Vos per 30 mėnesių pritraukę pirmąjį milijoną už produktus mokančių vartotojų, „Surfshark“ dabar paslaugas teikia 140-yje šalių ir siekia tapti kibernetinio saugumo lyderiu pasaulyje.
Ne ką mažiau įdomi ir asmeninė Jonavoje augusio V. Kaziukonio patirtis. Jau 16-os jis pradėjo pirmąjį savo IT srities verslą ir išsikraustė iš tėvų namų, 18-os metė mokyklą, o 22-jų nusprendė kardinaliai pakeisti profesinį kelią ir pasuko į medienos industriją. Čia keitė vaidmenis nuo biuro administratoriaus iki tiekimo vadovo, kol 2008 m. sulėtėjus ekonomikai pradėjo verslą svetur. Galiausiai po 10-ies metų grįžęs į Lietuvą įkūrė „Surfshark“, kartu neapleisdamas ir savo hobių – nuo nardymo iki skraidymo.
– Labai greitai, vos per trejus veiklos metus, „Surfshark“ produktai tapo vieni populiariausių pasaulyje. Kitas žingsnis – vienaragis. Kaip atsirado „Surfshark“? Kokia buvo visa ši kelionė?
– Kurti pirmuosius verslus, o gal tiesiog į juos panašius projektus, pradėjau dar paauglystėje. Nuo maždaug 16-os nėriau į IT sritį, bet visuomet stengiausi megzti dialogą ir su kita pasaulio dalimi, kuri negyvena internetu. Tyčia save stūmiau į sritis, kuriose supratau mažiau, norėjau pamatyti, kaip valdomos didelės įmonės.
Kai galiausiai grįžau į Lietuvą, pirmiausia turėjau minčių kurti ir vystyti produktus, skirtus IT specialistams, tačiau supratau, kad daug didesnė problema yra ne čia.
Turintys patirties internete apie privatumą ir saugumą žino pakankamai daug, tačiau paprastam žmogui, kuriam technologijos nėra kasdienybė, suprantamų saugumo sprendimų trūksta. „Surfshark“ skirtas būtent tokiems žmonėms – nereikalaujame išmanyti specifinių terminų ar protokolų.
– 16-os ne tik nėrei į IT, bet ir pradėjai savo pirmąjį verslą. Kodėl? Kaip?
– Nors mokiausi tikrai neblogai gimnazijoje bei privačioje „Achemos“ mokykloje Jonavoje, tuo metu jaunam atrodė, kad mokslai man nereikalingi. Todėl jau 16-os pradėjau savo pirmuosius verslus, kurie buvo susiję su interneto tiekimu. Veikėme Kėdainiuose, Jonavoje, Kaune, tuomet jau turėjau ir 4 žmonių komandą, kurią radau „per skelbimus“ vietos laikraštyje.
Verslas sekėsi gerai, todėl 12-oje klasėje netgi mečiau mokyklą, išsikrausčiau iš tėvų namų ir toliau kūriau verslus, išbandžiau visokias avantiūras.
Nors tas laikas tikrai buvo labai įdomus ir praturtinantis, niekam nesiūlau kartoti mano žingsnių ir mesti mokyklos. Vėliau dėl šio sprendimo tikrai gailėjausi, o ir mokyklą galiausiai baigiau. Tad galiu sakyti, kad esu blogas pavyzdys, tokių savo sprendimų tikrai nekartočiau, bet šiandien jų neišsižadu – tai yra dalis mano istorijos, kuri mane suformavo.
– Kaip nutiko, kad įvairių IT įmonių vadovas tapo ir biuro administratoriumi?
– Šioje kelionėje buvo dar keli smulkūs verslai ar darbai, pavyzdžiui, prekiavome telekomunikacijų įranga, administravau IT sistemas. Visgi ilgainiui pajutau, kad nesuprantu, kaip veikia ir kuriamos didelės įmonės, už ką atsakinga valdyba ar kas yra auditas.
Nusprendžiau šių aspektų išmokti ir susitikau su vienos medienos industrijoje veikiančios gamyklos vadovu, kuris buvo tuometinis mano interneto paslaugų klientas. Pasakiau, kad noriu pas juos dirbti, nors apie medieną nieko neišmaniau. Man tuo metu buvo gal 22-eji, o vienintelė atvira pozicija buvo tik biuro administratoriaus, tad tokia galimybe pasinaudojau.
Verslas sekėsi gerai, todėl 12-oje klasėje netgi mečiau mokyklą, išsikrausčiau iš tėvų namų ir toliau kūriau verslus, išbandžiau visokias avantiūras.
Siūlydavau svečiams kavą, pildydavau darbo apskaitos žurnalus, atlikau kitus administracinius darbus. Kadangi turėjau patirties IT srityje, greitai optimizavau ir automatizavau, ką galėjau, ir todėl turėjau daug laisvo laiko. Vieną dieną direktoriui teko prisipažinti, kad nebeturiu, ką veikti. Tuomet jis pakvietė mane išbandyti logistikos sritį. Ten procesai taip pat buvo gana nusistovėję, tad ir čia ėmiausi automatizacijos.
Ir galiausiai – tiekimo skyrius. Apie šią grandį tuomet nieko nenusimaniau, o aplink supo daug vyresni savo sričių senbuviai, dirbome su nauja man Rytų rinka.
Pamenu, atėjau pas tuometinį gamybos vadovą ir paprašiau, kad jis mane pamokytų, kaip gi ta mediena perdirbama. Jis davė perskaityti 4 knygas, dar sovietiniais laikais parašytas, ir pasakė: „Kai perskaitysi – tada ir kalbėsim.“ Iššūkį priėmiau, pagrindus įgijau, ir po kurio laiko galiausiai teko užimti ir gamyklos tiekimo vadovo poziciją.
Bet 2008 m. pasaulyje prasidėjo ekonominė krizė, per kurią daug tradicinės rinkos verslų stojo, tad tuo metu ir grįžau atgal į IT industriją, kurioje dirbu ir šiandien.
– Tačiau verslą tuomet nusprendei kurti ne Lietuvoje, o Didžiojoje Britanijoje, tiesa? Ir po šio sprendimo Lietuvoje negyvenai kiek daugiau nei 10-metį. Kodėl?
– Idėją prisijungti programuoti tinklapių kūrimo platformą man pasiūlė vienas pažįstamas, verslą su kolega jau pradėjęs būtent Didžiojoje Britanijoje.
Nors tas laikas tikrai buvo labai įdomus ir praturtinantis, niekam nesiūlau kartoti mano žingsnių ir mesti mokyklos. Vėliau dėl šio sprendimo tikrai gailėjausi, o ir mokyklą galiausiai baigiau.
Tai buvo projektas, orientuotas į britus, turinčius vilas Ispanijoje ar Prancūzijoje – siūlėme nemokamai sukurti tinklalapį, o paskui prenumeratos pagrindu jį vystydavome. Ilgainiui išaugome iki maždaug 20-ies žmonių komandos. Tai buvo pirmoji tikra mano patirtis su Vakarais, tarptautine komanda, nes pusė darbuotojų buvo lietuviai, o kita pusė – britai. Visgi po maždaug penkerių metų nuo Didžiosios Britanijos pavargau, nes tempas buvo ypač didelis – vienu metu ir vysčiau verslą, ir mokiausi programuoti. Tad kartu su žmona išvykome atostogų į Fuerteventūrą, kur nusprendėme kurį laiką ir pagyventi.
Įsikūrėme prie vandenyno, mažiau dirbome, pusiau atostogavome. Tiesa, tuo metu įvykdžiau kelis asmeninius projektus, tačiau, kai tiek metų gyveni nuolatiniame judesyje, ilgas gulėjimas hamake pabosta. Tad nusprendėme grįžti į Lietuvą, kur laukė daug mūsų draugų, o IT rinka buvo nemenkai pasikeitusi ir su įdomiais iššūkiais.
– Atrodo, tau puikiai sekasi vienyti skirtingus pasaulius, iš pirmo žvilgsnio sunkiau suderinamus. Pavyzdžiui, IT specialistas ir verslininkas, Rytai ir Vakarai, tarptautinės komandos su kultūriniais skirtumais. Kaip tą darai?
– Esu smalsus ir man daug kas įdomu. Šios savybės padeda rasti ryšį su kitais – interesai, darbai arba hobiai „persidengia“, todėl derinti skirtingas sritis tampa lengviau.
Be to, tokioje įvairovėje matau prasmę. Tikiu, kad verslumas yra ugdomas, o mus formuoja mūsų aplinka. Todėl stengiuosi save apsupti tais žmonėmis, kurių bendruomenės dalimi noriu būti.
– Užsiminei apie hobius. Kuo gyveni ne darbo metu?
– Pradėjau nuo parašiutizmo – tai buvo pirmasis dangaus pažinimas. Toliau bandžiau kitus gamtos elementus – nardžiau, buriavau, plaukiojau banglente, dalyvavau triatlonuose.
Dabar dalyvauju Lietuvos automobilių ralio čempionate, neseniai išlaikiau piloto licenciją, tad šiandien aš esu susitelkęs čia.
Aviacija mane ypač žavi, nes ji labai reikli detalėms ir puikiai įrodo, kiek iš pažiūros smulkūs aspektai gali padaryti įtakos galutiniam rezultatui. Be to, moko kruopštumo, procedūriškumo, nuoseklumo – visa tai stengiuosi pritaikyti ir versle. Beje, prieš imantis dalies šių hobių atrodė, kad jie skirti tiesiog ne man, aš nesugebėsiu, tačiau paslaptis – veikti žingsnis po žingsnio, nuosekliai.
– Koks tavo santykis su socialiniais tinklais? Nors ir verslo pasiekimai, ir hobių sąrašas – įspūdingi, nesi žmogus, kuris tuo giriasi internete.
– Privatumo tema man visuomet buvo aktuali. Ilgai neturėjau paskyrų socialiniuose tinkluose, daug skaičiau apie saugumą ir mačiau, kad žmonės nesupranta, kad tai kritiškai būtina.
Privatumas yra prigimtinė žmogaus teisė, sukurianti saugumo ir komforto jausmą. Juk namuose turime ir duris, ir užuolaidas, tačiau internete dalijamės viskuo. Kai kurie sako, kad neturi, ką slėpti, bet, kai pasiūlau visus savo laiškus ar žinutes paskelbti viešai, nesutinka.
Ilgai neturėjau paskyrų socialiniuose tinkluose, daug skaičiau apie saugumą ir mačiau, kad žmonės nesupranta, kad tai kritiškai būtina.
Nesakau, kad socialiniai tinklai yra tik blogis, jų atsiradimas lėmė daug pozityvių dalykų. Vis dėlto svarbu pamąstyti, kaip ir kuo dalinamės internete.
Pavyzdžiui, manau, kad neatsakinga tėvams viešai skelbti vaikų nuotraukų – jie dar nežino savo vaiko būsimo gyvenimo kelio ir tas viešumas gali smarkiai pakenkti. Ši tema tik aktualės, nes aš manau, kad duomenys apskritai yra šių dienų nafta.
Juk namuose turime ir duris, ir užuolaidas, tačiau internete dalijamės viskuo.
Galima piktintis, kaip industrijos vystosi, kalbėti apie reguliacijas, bet dienos pabaigoje vis tiek turėtume pradėti nuo savęs ir skirti tam daugiau savo dėmesio.
– Su saugumu ir privatumu dirbate ir „Surfshark“. Kokius sprendimus kuriate?
– Vystome programėlę, jungiančią produktus, sprendžiančius saugumo internete problemas. Pradėjome nuo virtualaus privataus tinklo (angl. Virtual private network, VPN), tačiau dabar turime ir antivirusinę programą „Antivirus“, apie vartotojo duomenų nutekinimą pranešantį įrankį „Alert“, privatų paieškos variklį „Search“.
Kuriame ir „Incogni“ projektą, padedantį pašalinti savo duomenis iš duomenų prekeivių. Šiandien paieškos varikliai apie mus žino daugiau nei mes patys. Žmonės klausia egzistencinių klausimų, įvardija savo ir artimųjų ligas, domisi situacijomis nuo religijos iki seksualumo. Kaip tas minčių srautas mus veikia šiandien ir kur atsidurs po 20-ies metų? Kaip per tą laiką pasikeis politinė, kultūrinė aplinka? Ar esate tikri, kad tie duomenys neatsisuks prieš jus pačius?
– Kibernetinio saugumo rinka yra labai konkurencinga. Kas jums padėjo išsiskirti?
– Taip, rinka jau buvo pakankamai konkurencinga, tačiau mums į komandą nuo pat pradžių pavyko pritraukti labai stiprių talentų. Ir ne savo srityje geriausių superžvaigždžių, bet turinčių savyje sunkiai į lietuvių kalbą išverčiamą savybę „humble“ – tam tikrą kuklumą, paprastumą. Tokiems žmonėms nebūtina ryški scenų šviesa. Jie pirmiausia pagirs savo kolegas, o ne kalbės apie save. Manau, tai leidžia mums dirbti komandiškai ir pasiekti geresnių rezultatų.
Manau, kad neatsakinga tėvams viešai skelbti vaikų nuotraukų – jie dar nežino savo vaiko būsimo gyvenimo kelio ir tas viešumas gali smarkiai pakenkti.
Mūsų įdarbinimo specialistai visuomet ieško šio prieskonio greta profesinių ir kitų gebėjimų. Be to, mes nebūtinai ieškome žmogaus konkrečiai pozicijai, dažnai tą poziciją pritaikome individualiems talentams.
Palyginčiau tai su dėlionės dėliojimu – daug lengviau imti detalę ir žiūrėti, kur ji labiau tinka, nei susikoncentruoti į plyšį galutiniame paveiksle ir krūvoje bandyti surasti, kas gi čia tiktų. Kalbi su žmogumi, žiūri, dėl ko jam dega akys, ir bandai įspėti, kur jis galėtų atsiskleisti. Be to, drąsa siekti daugiau užkrėtė ir Lietuvos startuolių bendruomenė, jų patirtys, istorijos. Taip matai, ką gali padaryti, koks potencialas egzistuoja.
– Visų pirma paminėjai talentus, šiandien jūsų komandą sudaro jau beveik 500 specialistų. Neseniai atidarėte biurą Varšuvoje, planuojate ir padalinį Berlyne, tiesa?
– Jungiame komandas nuo rinkodaros specialistų iki finansininkų, teisininkų, žinoma, dirba ir didelis IT profesionalų skyrius. Pirmaisiais veiklos metais dauguma jų jungėsi per asmeninius kanalus, o dabar jau turime tam skirtą vidinį žmogiškųjų išteklių skyrių.
Lietuva nėra didelė šalis ir tai yra ir džiaugsmas, ir liūdesys. Auga daug įmonių, kurios garsina šalį, tačiau talentų resursai – riboti, todėl tenka dairytis plačiau. Šiuo metu mūsų bendrovėje dirba darbuotojai iš 15-os šalių, klientų geografija apima Vakarus, JAV ir Europą, tačiau labai stiprūs esame ir Azijoje, pavyzdžiui, Honkonge, mus puikiai žino ir Australija.
– Ką galėtum patarti jauniems startuoliams – kaip pasiekti tokią sėkmę?
– Kertiniai kriterijai yra užsispyrimas ir nuoseklumas. Esu matęs pavyzdžių, kai žmogų formavusi aplinka nebuvo dėkinga, bet jis daug dirbo, buvo užsispyręs, kol galiausiai „pagavo“ sėkmę.
Praktiškai universali sėkmės taisyklė – reikia bandyti daug ir ilgai, kol pasiseks. Tad labai skatinčiau į kiekvieną klaidą žiūrėti kaip į pamoką. Mano požiūriu, aš nepadariau klaidos, o tik išmokau dar vieną būdą, kaip nedaryti. Tai padeda judėti į priekį ir neužstrigti savigraužoje.
– Dauguma startuolių svajoja apie dieną, kai taps vienaragiu. Atskleiski, kaip tavo ir „Surfshark“ gyvenimas pasikeitė po to?
– Tapti vienaragiu nebuvo mūsų tikslas savaime. Likome tokie patys, nepradėjome nei pinigais švaistytis, nei darbo principus keisti. Aišku, malonu, kad pasiekėme tam tikrą etapą, bet ne pripažinime yra mūsų verslo esmė. Startuolių tikslas turėtų būti vienas – kurti produktus, kurie reikalingi pasauliui. Toks yra ir mano asmeninis tikslas, tad su komanda ties tuo dirbame ir dirbsime toliau.
