„Uber“ ilgą laiką tvirtino, kad yra tik paslaugų teikėja, maždaug 630 miestų visame pasaulyje žmones, kuriuos reikia pavėžėti, sujungianti su vairuotojais, kurie, priklausomai nuo šalies, yra arba profesionalai, arba neprofesionalai.
Prancūzijoje nagrinėtoje byloje vairuotojas, kuris per mažiau nei dvejus metus pavėžėjo keleivius maždaug 4 tūkst. kartų, bet 2016 metais nustojo dirbti „Uber“, reikalavo, kad jo „komercinis susitarimas“ būtų perklasifikuotas į darbo sutartį.
Jis taip pat reikalavo kompensacijos už darbą švenčių dienomis bei išlaidas ir prašė priteisti žalos atlyginimą už „nedeklaruotą darbą“ bei sutarties nutraukimą.
Tačiau sausio 29 dieną priimtame sprendime, su kuriuo agentūrai AFP pavyko susipažinti tik ketvirtadienį, teismas nurodė, kad vairuotojai gali nevaržomi atsisakyti pavėžėti keleivius, o „Uber“ nevykdo jokios jų darbo laiko priežiūros.
„Uber“ siūlo „tarpininkavimo, o ne transporto paslaugas“, o tai reiškia, kad įmonę su vairuotojais sieja tik „komercinės sutartys“, kurios negali būti laikomos darbo sutartimis.
„Laisvė rinktis“
Tačiau Europos Teisingumo Teismas gruodžio mėnesį nusprendė, kad „Uber“ yra eilinė transporto paslaugų teikėja, o ne vien keleivių pavėžėjimo paslaugų programėlė, ir tai reiškia, kad šalys gali reglamentuoti jos veiklą.
Tą bylą buvo iškėlusi Barselonos taksi vairuotojų asociacija, mananti, kad „Uber“ yra taksi paslaugų įmonė, kuriai turi būti taikomos tokioms transporto priemonėms nustatytos taisyklės.
„Uber“ sėkmė piktina taksi vairuotojus, kurie tvirtina, kad „Uber“ vairuotojai trukdo jų verslui, nes jiems paprastai netenka laikytis brangiai atsieinančių teisinių reikalavimų, kaip antai dėl mokymo ir licencijos įsigijimo.
Tuo tarpu „Uber“ palankiai įvertino Prancūzijos teismo priimtą sprendimą, kuris, pasak įmonės, patvirtina vairuotojų „laisvę rinktis“.
„Prancūzijoje „Uber“ programėlę naudoja dešimtys tūkstančių vairuotojų, nes ji jiems leidžia realiu laiku spręsti, ar jie nori važiuoti, kada jie nori važiuoti ir kur“, – pareiškė įmonės atstovė spaudai.
