Hobį pavertė darbu
Gintarė Kasiliauskaitė dar mokykloje susidomėjo manikiūro paslaptimis. „Man buvo 16 metų, kai ėmiausi nagų priauginimo, tokį hobį turėjau. Po kurio laiko pamačiau, kad savo mažam kambarėlyje netelpu. Tuomet dar įstojau studijuoti į Šiaulių universitetą, kurį baigusi supratau – geriausia dirbti pačiai sau, o ne kažkam kitam, sukurti ir žmonėms darbo vietų, kažkokią pridėtinę vertę, kad žmonės galbūt norėtų grįžti į Lietuvą.
Labai sunku pasakyti, kodėl pasukau čia, o ne į kitokią sritį. Gal todėl, kad visą gyvenimą vadovaujuosi viena taisykle: paversk savo hobį darbu ir tau niekada nereikės dirbti. Dažniausiai neskaičiuoju valandų, kurias praleidžiu darbe. Norisi padėti dar vienam ir dar vienam klientui. Atrodo, kad tai grožio industrijos verslas, bet žmonėms to reikia, ypač Lietuvoje, kadangi turime stiprų grožio kultą“, – pasakojo jauna radviliškietė, kuri jau apie dvejus metus vadovauja nuosavam grožio salonui „Amber“.
Kur benueidavau, o tai buvo ir Lietuvos kredito unija, ir bankai, jie man užverdavo duris, nes esu labai jauna, – sakė G.Kasiliauskaitė.
Šiuo metu jame dirba penkios merginos. Klientų trūkumu jos nesiskundžia, konkurenciją irgi teigia jaučiančios, bet, anot Gintarės, tai tik papildomas stimulas tobulėti ir žengti į priekį – juk jeigu konkurentas teiks papildomų paslaugų, tu irgi privalėsi mokytis, stengtis ir neatsilikti.
Bankai užvėrė duris
Vis dėlto Gintarės kelias iki to, ką turi dabar, nebuvo lengvas. Pati pinigų salonui įkurti ji neturėjo, paskolą galinčios suteikti institucijos jai parodė duris – esą mergina tiesiog per jauna.
„Dabar man 24-eri, o kai viską pradėjau, buvo 22-eji. Pradinių investicijų reikėjo labai daug, buvo labai sunku. Kur benueidavau, o tai buvo ir Lietuvos kredito unija, ir bankai – jie man užverdavo duris, nes esu labai jauna. Net buvau sulaukusi pasiūlymo – gal išvažiuok padirbėti į užsienį, turėsi kažką, tada galėsi sukurti.
Kreipėmės ir į Darbo biržą. Patalpos, kurias nuomojuosi, yra apie 80 kv. m, o man Darbo birža pasiūlė subsidiją maždaug vienam mano kabinetui, kuris užima apie 12 kv. m. Be to, jie reikalavo labai didelių verslo planų, labai daug popierizmo. Tada ir pasakiau savo draugui, kad neapsiimsiu rašyti jokių planų vien dėl to, kad man duotų darbo stalą, kėdę ir sterilizatorių įrankiams. Tai galiu nusipirkti pati, o tam, kad įkurčiau dar kelias darbo vietas, man trūksta. Kai paklausiau jų, ar galima didesniam plotui subsidiją gauti, man pasakė, kad po kelerių metų vėl galėsiu iš naujo teikti paraišką“, – vargus dėl investicijų verslo pradžiai pasakojo mergina.
Pagalbos ranką jai ištiesė draugo mama, nusprendusi investuoti: „Ji matė, kad idėja gera, kad aš gyvenu tuo, ką darau, todėl pasiūlė paskolinti pinigų. Žmogus, iš kuriuo nuomojamės patalpas, taip pat sutiko prisidėti – įrengė rekuperatorių, šildymo sistemą, už kurias susimokėsiu dalimis mokėdama nuomą. Čia tikriausiai fortūna nusišypsojo. Gal tikrai, kai labai nori, pavyksta.“
Puošia ne tik lietuvius
Adelė Dagytė irgi bent kol kas pasiryžusi likti gimtajame Radviliškyje. Tiesa, pripažįsta, kad kartais į Vilnių, Kauną per savaitę tenka nuvažiuoti ir kelis kartus, todėl tai nėra lengva.
„Bandau dėliotis darbus taip, kad dvi savaites skiriu klientams didžiuosiuose miestuose, o dvi dirbu Radviliškyje“, – sakė jauna juvelyrė, kurios gaminiai jau sulaukė susidomėjimo ir pripažinimo.
Po studijų Vilniaus dailės akademijoje, ji išvažiavo į Prancūziją, kaip pati sako, norėjo padaryti pertrauką – nuo juvelyrikos taip pat, be to, pamatyti pasaulio, pasižiūrėti į kitokį, prancūzišką, gyvenimą.
„Bet mane visada traukė prancūzų baroko ornamentika, apie tai rašiau ir baigiamąjį darbą. Bet ten pamačiau, kad esu juvelyrė ir labai noriu, trokštu vėl tuo užsiimti. Todėl ir galvojau, kodėl gi man negrįžus ir nesiėmus to, kas man patinka. Grįžau, dirbau pas juvelyrus, lavinau įgūdžius. Ir tada man pasiūlė gauti subsidiją, kas labai palengvino darbą, nes įsigijau įrangos“, – pasakojo Adelė.
Dabar ji džiaugiasi, kad sekasi gerai, turi galimybę dalyvauti įvairiose dizaino mugėse, jos gaminiai vertinami ir randa savo pirkėją. „Visus puošiu ir džiaugiuosi, kai klientai grįžta. Dabar lietuviai išties labiau linkę atkreipti dėmesį į rankų darbą, labiau vertina“, – tikino ji.
Adelės klientai – daugiausia ne iš gimtojo Radviliškio, o Vilniaus, Kauno, kitų didžiųjų miestų, taip pat užsieniečiai, kurie mėgsta ir vestuvinius žiedus užsisakyti. Anot juvelyrės, smagu, kad plečiasi klientų ratas, nes tokį tikslą ji ir turinti, nors Lietuva visada lieka pirmoje vietoje.
Lietuvos nepaliks, bet Radviliškį galbūt
Visus puošiu ir džiaugiuosi, kai klientai grįžta. Dabar lietuviai išties labiau linkę atkreipti dėmesį į rankų darbą, labiau vertina, – tikino A.Dagytė.
„Aš Lietuvos neplanuoju palikti, nes man svarbiausia vertybė yra šeima, labai džiaugiuosi gyvendama, dirbdama, kurdama čia. Ir sąlygos tenkina. Į užsienį išvykti yra labai gerai, mane tai pakrauna, kai kuriam laikui išlekiu, prisirankioju idėjų, bet taip yra kiekvienam. Reikia pamatyti, pakeisti aplinką, bet ne tik lėkti į užsienį, ir Lietuvoje turime įspūdingų kraštovaizdžių, kuriuos parodė draugas, nes pati net nebuvau atkreipusi dėmesio.
Esu gimusi Radviliškyje, užaugusi čia. Dirbu ir Kaune, ir Vilniuje, vis važinėju. Galvoju, kad vėliau kelsiuosi į Vilnių. Mano draugai planuoja likti ir dirbti čia, bet aš jau nebespėju važinėti po kelis kartus per savaitę į Vilnių ar į Kauną, nes absoliuti dauguma mano klientų ten. Degalams išleidžiu nemažai, prisivažinėju“, – šypsojosi mergina.
Jos gaminiai kol kas sugulė į dvi kolekcijas. Pirmąją Adelė sukūrė dar Prancūzijoje, ją įkvėpė prancūzų baroko ornamentika. Antroji gimė Lietuvoje pernai.
Dirba juvelyrė ir pagal užsakymus, tik, kaip sako pati, niekada nėra linkusi aklai vykdyti klientų pageidavimų, nes tai būtų tarsi perlipimas per save, o tai jai nepavykdavo net studijų metais.
„Klientų įsivaizdavimus, ko jie norėtų, aš perteikiu per save, nelabai pasiduodu kliento įgeidžiams, nes galbūt nesutampa mūsų stilistika ar pan. Jeigu jis pasitiki mano braižu, mano stiliumi, tada galiu sukurti. Bet jeigu žmogus nori tik taip ir ne kitaip, matau, kad su tokiu klientu nepavyks palaikyti ryšio. Aš nepersilaužiu ir nepadarau, kaip jis nori, aš darau savaip, – kalbėjo A.Dagytė. – Taip pat buvo ir studijų metais, visą laiką dėstytojai sakydavo, kad turėčiau persilaužti ir pakeisti savo braižą. Jiems nepavyko manęs pakeisti. Mano darbuose matosi tas pats braižas, mano dizainas, tas pats stilius ir jo tikrai neišeis pakeisti.“
