Jo vadovaujama įmonė MB „Sluoksniai“ yra riedlenčių perdirbimo pradininkė Baltijos šalyse ir vienintelė Lietuvoje, užsiimanti didelio kiekio žaliavos perdirbimu.
„Riedlentė – laisvės transportas: jeigu išmoksti nuo vieno bortelio gatvėje peršokti ant kito, mieste tau nebėra jokios kliūties. Vilniuje man neliko neįveikiamo bortelio ar turėklo, tik štai gyvenimo barjerai pasitaikė sudėtingesni. Atrasti save lengva nebuvo“, – pripažįsta S.Sonkinas.
Į verslą pasukti neplanavo
Sostinės Žvėryno mikrorajone dirbtuves įkūręs S.Sonkinas šiandien jų duris atveria bendro 15min ir „Tele2“ projekto „Kaip ten dirba“ auditorijai.
Dirbtuvėse, į kurias veda graffiti stiliaus piešiniais margintas koridorius, gyvenimas verda pilnu tempu: aplink prie staklių palinkusį S.Sonkiną zuja riedlenčių sporto entuziastai.
Atėjo metas, kai pinigai nebeteikė laimės: supratau, kad laikas eina, o aš neužsiimu veikla, kuri man gyvenime patinka labiausiai. Pasakiau sau: „Viskas, Simai, gana“.
„Tuomet, tik sugrįžęs į Lietuvą, tikrai neplanavau kurti verslo. Tiesą pasakius, tokios idėjos apskritai niekuomet neturėjau. Kadangi daugiau nei 20 metų važinėju riedlente, nuolat buvau vienaip ar kitaip susijęs su jomis. Grįžęs gyventi į Vilnių išsinuomojau patalpas, pastačiau nedidelę rampą, ant kurios galėtume važinėti ir mes su bičiuliais, ir jaunimas, kuris turi noro. Esmė pirmiausia buvo ne „daryti pinigus“, o kokiu nors būdu paremti ir stiprinti riedlentininkų bendruomenę“, – naują pradžią Lietuvoje prisimena S.Sonkinas.
Tiesa, tuo metu uždaro riedlenčių parko idėjai išsipildyti lemta nebuvo – kaip mat S.Sonkino adresu pasipylė kaimynų skundai dėl dundėjimo virš jų galvų:
„Šis planas žlugo vos man jį pradėjus vykdyti. Tačiau atsivėrė nauji horizontai: aplink regėdamas daug sulūžusių lentų, kurios keliaudavo į konteinerius, kadangi jų niekas nesurinkinėjo, sugalvojau pradėti jas perdirbinėti. Galiausiai sukūriau verslą iš dalyko, kuris gyvenime mane žvėriškai veža.“
„CDIY“, arba Pasidaryk pats
Terminas „DIY“ riedlentininkų bendruomenėje plačiai paplitęs. Vilnietis verslininkas tokią bendruomenę subūrė ir gimtajame Vilniuje.
„Skeiteriai“ yra individai, kurie riedlentėmis važinėjasi „DIY“ parkuose: randa vietą ir ją įsikuria važinėjimui. Šiandien skatinu jaunus žmones mąstyti individualiai ir viską išbandyti pačius. Stengiuosi tapti pavyzdžiu, rodydamas ne vien kaip ką nors pagaminti, bet paklodamas supratimą, kad jie galėtų pasigaminti apskritai bet ką. Dalyvavimas bendruomenėje skatina jaunimą ir ne jaunimą aktyviau įsitraukti ir labiau pasitikėti savimi, savo rankomis, o svarbiausia – savo jėgomis. Ne veltui plėtojamas prekės ženklas ir vieta pasivadino „Commune DIY“, arba bendruomene „Do it yourself“ (liet. – „Bendruomenė pasidaryk pats“). Taip „CDIY“ tapo ne vien perdirbimo ir antrinio daiktų panaudojimu verslu, bet ir vieta, kur renkasi riedlenčių sporto mėgėjai“, – verslo idėją atskleidžia projekto „Kaip ten dirba“ herojus S.Sonkinas.
Ateities viziją pasąmonė parodė dar darželinukui
Vilnietis verslininkas geriau nei kas kitas supranta, kokius jausmus išgyvena riedlentėmis važinėjantys jaunuoliai – pats ant pirmosios savadarbės užsikorė kuomet jam tebuvo penkeri.
„Pirkti riedlenčių Lietuvoje tuomet nebuvo. Atradęs pas tetą pasimetusį seną riedutį su keturiais rateliais, nulupau abi ašis, pritvirtinau jas prie lentos ir pasidariau riedlentę. Aišku, ilgai tas mano važinėjimas netruko, – juokiasi S.Sonkinas. – Kai sulaukiau dešimties, prekybos centruose ėmė rastis kinietiškos riedlentės. Mama pirko vieną po kitos. Su kiemo draugais „reketavom“ į Rusiją ar Lenkiją važiuojančius gimines, kad pirktų ir vežtų mums čia originalias.“
Kai 18–19 metų susiduri su realiu gyvenimu, suvoki, kad nebegali leisti sau tik pirkti lentas ir važinėti – eini mokytis, dirbti.
Beje, vilniečio S.Sonkino pomėgio ištakos – dar gilesnės. Iki šiol vilnietis savo darbo kabinete saugo savo paties trejų metukų amžiaus nupieštą paveiksliuką, kuriame vaizduojami riedlentininkai:
„Nupiešiau rampą ir riedlentininkus ant jos. Iš kur atkeliavo įkvėpimas šiam mano piešiniui, iki šiol su mama taip ir neišsiaiškinam – kieme niekas nevažinėjo, kabelinės televizijos įsivedę irgi nebuvom.“
Pusė „lietuviškos“ algos – riedlentei
Gatvės riedlenčių sporto pradininkas Lietuvoje ir „Commune DIY“ riedlenčių perdirbimo dirbtuvių įkūrėjas S.Sonkinas keturiolikos buvo pastebėtas kaip itin perspektyvus riedlentininkas. Jam ir kitiems gabiems jaunuoliams visą reikiamą įrangą nemokamai suteikdavo verslininkai, anuomet bandę vystyti riedlentininkų kultūrą Lietuvoje.
„Naujas lentas gaunu nemokamai, esu užsitarnavęs „kieto skeiterio“ statusą – tai buvo geriausias mano gyvenimo periodas. Tačiau atėjo finansinė krizė, „užsirišo“ rėmimas, ir be priežiūros likę mes nebežinojom, ką daryti toliau, – prisimena S.Sonkinas. – Baigęs vidurinę, pusmetį padirbėjau Vilniuje. Tačiau pamačiau, kad tam, jog nusipirkčiau riedlentę, man reikia pakloti pusę savo mėnesio atlyginimo. Radau tik vieną išeitį – geresnio gyvenimo išvykti ieškoti į užsienį.“
Nuo rampos briaunų perlipo į lėktuvą
Tuo pačiu metu, kai S.Sonkinas jau pakavosi lagaminus ir ruošėsi emigruoti, kiti jo kartos riedlentininkai taip išsibarstė, ir nebeliko žmogaus, kuris apsiimtų ugdyti jaunąją kartą.
„Gaila, nes buvome išties talentinga, pirmoji vakarietiškai, į riedlentes kaip į sportą pažvelgusi karta. Išsiblaškėme po visą pasaulį. Karta po manosios taip pat buvo talentinga, bet problema išliko ta pati – baigę mokyklą riedlentininkai išsiskirstydavo, nes nebežinojo, kur dėtis, nebuvo sistemos. Kai 18–19 metų susiduri su realiu gyvenimu, suvoki, kad nebegali leisti sau tik pirkti lentas ir važinėti – eini mokytis, dirbti“, – pabrėžia 15min ir „Tele2“ projekto „Kaip ten dirba“ herojus.
Emigranto duona skalsi nebuvo
Netrukus S.Sonkinas pakėlė sparnus į Jungtinę Karalystę. Laisvai angliškai kalbantis vaikinas greitai susirado darbą maisto pramonėje – ruošė sumuštinius, vežė juos į biurus ir pardavinėjo.
Ilgai prie sumuštinių vilnietis neužsibuvo – persikraustė gyventi į Olandiją, kadangi į vieną iš universitetų magistratūros studijoms šioje šalyje įstojo Simono mylimoji Justina. Čia puikios anglų kalbos žinios vaikinui iš Lietuvos vėl pasitarnavo:
„Po dviejų savaičių vadybininkas lietuvis pastebėjo, kad aš puikiai kalbu angliškai ir paskyrė mane pamainos vadu. Patirtis buvo įdomi, bet ir ji greitai pabodo. Supratau, kad darbas „nuo devynių iki penkių“ – tikrai ne man.“
Ryžto reikėjo, kadangi žalio supratimo neturėjau apie medžio apdirbimą apskritai, o ir nuolat kokio nors įrankio pritrūkdavo.
Paskutinį kartą laimingą emigracijos loterijos bilietą S.Sonkinas pabandė išsitraukti Norvegijoje.
„Įsidarbinau snieglenčių kurorto restorane. Darbas buvo neblogai apmokamas, man patiko, tačiau ten įvyko emocinis mano gyvenimo lūžis. Pajutau viduje tuštumą, atrodė, kad tik egzistuoju, o ne gyvenu, pradėjau grimzti į depresiją. Atėjo metas, kai pinigai nebeteikė laimės: supratau, kad laikas eina, o aš neužsiimu veikla, kuri man gyvenime patinka labiausiai. Pasakiau sau: „Viskas, Simai, gana“, – neslepia S.Sonkinas, į gimtąjį Vilnių sugrįžęs prieš penkerius metus.
Mamos ultimatumas: „Arba normaliai dirbi, arba studijos“
Suprato 15min pašnekovas, kad į banko sąskaitą emigracijoje kapsintys eurai ir kronos nei laimės, nei pasitenkinimo nebeteikia, o jam kaip oro reikia kibti į išties mėgstamą veiklą.
Kai S.Sonkinas ruošėsi į užsienį, jiedu su mama sudarė sandėrį: jeigu šis neįsitvirtins gyvenime iki 25-erių, turėsiąs studijuoti ir įgyti profesiją.
„Ką gi, grįžtu iš užsienio, man – lygiai dvidešimt penkeri. Paprašiau mamos dar pusmečio – tiek ir tereikėjo. Įsitvirtinau, radau save, – šypteli S.Sonkinas. – Beje, būtent mama, labai stipri asmenybė, užaugino mane tokį patį užsispyrusį ir atkaklų. Na, o riedlenčių sportas išmokė nugalėti baimes, nebijoti suklysti, o suklydus – mokytis.“
Darbuotis su staklėmis išmoko pats
Su tokiu pačiu užsispyrimu ir atkaklumu S.Sonkinas, supratęs, kad planas atidaryti rampų parką po stogu neišdegs, o riedlenčių perdirbimo niša Lietuvoje dar neišnaudota, ėmė mokytis rankų darbo:
„Dirbtuvėse imdavau į rankas priemones ir tiesiog logiškai mąsčiau, ką reikia padaryti. Ryžto reikėjo, kadangi žalio supratimo neturėjau apie medžio apdirbimą apskritai, o ir nuolat kokio nors įrankio pritrūkdavo. Išsiaiškinu, kokio, susirandu ir nusiperku pagal galimybes. Tokiu būdu dirbtuvėse atsirado aštuoniolika skirtingų staklių.“
Tinka netgi vairams gaminti
Dirbtuvėse, kurioms vadovauja S.Sonkinas, atsiranda patys netikėčiausi daiktai. Iš sulūžusių riedlenčių vilnietis gamina automobilių bei namų interjero detales, trofėjus varžybų prizininkams, suvenyrus.
80 proc. Vilniaus Žvėryno mikrorajone esančiose dirbtuvėse pagamintos produkcijos išvyksta į užsienio šalis.
Paskutinį kartą laimingą emigracijos loterijos bilietą S.Sonkinas pabandė išsitraukti Norvegijoje.
„Norėjosi, kad daiktai būtų ne vien gražūs, bet ir funkcionalūs, todėl pasirinkau automobilių interjero detalių gamybą. Tokių, kurios nuolat liečiamos: jeigu riedlentė vidutiniškai lūžta per mėnesį, iš jos pagamintas automobilio vairas ar pavarų perjungimo svirtis bus naudojama dešimtmetį ir dar ilgiau“, – pasakoja riedlentėms antrąjį šansą suteikiantis vilnietis.
Pirmieji Lietuvoje – tarp šimtų tokių pasaulyje
Pasaulyje yra kone 20 mln. aktyviai riedlentėmis važinėjančių žmonių, kurie kasdien nuperka po 300 tūkst. naujų lentų. Jos gaminamos iš kanadietiško klevo, kurio numiškinime riedlentininkų bendruomenė lyderiauja pasaulyje.
„Riedlentes ne tik kad praktiška perdirbti, bet netgi būtina, kitaip į sąvartynus jų kasdien patektų šimtai tūkstančių. Pasaulyje perdirbimu užsiimama daugmaž dvylika metų, perdirbančių – šimtai, bet kol kas nė vienas iš jų netapo milijonieriumi, – juokiasi S.Sonkinas. – Vis dėlto galiu pasidžiaugti, kad mes pasaulyje – viena iš nedaugelio tokių organizacijų, kuri ir produktus gamina, ir naujas riedlentes pardavinėja pigiau bei dar švietėjiška veikla užsiima. Rengiame pamokėles mokykloms, universitetams, bendruomenėms ir įvairių įmonių kolektyvams, supažindiname su šia veikla. Daug laiko skiriame ir jaunimo užimtumo didinimui.“
S.Sonkinas pasidžiaugia, kad riedlenčių perdirbimą atranda vis daugiau šio sporto entuziastų visame pasaulyje: jie kuria savo dirbtuves, atranda savitą produkcijos stilistiką ir nišą, kartu stabdydami milžiniškų kiekių sulūžusių riedlenčių patekimą į sąvartynus.
„Skeiteriai“ taps nebe „alkoholį vartojantys gatviniai banditai“, o atletai.
Įžengė ir pas broliukus latvius
Prieš du mėnesius MB „Sluoksniai“ riedlenčių surinkimo geografiją išplėtė iki Latvijos, o ateityje turi planų pasiekti ir kitas šalis:
„Broliai latviai patys mane privertė. Būgštavau, kad nespėsiu, tačiau niekas to daryti Latvijoje neapsiėmė. Lietuvoje ir Latvijoje kartu per mėnesį mums sunešama po kelis šimtus riedlenčių. Mainais į tai atnešantieji gauna nuolaidas: Latvijoje gali lankytis ten esančiame uždarame mokamame riedlenčių parke už mažesnę kainą, o pas mus, kadangi parkas nemokamas, „skeiteris“ gali įsigyti naują lentą gerokai pigiau. Jeigu įprastai parduotuvėje ji kainuoja apie 70 eurų, atsinešęs sulūžusią lentą, pas mus naują įsigyti gali už 40–50 eurų.“
Leidžia nemokamai važinėti ir netgi treniruoja
Tiesa, toli S.Sonkinas nenustūmė ir pagrindinio savo plano – atidaryti nemokamą riedlenčių parką po stogu.
„Pats važinėjau tik vasarom, kadangi pirmas riedlenčių parkas po stogu Lietuvoje atsidarė kai jau buvau užsienyje. Jis buvo mokamas, ir iš verslo pusės tai suprantama, bet mano idėja buvo sukurti vietą, kurioje „skeiteriai“ savo riedlentėmis galėtų važinėti nemokamai. Vienam to padaryti neįmanoma, todėl sukviečiau visus dar aktyvius riedlentininkus ir pakviečiau prisidėti prie projekto įgyvendinimo. Kas simboliškai finansiškai prisidėjo prie medžiagų, kas – prie parko statybos, ir galų gale parkas atsirado. Daug drąsos prireikė ir mano kolegai Justinui Ivoškai, patikėjusiam, kad, sukūrus riedlenčių ekosistemą, parkas išsilaikys pats, ir padėjusiam parašą ant didesnių patalpų nuomos sutarties. Jis iki šiol yra nemokamas riedlentininkams, jame vykdomos riedlenčių pamokos pradedantiesiems bei pažengusiems entuziastams, jauniems ir vyresniems“, – pasakoja S.Sonkinas.
Daugiau nei dirbtuvės: įsikūrė federacija ir kepurių siuvykla
Erdvę, kurioje vilnietis su bendraminčiais kasdien dirba siekdami populiarinti riedlenčių sportą Lietuvoje, vadinama „Skatehub“ (liet. –„Riedlentininkų bendradarbystės erdvė“). Joje be perdirbimo dirbtuvių įsikūrė riedlenčių parkas, Lietuvos riedlenčių federacijos buveinė, kepurių iš antrinių žaliavų siuvykla bei riedlenčių parduotuvė.
„Visa tai daroma riedlentininkų arba tam prijaučiančių aktyvių žmonių. Aišku, gana vyriškas kolektyvas tikrai taip organiškai neveiktų be moteriško organizuotumo ir kruopštumo, todėl mano gyvenimo draugei Justinai reikėjo mesti gerą darbą ir prisijungti prie mūsų. Dabar ji kartais gali daugiau ir protingiau papasakoti apie „skeitų“ kultūrą“, – šypteli 15min pašnekovas.
Jeigu riedlentė vidutiniškai lūžta per mėnesį, iš jos pagamintas automobilio vairas ar pavarų perjungimo svirtis bus naudojama dešimtmetį ir dar ilgiau.
Laukia olimpiados ir parko prie Baltojo tilto
Dar lapkritį prie Baltojo tilto Vilniuje ėmė virti darbai – čia esančiose erdvėse bus įrengtas riedučių ir riedlenčių parkas.
„Parkas prie Baltojo tilto taps dideliu šuoliu į priekį. Mes pirmieji Baltijos šalyse turėsime vienintelę tikrą riedlenčių „baseinų“ discipliną ir ją vystysime, nes yra daug potencialių „skeiterių“, dar nestovėjusių „baseine“. Tokį, kuris netgi buvo vyresnis už mane, pats aš pirmąkart išbandžiau Olandijoje. Tai rodo, kad Lietuva riedlentininkų kultūros vystyme nuo vakarietiškojo pasaulio atsilieka visu dešimtmečiu, bet pamažu tą atskirtį mažiname. Latviai visuomet buvo kietesni šioje srityje, bet jau ir juos gerokai prisivijom“, – juokiasi S.Sonkinas.
Neseniai vyko pirmasis istorijoje Baltijos šalių riedlenčių čempionatas, kuriame ant pjedestalo lipo ir visas būrys lietuvių.
„Lietuvos, Latvijos ir Estijos federacijos susivienijo šiam tikslui. Manau, tai – puikus pavyzdys, jog judame tinkame linkme. Tai pirmieji žingsniai olimpinių taškų link“, – neabejoja bendro 15min ir „Tele2“ projekto „Kaip ten dirba“ herojus.
Vilniuje man neliko neįveikiamo bortelio ar turėklo, tik štai gyvenimo barjerai pasitaikė sudėtingesni. Atrasti save lengva nebuvo.
Tikslingai dėl to veikia Lietuvos tautinio olimpinio komiteto dalimi netrukus tapsianti Lietuvos riedlenčių federacija, prie kurios įkūrimo prisidėjo ir S.Sonkinas, manantis, kad šis pomėgis visame pasaulyje dar populiaresnis taps po vasaros Olimpinių žaidynių kitąmet:
„Praėjus Tokijo olimpiadai, kurioje pirmąjį kartą dalyvaus riedlentininkai, turėtų pasikeisti ne itin pozityvus tėvų požiūris į riedlentes. „Skeiteriai“ taps nebe „alkoholį vartojantys gatviniai banditai“, o atletai. Tikiu, kad padidės riedlenčių pardavimai ir plėsis bendruomenė visame pasaulyje, tad užbėgu už akių lūžusių produktų išmetimui, sudarydamas galimybes juos perdirbti. Ateityje tai bus jau neišvengiamas dalykas.“
Turi patarimą besiblaškantiems
Paklaustas, ko patartų imtis jaunuoliams, kurie šiuo metu yra situacijoje, į kurią prieš penkmetį papuolęs buvo jis pats, pašnekovas siūlo racionalų sprendimą.
„Atsakymas, iš esmės, paprastas. Kai atsiduri tokioje situacijoje, kuomet nebežinai, ką daryti toliau, arba kai pinigai laimės nebeteikia, reikia stabtelti ir pagalvoti, kokia veikla gyvenime tau patinka labiausiai. Man padėjo supratimas, kad privalau atrasti veiklą, kurią myliu, toje veikloje identifikuoti problemą ir pradėti ją spręsti dėl visų likusių žmonių. Remdamasis savo taisykle suformavau šią problemą: riedlentės nėra prieinamos visiems bet kuriuo metų laiku. Strateguojant, kaip šią problemą būtų galima išspręsti, paaiškėjo, kad nėra kur dėti sulaužytų riedlenčių, kurios gali nešti pelną riedlenčių bendruomenei. Taip ir patekau į savo nišą“, – pokalbį su 15min užbaigia MB „Sluoksniai“ įkūrėjas ir vadovas S.Sonkinas.
MB „Sluoksniai“ – viena iš smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių, kuri naudojasi „Tele2“ paslaugomis. Bendras 15min ir „Tele2“ projektas „Kaip ten dirba“ šįsyk suteikia galimybę iš arti pažvelgti į riedlenčių perdirbimo verslo Lietuvoje subtilybes.
Jeigu esate nedidelės įmonės atstovas ir norite dalyvauti projekte „Kaip ten dirba“ bei papasakoti apie savo verslą plačiai 15min auditorijai, rašykite mums el. paštu kaiptendirba@15min.lt!
Galbūt jūs būsite tie laimingieji, pas kuriuos netrukus atvyks 15min filmavimo komanda su Akvile priešakyje ir ners į jūsų darbų sūkurį!
