją dėl žemesnių pragyvenimo kaštų, o Skonės ir Malmės gyventojai susirado darbus Kopenhagoje. Jeigu pasižiūrėtume į gyvenimo kokybės skirtumus Švedijoje ir Danijoje, jie nebūtų tokie dideli kaip tarp Suomijos ir Estijos. Čia skirtumas vis dar didelis.
Suomijoje jau gyvena daugiau nei 50 tūkst. estų, dar daugiau nei 20 tūkst. keliauja čia dirbti. Apie 5 tūkst. suomių gyvena Estijoje. Mes galvojame, kad kai pabaigsime tunelį, dešimtys tūkstančių žmonių, dabar gyvenančių Helsinkyje, apsigyvens Taline, o Talino gyventojai susiras darbus Helsinkyje.
Bilietas pirmyn ir atgal kainuotų apie 100 eurų, tačiau metinis bilietas su neribotu kelionių skaičiumi kainuotų 2500 eurų.
Kai pirmasis elektros kabelis „Estlink“ buvo nutiestas tarp Suomijos ir Estijos, Suomijoje daug kas bijojo, kad dabar ta, „purvina, pigi estiška energija pateks į rinką“, bet kas iš tiesų nutiko – rinka funkcionuoja ir kartais estiška energija teka į Suomiją, kartais atvirkščiai.
Manau, kad panašūs procesai vyks ir su tuneliu. Jis pavers „FinEst“ įlankos zoną kur kas dinamiškesne.
„Rail Baltica“ yra svarbi tuo, kad keičia geografiją – nuo čia galėsite nuvažiuoti iki Rygos, Pernu, Talino ir Helsinkio. Tai labai svarbu, be to, dabar, kai vyksta karas Ukrainoje, tai svarbi jungtis, kuria galima gabenti karius ir panašiai.
Tai nėra mūsų verslo dalis, bet į tai irgi reikėtų atsižvelgti. Ir žinoma, dabar Suomija galiausiai stos į NATO, todėl tai irgi pakeis dinamiką.
– Pirmą kartą apie jūsų tunelį sužinojau rašydamas apie kitą naują svarstomą atšaką šiaurėje, kuri per Laplandiją sujungtų Arkties vandenyno uostus su Rovaniemiu, kuriame dabar užsibaigia šiauriniai Suomijos geležinkeliai. Kiek vertės jūsų projektui pridėtų toks geležinkelis?
– Sakykime taip, viskas yra svarbu. Bet jeigu žiūrėtume į mūsų tunelio verslo planą, 85 proc. srauto būtų žmonių gabenimas ir tik 15 proc. – krovinių.
Sunku pasakyti, kaip viskas pasisuks. Žinoma, vyksta klimato atšilimas, Arkties vandenynas atitirpsta, atveria naujus kelius, bet, kita vertus, yra Rusija.
O Rusija, žinoma, yra šalia tų vandenyno kelių, todėl kas žino, kiek stipriai situacija gali pablogėti.
Galbūt bendresnė įžvalga – daugiau jungčių yra geriau, todėl manau, kad tą jungtį geriau turėti nei jos neturėti. Šiuo metu mažai kas atkeliauja per Rusiją, todėl jūrų kelias galėtų prisidėti prie didesnio atsparumo.
Bet dabar prioritetas yra užbaigti tunelį, o kiti projektai tuomet seks iš paskos.
– Pakalbėkime apie projekto pradžią. Jūs pradėjote nuo žaidimų bendrovės, tada perėjote prie tunelio – tai truputėlį nustebino.
– Taip, bet tai neturėtų labai stebinti, nes aš visada buvau antrepreneris, be to, ne visą laiką dirbau žaidimų sektoriuje. Žinoma, visada jais domėjausi, bet dariau ir daugiau dalykų.
Jeigu pasižiūrėtume, kodėl mums reikia tunelio ir kodėl mes tai darome, giluminė priežastis yra susijusi su startuolių ekosistemos kūrimu šiame „FinEst“ įlankos regione, kai kuriose Švedijos dalyse ar netgi jūsų šalyje.
Pasižiūrėkite į tai, kas čia vyksta. 2008 m. mes pradėjome rengti „Slush“ konferenciją – tai nėra didžiausias ir geriausias startuoliams skirtas renginys planetoje, bet mes jį įkūrėme turėdami tikslą tokiu tapti. Tai yra įrankis, kuris padės pasiekti pokyčius – pakeisti mąstyseną, požiūrį į verslumą. Ir tai puikiai suveikė.
Jei žiūrėtume į šį regioną, šiandien mes turime daugiausiai startuolių ir daugiausiai vienaragių vienam gyventojui. Manau, kad geras sėkmės indikatorius yra tai, kad žmonės čia investuoja savo pinigus.
Praėjusių metų EBPO duomenimis, matuojant rizikos kapitalo investicijas vienam gyventojui pirmavo Estija, kuri aplenkė Suomiją. Lietuva yra trečia, Švedija ketvirta, o tada seka JAV.
Visada naudoju šį pavyzdį, kai kas nors sako, kad mes nesame panašūs į Silicio slėnį ar Kiniją. Iš tiesų mes esame geresni, bent jau pagal šį kriterijų. Žinoma, yra dar daug dalykų, kuriuos reikėtų padaryti ir padaryti kur kas geriau.
Tai kuo čia dėtas tas tunelis? Jei norime sėkmės, mums reikia talentų. Tie, kurie to talento turi, tie ir laimės.
Vakar buvau susitikęs su Niklu [Hedu], vienu „Rovio“ įkūrėjų, kalbėjome, kad Suomijoje yra 5 tūkst. žaidimų industrijoje dirbančių žmonių. Kasmet pridedame 1500, kas yra, sakykime, normaliai. Bet ankstyvosiomis „Rovio“ veiklos dienomis mes kalbėjome, kad tokiu metu turėsime apie 10 tūkst. žmonių.
Tais laikais finansavimas buvo problema, bet viskas pasikeitė. Jeigu turite gerą žaidimą, gerą idėją, gausite pinigų, tai visiškai nebe rūpestis. Žinoma, tai vis dar nėra labai lengva, bet pinigų yra.
Problema slypi talentų trūkume. Mes samdome žmones iš kur tik galime. Kai dar dirbau „Rovio“, joje dirbo žmonės iš 47 skirtingų šalių, dabar tikriausiai jų dar daugiau.
Yra idėja, prie kurios mes dirbome dar ilgiau nei prie tunelio – tai talentų pritraukimas. Skaičiuojame, kad mūsų universitetuose mes turime 20 tūkst. tarptautinių studentų. Ar tai daug? Reikia žiūrėti į kitų šalių duomenis. Žiūrėjome į geriausias – Naujoji Zelandija turi 2,25 proc. tarptautinių studentų nuo populiacijos. Australija – 2 proc., Kanada – virš 2 proc. Suomija – 1,37 proc.
Tada mes pradėjome pritraukti talentus, kurie mokytųsi mūsų universitetuose. Mūsų tikslas – pritraukti 150 tūkst. tarptautinių studentų Suomijoje, 40 tūkst. – Estijoje. Lietuvai taip pat reikėtų daug didesnio skaičiaus, nei dabar.
Kodėl? Silicio slėnį sudaro ir startuolius kuria Stanfordo, Berklio ir kitų universitetų absolventai.
Taigi tunelį galima laikyti įrankiu, kuris prisidės prie talentų pritraukimo, sustiprins visą regioną.
– Palyginote šį regioną su Silicio slėniu – ar nebuvo minčių kuriant tunelio planą pasitelkti ir inovatyvių ten gimusių technologinių idėjų? Kiek pamenu, ankstyvoje diskusijų stadijoje viena iš pasiūlytų traukinių alternatyvų, buvo vadinamoji „hyperloop“ technologija (Elono Musko pasiūlyta idėja, paremta specialių kapsulių judėjimu beoriu tuneliu, siekiant sumažinti trintį – 15min past.).
– Pačioje projekto pradžioje sakiau, kad mums nereikia imtis jokių technologinių rizikų – greitieji traukiniai tam puikiausiai tinka. Jeigu sekėte „Hyperloop“ istoriją, šiuo metu nebėra kompanijų, kurios kalbėtų apie keleivių gabenimą, technologija perėjo prie krovinių.
Užtruktų labai ilgai kol būtų gauti leidimai tokiu būdu gabenti žmones. Mes nenorime tiek laukti.
Yra ir kitų technologijų. Pavyzdžiui, Japonijoje jie sukonstravo „maglev“ (magnetinės levitacijos) tipo geležinkelį Olimpinėms žaidynėms, o Kinijoje Šanchajus – Hangdžou ir Guangdžou-Šendženo atkarpos irgi keičiamos į „maglev“ geležinkelį. Taip traukiniai galėtų keliauti iki 600 km/h greičiu ir sumažinti keliavimo laiką.
Mes žiūrėjome į tokią technologiją, kaip alternatyvą, nes dabar ji tampa komerciškai prieinama Japonijoje ir Kinijoje.
Bet dabar mes mąstome apie tradicinius, eurostandarto traukinius mūsų tunelyje, kuriuos galėtume naudoti nuo Helsinkio iki Varšuvos ir toliau.
– Pats projektas, kiek suprantu, yra pilnai praktinis – sujungti Helsinkį ir Taliną nebuvo, tarkime, jūsų vaikystės svajonė ar panašiai?
– Ne, tai tiesiog geras verslas. Manau, labai svarbu, kad mes labai anksti paprašėme „PwC“ įvertinti verslo planą. Kai viską sudėjome, pamatėme, kad tunelis atsipirktų per 37 metus. Pagalvojome, viskas tvarkoje, laikas ilgas, bet mes vis tiek galime tai padaryti.
Tada pradėjome dirbti. Tai tipiškas startuolio mąstymas – mes neturėjome visų detalių ir panašiai, todėl tuomet dar nežinojome, kad mums reikės sukurti ir salą. Bet kur tada dėsime 18 mlrd. kubinių metrų akmens?
Salą reikės įrengti dėl kasybos metu susidariusių atliekų, saugumo, nes reikės įrengti avarinius išėjimus. Taip pat bus įrengta nedidelė sala šalia Estijos krantų.
Tada pradėjome dirbti, ieškoti vietos ir panašiai. Pagal šiandieninį verslo planą tunelis atsipirktų per 17 metų. Mūsų planuojama vidinė grąžos norma viršija 10 proc., kas yra labai gerai investuojant į infrastruktūros projektą.
Kai kurie žmonės ir dabar sako, kad tai nėra gera verslo idėja, bet mes atlikome savo skaičavimus.
– Žinau, kad tai ne jūsų rūpestis, bet kaip, po tunelio atidarymo, jūs įsivaizduotumėte keltų tarp Helsinkio ir Talino verslą – juk dabar ši paslauga yra labai išplėtota?
– Žinoma, „Tallink“ yra vieni iš mūsų oponentų ir jų valdybos pirmininkas greičiausiai turėjo daugybę bemiegių naktų. Atsiprašome už tai, bet, žinote, manau, kad jie neturėtų per daug dėl to nerimauti.
Jeigu pažiūrėtumėte į Lamanšo tunelį tarp Anglijos ir Prancūzijos, jis nesunaikino keltų sektoriaus, srautai vis dar dideli. Manau, kad mūsų tunelis pakeis dabartinį keliavimo keltais paveikslą, bet tikrai jų nesunaikins.
Tunelis tikrai paliks vietos lėtesnėms, bet pigesnėms alternatyvoms. Mes apskaičiavome, kad visas keltais gabenamas krovinių srautas, kuris aptarnauja Suomijos importą ir eksportą, yra daugiau nei 6 tūkst. sunkvežimių kiekvieną dieną. Būtų didžiulė netektis, jeigu keltai staiga nustotų plaukti.
Pagal šiandieninį verslo planą tunelis atsipirktų per 17 metų. Mūsų planuojama vidinė grąžos norma viršija 10 proc., kas yra labai gerai investuojant į infrastruktūros projektą.
Lamanšo tunelis aptarnauja apie 4500 sunkvežimių kiekvieną dieną. Mūsų tunelio apkrovos būtų didesnės – jis leistų aptarnauti apie 2/3 dabartinio Suomijos eksporto ir importo. Tai yra labai daug.
– Geriausiai visgi esate žinomas dėl savo sėkmės kompiuterinių žaidimų sferoje, todėl pakalbėkime apie tai. Šiandien išleidžiama daugybė kompiuterinių žaidimų – ar manote, kad ši rinka pradeda persisotinti?
– Ne, tikrai nemanau. Šiandien išleidžiama netgi mažiau žaidimų, nei nemokamų mobiliųjų žaidimų populiarumo pike.
Turime nepamiršti, kad žaidimai ir kitos pramogos konkuruoja dėl žmogaus laiko. Kai dar dirbau „Rovio“, manęs paklausė – kas yra mūsų didžiausi konkurentai. Atsakiau, kad „Disney“, nes jie, kaip ir „Rovio“, yra aktyvūs įvairiose pramogų srityse.
Tada – televizija. Sakydamas tai, turiu omenyje, kad mes visi varžomės dėl žmogaus laiko ir jo dėmesio. Taigi, manau, kad dabar žaidimai yra didžiausias pramogų sektorius – didesnis nei muzika ir filmai kartu sudėjus. Manau, kad čia dar tikrai yra vietos augimui.
Kai „Netflix“ taip pat nutarė užsiimti žaidimais, jie įkūrė padalinį Helsinkyje. Tai geras pavyzdys – jei nori būtų žaidimų pasaulyje, turi būti Helsinkyje. Mes galime pasigirti didžiausiu pasaulyje žaidimų kūrėjų tankiu.
Tai vėlgi susiveda į „FinEst“ įlankos regioną – jei nori būti sėkmingu žaidimų kūrėju, turi būti čia, turi būti mūsų regione.
– Minėjote, kad dabar išleidžiama mažiau žaidimų, kas tai lemia?
– Taip, dabar sunkiau, nes vienam žmogui realizuoti savo idėją yra sudėtinga. Žaidimų kūrimo procesai dabar yra tapę labiau specializuotais, sudėtingesniais ir, manau, kad dėl šios priežasties sukuriama mažiau žaidimų.
– Taigi iš esmės tai būtų sudėtinga ir jums, jei būtumėte studentas ir norėtumėte pasiekti tai, ką pavyko padaryti su „Rovio“.
– Taip, bet tai nėra neįmanoma. Jeigu esi pavienis studentas, nori kurti žaidimus, dabar jų realizacijai yra tiek daug skirtingų kategorijų. Pavyzdžiui, hyper casual žaidimai – jie kuriami masiškai. Kas nors pasiūlo idėją, dvi savaitės ir žaidimas jau programėlių parduotuvėje.
Kažką panašaus galima padaryti, bet vartotojai juos pažaidžia ir pamiršta, sunkoka padaryti taip, kad jie taptų ilgalaikiu projektu. Hyper-casual žaidimus kuriančios kompanijos turi komandas, kurios praktiškai spjaudosi žaidimais – jie išleidžiami vienas po kito.
Tai kitoks verslo modelis nei mes įgyvendinome kurdami „Angry Birds“. Mes norėjome sukurti prekės ženklą, kuris galėtų gyvuoti ilgai.
Tačiau jauni žmonės, kurie myli žaidimus, turėtų daryti tai, ką mėgsta. „Rovio“ nuo to ir pradėjo. Karjera žaidimų srityje vis dar yra labai gera mintis.
– Tačiau kiekvienas informacinių technologijų sektoriaus įmonės vadovas, su kuriuo tenka kalbėtis, nesvarbu, ar dirba fintech ar kibernetinio saugumo srityje, kalba apie tai, kad IT profesionalų trūksta. Kokia situacija žaidimų srityje?
– Tai yra globalus talentų trūkumas. Suomijoje mums kasmet reikėtų apie 30 tūkst. naujų technologijų profesionalų kasmet, o mūsų šalies populiacija mažėja. Taigi vieninteliai atsakymai yra geresnis švietimas ir didesnė imigracija.
Suomijai kasmet reikia apie 60 tūkst. imigrantų, o pernai turėjome rekordinį skaičių – 11 tūkst., todėl turime gerokai jį padidinti. Dirbu prie kelių iniciatyvų, skirtų padidinti studentų iš užsienio skaičių.
Vienas iš naujų projektų – daugiau nei dvidešimtyje šalių suteikiame galimybes jauniems žmonėms išmokti suomių kalbos. Mokinių amžius – 15, 16, 17 metų. Jie išmoksta kalbą ir tada atvyksta į Suomiją mokytis aukštojo mokslo. Tai yra sėkminga programa, kuri leidžia iškart pradėti kompensuoti talentų trūkumą, manau, mes galime pataisyti situaciją per ateinančius dešimt metų.
Šiais metais į Suomiją tokiu būdu atvyks 120 studentų. Jie išmoksta suomių kalbos Vietname, Uzbekistane, Irane, JAV, Mianmare, Kanadoje, Brazilijoje ir kitur. Kitais metais planuojame 1500, o galiausiai norime pasiekti 15 tūkst. universitetų studentų ir 15 tūkst. profesinių mokyklų studentų.
Taigi, mano planas yra pasirūpinti 30 tūkst. studentų – puse to kiekio, kurio reikia Suomijai. Tikėkimės, kad kažkas pasirūpins likusia dalimi.
