Vasarą Vilniaus gatvė tiesiog atgydavo – lauko terasomis apstatytas, kone kilometrą besitęsiantis ir į miesto širdį – Rotušės aikštę – vedantis pėsčiųjų takas šurmuliuodavo nuo žmonių gausos. Dabar joje triukšmauja tik kelių tvarkymo ir žemės kasimo technika.
Grindinys nukastas, giliai grioviuose keičiamos požeminės komunikacijos. Tikimasi šiokį tokį vietos gyventojų eismą atkurti tik žiemą, o visas gatvės atnaujinimas turėtų būti užbaigtas iki kitų metų vasaros.
Vieni užsidaro, kiti ieško alternatyvų
Kaip šį priverstinį uždarymą, prieš tai smogus dar ir karantinui, išgyvena verslo atstovai? Įvairiai. Šiuo metu Vilniaus gatvėje tedirba keletas kavinių ar kepyklėlių. Visos jos turi priėjimus iš kitos pusės ar vidinius kiemelius. Viena stalelius įkurdino net tarpuvartėje, kitą restoraną pasiekti galima einant pro bažnyčios vidų.
„Manau, geriau yra užsidaryti ir nedirbti nei dirbti viena koja ir ta aplūžusia“, – 15min yra sakęs vieno baro Vilniaus gatvėje savininkas.
Manau, geriau yra užsidaryti ir nedirbti nei dirbti viena koja ir ta aplūžusia.
Kai kuriems duris nusprendusiems užverti verslams toks sprendimas buvo lengvesnis – jei turi kitų „taškų“ mieste, išsilaikysi iš jų. Sunkiausia tiems verslininkams, kurių maitinimo įstaigos Vilniaus gatvėje startavo tik šiemet ar tai yra vienintelė veikianti jų verslo vieta Kaune.
Kaip bebūtų, visi tikisi, kad rekonstrukcija bus baigta laiku – taip, kaip žadama. Vis dėlto, šiemet užverti duris yra parankiau nei kitąmet, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine, į kurią suplūs daug svečių, numatyta daug šventinių renginių.
Nuo tik desertų – iki pietų meniu
Pasivaikščiojus palei išraustą Vilniaus gatvę akys užkliūva už skelbimo vienos kavinukės lange – čia dienos pietų nuo 11 iki 14 valandos kviečiami rekonstrukciją atliekantys darbininkai.
Taip į pasikeitusią situaciją sureagavo nuo 2019 metų rudens čia veikiantys „Cremiu“ maisto ir desertų namai.
Iki tol tik rankų gamybos saldėsius gaminusi jų šeimininkė Agnė Alminaitė galiausiai suvokė, kad reikia imtis ir maisto ruošos. Vilniaus gatvės uždarymas jos verslo profilį pakeitė dar labiau – kavinukė veikia išskirtinai pietų metu, o desertai gaminami tik pagal išankstinį užsakymą.
„Pati užaugau Vilniaus gatvėje. Ir dabar čia gyvenu. Iš pradžių, kai gimė meilė konditerijai, turėjau patalpėles J.Naugardo gatvėje – po darbo gamindavau ten desertus pagal užsakymus. Vis vaikštinėdavau po Senamiestį ir vis stebėdavau tas patalpas, kuriose šiuo metu veikia mano desertinė. Kažkodėl sunkiai sekėsi ten verslams, nežinau kodėl. Bet neišsigandau to“, – savo kavinukės istorijos pradžią nupasakojo 35-erių metų Agnė.
2019 metų rudenį ji startavo tik su pyragėliais ir kava, tačiau netrukus suvokė, kad žmonėms vis dėlto reikia rimtesnių patiekalų. Po pirmojo karantino Agnė pati stojo prie viryklės ir ėmė ruošti savaitgalio vėlyvuosius pusryčius – ir dabar populiariausiu patiekalu išlieka Benedikto kiaušiniai.
Pasiūlė pietus darbininkams
Kadangi apie Vilniaus gatvės rekonstrukciją buvo kalbama jau keletą metų ir ji niekaip neprasidėjo, 2021 metų pavasarį, pasibaigus karantinui, Agnė ėmė ruošti maistą kasdien, tam pasamdė ir virėją.
„Liepos 1 dieną staiga sužinau, kad mus uždaro. Susinervinau. Nereagavo gal tik tie, kurie buvo neatsidarę po karantino, laukė tos rekonstrukcijos labai. Bepigu, nes tai – jų asmeninės patalpos. Kiti gal turi kitų „taškų“ mieste, o yra tokių, kurie tik naujai atsidarė liepos 1 dieną!
Man ir teko mąstyti, ką daryti. Reikėjo greitai reaguoti. Taigi norėdama išsaugoti darbuotoją, nes gerą yra sunku rasti, sumąsčiau, kad galbūt būtų galima tiekti dienos pietus rekonstrukciją atliekantiems darbininkams. Dar pasiklausiau, kiek jų čia maždaug dirbs, atsakė, kad apie 30-50.
Kai užvirė darbai, pati statybininkų klausinėjau, kur jie valgo. Vienas atsakė, kad atsineša maistą iš namų“, – kaip gimė idėja papasakojo Agnė, patikinusi, kad Vilniaus gatvėje be jos šiuo metu bando darbuotis gal 5-6 vietos.
Tai, ar užsuka tie gatvės darbininkai? Pasirodo, užsuka, bet pastovūs – tik du, jie „Cremiu“ pietauja kasdien. Dar Agnės brolis atsiveda kolegą papietauti, ateina kaimynas – kasdien kavinukė per tas 3 valandas sulaukia iki 10-ties klientų.
Kai užvirė darbai, pati statybininkų klausinėjau, kur jie valgo.
Paklaustas, kas buvo įprastas klientas iki gatvės uždarymo, pašnekovė patikino, kad moterys. Jos visuomet sudarė apie 80 proc. visų užsukančių.
„Todėl ir reikėjo pradėti gaminti salotas, nes pavasarį klientės ima prisilaikyti linijų. Su desertais vien nepriviliosi, – nusijuokė Agnė. – Mano kavinukė ir šiaip išpuošta gėlėmis, rožinė, tad ne visi vyrai išdrįsta su moterimis užeiti. Papurto galvą, kad čia tai tikrai neisim. Žinoma, įsigijau ir kitokių spalvų indų, juk vyrams nelabai patiktų kavą gerti iš rožinio puodelio“, – pasakojo pašnekovė.
Vieni žavisi, kiti niršta
Agnės desertinė visuomet išsiskyrė ir sulaukdavo įvairiausių komentarų.
Pirma ji „išsišoko“ tuomet, kai nežinodama nudažė išorės fasadą rožine spalva – kliuvo nuo architektų, nes Senamiestyje tai daryti draudžiama – privalo vyrauti tam tikras koloritas. Teko klaidą greitai ištaisyti.
„Dar ėjau į savivaldybę ir aiškinau, kad prie to mano rožinio pastato tikriausiai daugiau žmonių nusifotografuoja nei prie Katedros. Ypač mėgdavo stabtelti kinai“, – patikino Agnė.
Vėliau ji susilaukė priekaištų iš žinomo Lietuvoje floristo Manto Petruškevičiaus – šis viešai apkaltino Agnę plagiatu, neva gausiai gėlėmis puoštas fasadas – kopija.
„Jis įvardijo kavinę Vilniuje, tačiau nei ji, nei Mantas nebuvo mano įkvepėjai. Idėją nusižiūrėjau Londone – rožinis pastatas su gėlytėmis. Kaip gražu! Pyragėliai, desertinė – juk saldu“, – pasiaiškino Agnė, kurios kavinukėje telpa apie 20 klientų.
Ar ryškios eksterjero ir interjero detalės priviliodavo klientą ko įsigyti? Konditerė patikino, kad prie įėjimo nusifotografavę žmonės užsukdavo, pagirdavo, kad gražu, bet dažniausiai nieko nepirkdavo.
„Dekoracijas kaskart keičiu. Derinu ir spalvas. Buvo moterų, kurios pasakė – kičas, bet man pačiai tai yra tai, ko labai norėjau. Rimtesni architektai ir manęs nelabai supranta“, – nusijuokė pašnekovė.
Dėl spalvų ir puošybos elementų mėgsta Agnės kavinukėje žmonės švęsti ir asmenines šventes, ypač skirtas kūdikio laukimui paminėti – per uždarytą mėnesį apsilankė 10 merginų.
Į kavinę anksčiau kai kurie klientai užsukdavo ir dėl čia čirškavusios Agnės auginamos rožinės kakadu papūgos, šiemet ji laiką leidžia namuose.
Nemąstė užverti durų
Palyginus uždarbį prieš pandemiją ir dabar, uždarius Vilniaus gatvę, apyvarta, anot Agnės, krito net neaišku kiek kartų.
Paklausta, ar nemąstė dėl to apie durų užkalimą, Agnė patikino, kad ne. Vis dėlto „Cremiu“ – jos įgyvendinta svajonė. Įdirbis yra padarytas, nesinori visko imti ir atsisakyti, kurti kažkur viską iš naujo.
Labai noriu išsilaikyti, nes į šią kavinukę sudėjau visą savo širdį.
„Aš atsidariau neturėdama jokios verslo strategijos, nemąsčiau, nei kada man tai atsipirks, nei ar iš viso atsipirks. Tiesiog dariau tai, ką norėjau“, – paatviravo Agnė.
Šią kavinukę gelbsti tai, kad ji turi priėjimą iš kitos pusės.
„Labai noriu išsilaikyti, nes, rodos, į šią kavinukę sudėjau visą savo širdį. Ji man tokia miela. Nesinori iš čia išeiti, o ir su patalpų nuomotojais pavyko sutarti – rekonstrukcijos metu sumažino nuomos mokestį. Dabar valdo lauko terasos, viliuosi, kad atšalus orams pavyks žmones prisikviesti į vidų“, – viltį išsakė kavinės savininkė.
Verčiasi, kaip išmano
Kaip 15min teigė Kauno senamiesčio draugijos vadovė Ona Peičiūtė, iš pradžių Vilniaus gatvės verslininkai į uždarymą reagavo itin emocingai – kilo didelis konfliktas, vėliau ėmė svarstyti, kaip galima gyvuoti tokioje situacijoje.
„Yra parašyta labai daug raštų dėl visokių lengvatų, pavyzdžiui, nekilnojamo turto mokesčio, bet iki šiol jokių atsakymų negauta“, – patikino O.Peičiūtė.
Anot jos, šiuo metu Vilniaus gatvės verslininkai verčiasi, kaip kas išmano.
„Atėjo laikas, kai žmonės suprato, kad reikia ne su kažkaip su kažkuo pyktis, o gerai pagalvoti, strateguoti, kaip išgyventi“, – bendras nuotaikas perteikė draugijos vadovė.
