„Keliavome motociklu iki Skandinavijos. Tokia kelionė tarp šveicarų labai populiari. Dažniausiai maršrutas driekiasi per Vokietiją ir Daniją, bet mudu nusprendėme nebūti kaip visi ir pasukti į kitą pusę. Tiksliau, važiuoti per Baltijos valstybes“, – kelionės per devynias Vidurio ir Šiaurės Europos valstybes pradžią prisimena Bolligeriai.
Keliauti pro Lietuvą paskatino bendradarbė
Tuo metu pagreitį įgavęs buvo poros namuose Šveicarijos Ciuricho miesto apylinkėse vystytas nedidelis turizmo verslas. Stefanas ir Karin nakvynei su pusryčiais priimdavo keliautojus iš viso pasaulio.
Kartą apie keliones Karin išsikalbėjo su bendradarbe, kuri užsiminė neseniai viešėjusi Baltijos jūros bangų skalaujamose Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Patikino likusi maloniai nustebinta.
„Ji sudomino, o mes pagalvojom, kad nukeliausim ir pasižiūrėsim patys, – pasakoja Karin. – Neturėjom išankstinio įsivaizdavimo, kaip ten viskas atrodys. Jeigu atvirai, tada netgi nebūtume galėję įvardinti, kokia eilės tvarka žemėlapyje išsidėsčiusios šios trys šalys.“
Kelionės 2016-aisiais metu Bolligeriai Lietuvoje praleisti ketino vieną naktį, tačiau vos atvykę pakoregavo planus tam, kad apsistotų trims.
„Pirmą – jaukiam viešbutėlyje Molėtuose, antrą – Šiaulių pašonėje, paskutinę – Karklėje“, – beveik be akcento lietuviškųjų vietovių pavadinimus dėsto Stefanas.
Alpių grožį nustelbė Aukštaitija
Lemtinga tapo antroji poros diena Lietuvoje. Po nakvynės Molėtuose jiedu išsiruošė apžiūrėti Labanoro girios. Vakarop ketino pro Panevėžį patraukti Šiaulių kryptimi.
„Tądien jau prabudau kažkokia emocionali. Sėdom ant motociklo, pajudėjom ir lyg niekur nieko man toptelėjo mintis, kad norėčiau gyventi Lietuvoje. Tai minčiai pagauti išsitraukiau fotoaparatą ir padariau nuotrauką, kurioje – Leliūnų kaimo ženklas. Pro jį tuo metu važiavom“, – detalizuoja Karin.
Artimiausios poilsio pertraukėlės metu nusiėmusi šalmą, Karin pažvelgė į sutuoktinį ir paklausė, ar jis nenorėtų persikraustyti į Lietuvą.
Stefanas nustebo – pastaruosius du dešimtmečius jo išrinktoji kalbėjo, kad gyventų tik Šveicarijoje.
Artimiausios poilsio pertraukėlės metu nusiėmusi šalmą, Karin pažvelgė į sutuoktinį ir paklausė, ar jis nenorėtų persikraustyti į Lietuvą.
Greta Ciuricho šeima pasistatė svajonių namus, Karin sėkmingai darė kriminalistės karjerą, o Stefanas dirbo elektros inžinieriumi apsaugines duris bankams ir kitoms sugriežtintos saugos įstaigoms gaminančioje kompanijoje. Šalia susikurto komforto – ir šeima bei bičiuliai.
„Grįžę pradėjome rimtai galvoti apie namų prie ežero Lietuvoje įsigijimą. Pajutome, kad Lietuva – mūsų ir mums. Visai kaip su antrąja puse: gali pamatyti šimtą vyrų, bet širdis pasirinks vienintelį, o tu net negalėsi įvardinti, kodėl jis tau mieliausias. Matyt, su valstybe tas pats“, – svarsto Karin.
Tuo metu Bolligeriai jau gvildeno mintį apie savo didžiausio pomėgio – svetingumo ir svečių priėmimo – „įdarbinimą“ Lietuvoje.
Visai kaip su antrąja puse: gali pamatyti šimtą vyrų, bet širdis pasirinks vienintelį, o tu net negalėsi įvardinti, kodėl jis tau mieliausias.
Kadangi atostogų režimas gali kardinaliai skirtis nuo situacijos suvokimo „ištikus“ gyvenimui, pora užmezgė ryšius su nekilnojamojo turtu brokeriu ir 2016 m. spalį atskrido į Vilnių. Išsiruošė į keleto sklypų Molėtų apylinkėse apžiūrą.
„Buvo keli įdomūs variantai, tačiau iki galo „nekabinantys“. Nusprendėme pasidairyti ir po Anykščių rajoną. Galutinai nuginklavo Rubikių ežero pakrantė“, – pasakoja 5 ha sklypą šio ežero prieigose, Anykščių regiono parko teritorijoje, 2017 m. įsigiję Bolligeriai.
Už pavadinimo slypi neeiliniai išgyvenimai
Dar trejus metus truko statybos leidimo išdavimo procesai, bendravimas su architektais bei patys statybos darbai.
Pandemija taip pat pakoregavo šveicarų poros planus, tad jų šveicariško Alpių atostogų namo stiliaus viešbutis Mačionių kaime duris atvėrė tik šį pavasarį.
„Kadangi eksterjerui galiojo griežti statybos reikalavimai, negalėjom įgyvendinti visų savo užmojų. Tačiau viduje galėjome pasireikšti. Tiksliai žinojome, ko norime, o norėjome šveicariško Alpių atostogų namelio stiliaus viešbutuko, – prisimena Bolligeriai. – Stovėdami lauke stebėdavome, kaip žingsnis po žingsnio čia viskas tampa harmoningu vieniu. Pasijutome palaiminti. Susiradome, kaip anglišką žodį „blessing“ išversti į lietuvių kalbą. Radome – „palaima“.“
Pokalbio su 15min metu Karin pasidalija ir vienu stipriausių pajautimų savo gyvenime.
Stovėdami lauke stebėdavome, kaip žingsnis po žingsnio čia viskas tampa harmoningu vieniu. Pasijutome palaiminti. Susiradome, kaip anglišką žodį „blessing“ išversti į lietuvių kalbą. Radome – „palaima“.
Kai sklypas Mačionyse jau buvo nupirktas, ji dar sykį atsivertė nuotraukų iš kelionės motociklu po Lietuvą albumą. Stabtelėjo prie nuotraukos su Leliūnų ženklu.
„Internete išsiaiškinau, kad Lietuvoje kaimų tokiu pavadinimu keli. Atsidariau „Google maps“, pasistačiau žmogeliuką ant kelio ir pamačiau, kad mano nuotrauka daryta Leliūnuose, kurie nuo „Palaimos“ nutolę tik keliais kilometrais. Jausmas apėmė stulbinantis“, – pasakoja Karin.
Lietuviškas linas jau cirkuliuoja Šveicarijoje
Šveicarė kriminalistė darbo reikalais kartas nuo karto vis dar kursuoja į gimtinę. Nusikaltimų vietas tirianti Karin atsipalaiduoja užsiimdama rankdarbiais, kurių netrūksta ir „Palaimoje“.
Viešbučio svečiai naudojasi jos delnais suminkytais keraminiais indais, kambarius pasišviečia šviestuvais, įvilktais į jos kurtus sietynėlius, ir miega jos siūtose lininių patalynės užvalkalų komplektuose.
„Lankiau lietuvišką liną gaminančias firmas, susipažinau su ten dirbančiais žmonėmis. Sukūriau kolekciją, kurią įgyvendino vietinė siuvėja. Pirmiausia norėjosi paruošti užvalkalų komplektus viešbučio svečiams, vėliau – pasiūlyti lino gaminių Šveicarijos rinkai, galiausiai domėtis pradėjo ir lietuviai“, – teigia Karin.
Tarp kitko, linu apvilktos antklodės pagamintos iš šveicarų poros auginamų alpakų vilnos.
Tvarumas, ekologija, natūralios medžiagos, pasak Bolligerių, prioritetas ir jų pačių, ir svečių namuose.
„Tokį požiūrį mums „įdiegė“ tėvai. Abu esame kilę iš sunkiau besiverčiančių šeimų, todėl mokėmės vertinti viską, ką turėjome, ir džiaugtis paprastais dalykais. Supratome, kad vertingi dalykai nebūtinai brangūs.
Vertingas ir asmeninis ryšys su žmonėmis – užmezgame jį su mums baldus ar kitus dalykus gaminančiais. Kiekvienas daiktas „Palaimoje“ pasakoja savo istoriją“, – vienas kitą papildo Bolligeriai.
Autentiški šimtamečiai baldai ir paveikslai iš Karaliaučiaus
Anykščių rajono „Palaimoje“ vietą rado galybė iš Ciuricho sunkvežimio priekaboje atvykusių daiktų. Viešbutyje stovi bemaž 150 metų skaičiuojanti Stefano močiutės spinta, kurioje kadaise buvo laikomos džiovintos žolelės ir vaisiai.
„Įdomus jausmas varstyti tokios senos ir asmeniškai tokios reikšmingos spintos duris. Jeigu mano močiutė žinotų, kad jos anūkas paskui save į Lietuvą spintą atsivežė, neabejoju, būtų labai laiminga“, – pabrėžė Stefanas.
Vestibiulyje stovi linu pervilktos šimtametės sofos, o registratūrą puošia svarstyklės iš senos klėties Šveicarijos kalnuose.
Iš pastaruosiuose esančio Valso kaimelio į Anykščių rajoną atvyko ir kvarcitas – akmuo viešbučio grindims. Bolligerių teigimu, svarbios tokių miestų kaip Bernas ar Ciurichas dalys grįstos būtent kvarcitu.
„Kambariams rinkomės medines grindys, nes jos – šiltesnės, jaukesnės. Tam puikiai tiko blizgus lietuviškas uosis“, – pasakojo Stefanas.
Rūsio grindys bei sienos vestibiulyje ir registratūroje – iš rankų darbo molio plytų, prieš šimtmetį buvusių karinio pastato Šiauliuose sienose. Ant kai kurių paviršiaus išlikę jas gaminusių žmonių pirštų atspaudai.
Likusius registratūros, virtuvės ir miegamųjų baldus „Palaimai“ pagal brėžinius pagamino vietiniai Anykščių rajono dailidės, tarp kurių – ir Lietuvoje gyvenantis olandas.
Tuo tarpu viešbučio sienas papuošė Karin kolegos močiutės iš Karaliaučiaus tapyti paveikslai.
„Esu nusistačiusi prieš parduotuvinius dalykus – jie nėra unikalūs, vienetiniai, autentiški. Viską stengiuosi pagaminti pati, o jei nesugebu kažko padaryti gerai, kreipiuosi į tai sugebantį žmogų“, – akcentuoja Karin.
Pavyzdžiui, svečiams skirtuose vonios kambariuose yra menininko lietuvio gamintos akmens masės kriauklės. Apskritai apie vonios kambarius „Palaimos“ šeimininkai sulaukia nemažai klausimų – dažniausiai lankytojai susidomi juose pateikiamu muilu ir dušo geliu.
Abi higienos priemonės – sausos, birios, smulkinamos specialiuose malūnėliuose.
„Kai buvome visai jauni, Šveicarijoje kursavę traukiniai turėdavo būtent tokius biraus muilo malūnėlius. Sakykime, kad tai – retro dalykas, kurį prisiminėme, kai ėmėme svarstyti apie būsimus viešbučio patogumus.
Susisiekėme su Šveicarijos traukinių kompanija, ji, deja, nebenaudoja, tačiau pavyko atrasti vokiečių kompaniją „Sapor“, – pasakoja Stefanas.
Lėkštėse atsispindi metų laikas
Verslininkas pats nuolat prižiūri ir šienauja pagrindinius viešbučio teritorijoje svečių vaikštomus takelius, tačiau atokesniuose kampeliuose žolę nupjauna tik kartą metuose.
Tose pievose, beje, neretai sutinkamos alpakos Malu ir Yoshi bei „Palaimos“ virtuvės šefas Liudas Valančiūnas.
Bolligeriai teigia su malonumu stebintys pražystančias lauko gėlės, jose apsigyvenančius vabzdžius. Tose pievose, beje, neretai sutinkamos alpakos Malu ir Yoshi bei „Palaimos“ virtuvės šefas Liudas Valančiūnas.
„Liudas maisto produktus perka turguje, o viešbučio teritorijoje randa daug sezoninių gėrybių, įvairių žolelių arbatoms, patiekalams ir padažams. Lėkštėse, iš esmės, atsispindi metų laikas.
Ateityje planuojame „užveisti“ sodą su žolelėmis, daržovėmis ir kitais augaliukais. Ir apie muilą savo gamybos galvojame. Indų keraminių irgi jau reikia daugiau“, – užsimena rankdarbius mėgstanti kriminalistė.
Sprendimo nesigaili: prireikus kartotų visą procesą
Neretai Stefanas ir Karin susiduria su nuostabomis smalsių lietuvių veiduose: kai šimtai tūkstančių žmonių plūsta Šveicarijon grožėtis Alpių didybe, pora iš to krašto patrauklesnį mato Anykščių rajoną.
Net jeigu dėl kokių nors priežasčių bendras Bolligerių kelias išsišakotų į skirtingas puses – vis tiek, sako, buvo verta.
Bolligeriai turi paruošę keletą argumentų, kodėl, jų akimis, Lietuva nė kiek Šveicarijai nenusileidžia:
„Gamta Lietuvoje nedaug tepaliesta, tokia tikra, ypač Mačionyse, kur daug laukinių žvėrių vaikšto. Motociklu važiuoti irgi maloniau, nes Lietuvoje daugiau atvirų erdvių, netrukdomas gali įveikti ilgesnius atstumus, kai Šveicarijoje miestelis miestelį vejasi. O ir žmonės, kiek mums teko sutikti, daugiausia šilti, paslaugūs ir malonūs.“
Ir vis dėlto, ar nesigaili šveicarų pora, prieš penkerius metus priėmusi gana drastiškus pokyčius lėmusį sprendimą? „Buvo verta“, – vienbalsiu atsako Stefanas ir Karin.
Net jeigu dėl kokių nors priežasčių bendras Bolligerių kelias išsišakotų į skirtingas puses – vis tiek, sako, buvo verta. Nors iššūkių, baimių ir nerimo dėl sprendimo iškeisti Šveicariją į Lietuvą ir netrūko.
Kita vertus, pasak Karin, galbūt ir gerai, kad nežinome, kas už kito posūkio laukia: juk būtent kelias tikslo link, pametėdamas iššūkius, mus augina.
