Žmogaus teisių stebėjimo organizacija darė 33 interviu su valytojais, auklėmis ir virėjais. Jie parodė, kad sistema nesugeba sulaikyti žmogaus teises pažeidžiančių darbdavių ar padėti moterims pabėgti nuo agresyvių darbdavių, kurių dauguma yra atvykę iš naftos turtingų valstybių, rašo „The Independent“.
Tie, kuriems pavyksta pabėgti, retai turi oficialų leidimą likti Didžiojoje Britanijoje, nes 2012 metais įsigaliojo naujos vizų taisyklės, kuriuos neleidžia namų darbuotojams iš užsienio pakeisti darbdavio.
Aš tik sėdėdavau su jais Londono restoranuose ir žiūrėdavau, kaip jie valgydavo, – pasakojo tarnaitė.
Kai kurie jų pasakojo, kad buvo maitinami vien maisto likučiais, būdavo užrakinami namuose ir negalėjo matytis su šeimomis. Visi, išskyrus vieną apklaustą darbuotoją, pasakojo, kad dirba ilgas valandas, jų pasai yra konfiskuoti, o atlyginimas – mažesnis už minimumą.
38-erių moteris iš Filipinų sakė, kad per mėnesį uždirbo vos 135 svarus. Didžiojoje Britanijoje ji su savo darbdaviais važiavo į ligoninę prižiūrėti jų sergančio kūdikio. Pasak jos, jai nebuvo leista naudotis jokiais tualeto reikmenimis ir prausimuisi ji naudojo kūdikio muilą. Rankšluosčius moteriai atstojo kūdikio vystyklai.
Kita moteris, atvykusi į Didžiąją Britaniją iš Kataro, pasakojo, kad buvo prastai maitinama: „Aš tik sėdėdavau su jais Londono restoranuose ir žiūrėdavau, kaip jie valgydavo.“
Apie 15 tūkst. tarnų, daug jų – iš Azijos ir Afrikos, kasmet atkeliauja į Didžiąją Britaniją su savo darbdaviais. Bet Didžioji Britanija yra viena iš 9 valstybių, atsisakiusių pasirašyti tarptautinį susitarimą, suteikiantį tarnams tokias pat teises kaip ir kitiems darbuotojams.
2012 metais priimtos taisyklės leidžia iš užsienio atvykusiems tarnams gauti vizą daugiausia 6 mėnesiams. Darbuotojai negali keisti savo darbdavių.
Labdaros organizacijos įspėja – šie darbuotojai yra labai priklausomi nuo savo darbdavių, todėl arba privalo likti darbe, nepaisydami išnaudojimo, arba pasitraukti ir bandyti siekti imigranto statuso.
