Keturiems skirtingiems žmonėms uždaviau labai paprastą klausimą: kiek reikia turėti, kad būtų galima dalintis? Atsakymai buvo skirtingi, tačiau visi jie leido suprasti, jog mano sutikti žmonės jau seniai pasirinko tą savanoriško paprastumo kelią, tik vadina jį visi skirtingai. Vakarų Afrikoje su Ebolos epidemija kovojantis Andrius Slavuckis tai vadina savanorišku darbu, Maisto banko savanorei Beatai Nicholson tai kasdienybė, o štai Dominikonų vienuolis Markas Antuanas neatlygintiną darbą Lukiškių kalėjime vadina tarnyste. Psichologas Robertas Povilaitis savanorystę laiko būtina sveikatos ir laimės sąlyga.
Marcas Antoinas Bechetoillis: „Žodis „tarnystė“ man labiau tinka“
„Negalima kalėjimo vertinti tik neigiamai – daug žmonių ten randa laiko apmąstyti savo gyvenimą. Kitus, žinoma, ta sistema pažemina: nuolatinis triukšmas, sudėtingi žmonių santykiai ir blusos pergrūstose kamerose tampa papildoma bausme“ – sako dominikonų kunigas Marc Antoine Bechetoille.
Jis du kartus per savaitę susitinka su Lukiškių tardymo izoliatoriuje teismo nuosprendžių laukiančiais žmonėmis. Prieš atvykdamas į mūsų šalį Marc Antoine dvejus metus tarnavo kalėjime šalia Paryžiaus. Tad jis gali lyginti ne tik kalinčių žmonių gyvenimo sąlygas, nuotaikas, bet ir dvasingumo lygį.
Net ir ten, kur nepakliūna dienos šviesa, kur nesuskaičiuojama galybė užraktų, patikrų ir metalinių grotų, Jėzus ateina be leidimų.
„Net ir ten, kur nepakliūna dienos šviesa, kur nesuskaičiuojama galybė užraktų, patikrų ir metalinių grotų, Jėzus ateina be leidimų. Jis eina tiesiai ir jo niekas nestabdo“ – sako Marc Antoine.
Žodis tarnystė man labiau tinka. Mes, vienuoliai, padėdami artimam savo tarnaujame Dievui. Turime aiškų galutinį tikslą – nešti šviesą žmonėms, kuriems jos labiausiai reikia. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus, kuriam tarnaujame, yra tik pretekstas.
– Ar visada jaučiate reikalingas tiems žmonėms?
– Žmonėms, kurie yra Lukiškių tardymo izoliatoriuje, reikia paguodos, bendravimo, dvasinio vedimo. Aš jiems nešu žinią, kad Dievas visada šalia, kad jis niekada neapleidžia ir jis visada laukia, klauso, girdi, veda. Šiuo atveju ne aš čia svarbus.
Taip, jie yra nusikaltę, tačiau vis tiek jie yra žmonės, tokie pat kaip ir mes. Jiems reikia pagalbos.
Daugeliui kalėjimas yra balta dėmė miesto žemėlapyje ir ten esantys žmonės iš tiesų niekam nėra įdomūs – jie juk nusikaltėliai.
Galvojama, kad nusikaltėlį būtina izoliuoti nuo visuomenės, įkišant jį į kalėjimą. Akivaizdu, kad to neužtenka. Taip, jie yra nusikaltę, tačiau vis tiek jie yra žmonės, tokie pat kaip ir mes. Jiems reikia pagalbos.
– Kokiu principu vyksta jūsų susitikimai?
– Į Lukiškes ateinu pirmadieniais nuo pietų, o ketvirtadieniais būnu visą dieną. Žmonės rašo, kad jie nori su manimi susitikti. Vieniems skiriu daug laiko, kiti užsuka tik maldaknygę ar rožinį paimti. Kartais susitinkame vos kartą ir tampa aišku, kad daugiau susitikimų nebus. Tačiau yra ir tokių žmonių, su kuriais matomės kiekvieną savaitę. Kalbamės apie Šventą raštą.
Ir visada svarbiausia yra šeima, kuri lieka net ir po didžiosios gyvenimo griūties.
Matau, kaip jie keičiasi, kaip keičiasi jų vertybių sistema. Jie pradeda suprasti, kas jų gyvenime yra svarbiausia. Ir visada svarbiausia yra šeima, kuri lieka net ir po didžiosios gyvenimo griūties.
– Tai ir yra jūsų tikslas?
– Tikslas – kalbėti su žmogumi tiesoje.
– Ar skiriasi pokalbių temos Lietuvoje ir Prancūzijoje?
– Skirtumas tarp Lietuvos ir Prancūzijos didžiulis. Jūs apie Dievą ir tikėjimą kalbate daug laisviau. Ten pokalbiai labiau kasdieniški. Prancūzijoje religija yra atskirta nuo valstybės. Tikėjimas ten labai privatus dalykas.
– Kaip vertinate kalinių religinį raštingumą?
– Kartą man teko žmogui pranešti, kad Jėzus ne tik mirė, bet ir prisikėlė. Tai įvyko Prancūzijoje. Dažnai tenka vesti minimalų katekizmą, pasakoti, kas yra Kalėdos ir kas yra Velykos.
Kartą man teko žmogui pranešti, kad Jėzus ne tik mirė, bet ir prisikėlė. Tai įvyko Prancūzijoje.
Vis dažniau pastebiu, kad žmonės skaito psichologijos knygas. Tos juos moko atpažinti savo jausmus, kovoti su pykčiu, pavydu, neapykanta.
– Šiuolaikinė visuomenė dalijasi į dvi dalis – vieni kreipiasi pagalbos į psichologus, kiti ieško dvasinės pagalbos, o kaip kalėjime?
– Labai gerbiu psichologų darbą, semiuosi iš jų patirties. Tačiau dažnai kaliniai prisipažįsta, kad jiems sunku pasitikėti psichologais, juk tai yra kalėjimo administracija. Bendraudami su psichologais jie jaučiasi stebimi, nuolatos svarsto, ką gali jiems patikėti. Tačiau iš tiesų tie, kurie ateina pas mane, lankosi ir pas psichologus. Tie, kurie ieško pagalbos, ieško jos visur.
– Ar žinote savo pašnekovų padarytus nusikaltimus?
Nežinau ir niekada neklausiu. Nesakyti yra jų teisė, nors kartais jie patys nori pasakoti.
– Kas tai per kaliniai?
Aš einu pas laukiančius teismo. Kun. Arūnas Pleškaitis lanko tuos, kurie nuteisti iki gyvos galvos.
– Ar kalėjime žmonės stipriai kitokie?
Vis tik kalėjime nėra reprezentatyviausias visuomenės sluoksnis. Tie, kurie ateina pas mane, tai nėra tie žmonės, kuriuos gyvenimas labai myli.
– Vis tik kalėjime nėra reprezentatyviausias visuomenės sluoksnis. Tie, kurie ateina pas mane, tai nėra tie žmonės, kuriuos gyvenimas labai myli.
– Ką jūs darote, kai grįžtate iš kalėjimo?
– Einu į mišias.
– Kaip vertinate mūsų kalinių sąlygas palyginus su tuo, ką matėte Prancūzijoje?
– Lukiškėse kaliniai dažnai skundžiasi pasimatymais per stiklą ir nuolatiniu triukšmu. Kai jie ateina į koplyčią, nustemba, kad ten taip tylu.
Žinoma, keturiese 8 kvadratinių metrų kambaryje... tai daug ką pasako. Tačiau Paryžiuje taip pat visi dalinasi vienu tualetu, kuris yra kameroje ir ten taip pat tik šaltas vanduo ir jokio dušo. Ir dėl maisto kaliniai Prancūzijoje taip pat dažnai skundžiasi.
– Kokias savybes turi turėti kunigas, tarnaujantis kalėjime?
Lukiškėse kaliniai dažnai skundžiasi pasimatymais per stiklą ir nuolatiniu triukšmu. Kai jie ateina į koplyčią, nustemba, kad ten taip tylu.
– Turbūt reikia mėgti nuotykius. Ten juk susirenka ne patys padoriausi žmonės. Kartais jie meluoja, kartais manipuliuoja... Bet atsitinka ten ir tiesos akimirkų. Dėl tų akimirkų verta stengtis. Jos atnaujina širdį. Tai yra labai stipru.
Reguliariai kalbėjausi su vienu žmogumi. Jis buvo kalėjime, po to išėjo į laisvę ir vėl sugrįžo į kalėjimą... Vieno pokalbio metu jis man pasakė: „pirmą kartą gyvenime manęs kažkas klauso.“ Tie žodžiai kaip gėlės ant kančios kelio...
O kartais meldžiamės koplyčioje ir lyg viskas normalu, bet staiga ateina suvokimas, kad kažkas atsitiko. Kad kažkas labai svarbaus įvyko.
Andrius Slavuckis: “Niekada nebūsi pakankamai sotus ar pakankamai laimingas, kad padėtum kitam... “
„Gydytojai be sienų“ (Médecins Sans Frontières) – tai tarptautinė, nepriklausoma, humanitarinė medikų organizacija teikianti skubią pagalbą šalims, kurios atsidūrė krizėje. MSF dirba ten, kur vyksta kariniai konfliktai, gamtinės katastrofos, epidemijos, žodžiu, ten, kur būtina skubi medicininė pagalba. “MSF vienija ne tik gydytojus. Mes turime architektų, kurie prireikus gali suprojektuoti ligoninę, taip pat dirba statybininkai, logistai, IT specialistai, finansininkai. Tai iš tiesų labai didelė mašina, kurioje gydytojai sudaro tik ketvirtadalį personalo” – sako MSF savanoriaujantis Andrius Slavuckis.
– Andriau, kaip tu atsiradai organizacijoje?
– Baigiau archeologiją Vilniaus universitete, tęsiau mokslus Suomijoje, tačiau pakeliui supratau, kad nesu azartiškas archeologas. Todėl pradėjau savęs ieškoti. Suradau mokyklą Prancūzijoje, kuri rengia logistus humanitarinėms organizacijoms.
– Kelrode žvaigžde tau tapo tėtis (Andrejus Slavuckij daug metų dirbo MSF gydytoju pačiuose karščiausiuose pasaulio taškuose)?
– Besimokydamas buvau užsibrėžęs tikslą jokiais būdais nesidarbinti MSF. Mano tėtis toje organizacijoje buvo labai vertinamas. Nenorėjau dviprasmybių, nenorėjau būti proteguojamas. Vis tik, baigęs mokyklą, gavau pasiūlymą išvažiuoti su MSF, tiesa ne su šveicarais, kur dirbo tėvas, o su belgais.
Po Haičio ilgiau nei du metus buvau Pietų Afrikoje. Ten atidarinėjome projektą, kurio tikslas mažinti AIDS ir ŽIV protrūkį regione.
Pirma misija buvo Haityje. Po žemės drebėjimo ten siautėjo choleros epidemija. Tačiau aš važiavau jau po visko – uždarinėti vieno choleros gydymo centro.
– O vėliau?
Po Haičio ilgiau nei du metus buvau Pietų Afrikoje. Ten atidarinėjome projektą, kurio tikslas mažinti AIDS ir ŽIV protrūkį regione. Projektas turėjo labai svarų teorinį pagrindą, kuri reikėjo įgyvendinti praktiškai. Tai buvo labai naujoviškas projektas: aiškinomės žmones (ŽIV nešiotojus), gydėme juos specialiais vaistais, stebėjome. Atvažiavome į plyną lauką ir pradėjome nuo nulio, o po dviejų metų, kai man reikėjo išvykti, MSF projekte Pietų Afrikoje jau buvo įdarbinta 80 žmonių, buvo vykdoma gausybė įvairių programų.
Po Pietų Afrikos 2013 metais važiavau į Libiją. Tai buvo laikas, kai MSF buvo išmesta iš šalies, nes išplatino pranešimą, kad revoliucinės pajėgos šalyje dalyvavo žmonių kankinimuose. Ten pradėjome naują projektą, kuris neįvyko, nes prasidėjo neramumai. 2014 metais MSF buvo evakuoti iš Libijos. Ta šalis labai sunki darbui.
– Bet lengvose šalyse MSF nedirba. Kaip ir Sudane?
Didžiąją laiko dalį esu toli nuo savo šeimos. Nėra jokio pastovumo ir, žinai, tas nuolatinis kančios matymas... Tai daro poveikį.
– Vėliau buvo Džuba (Pietų Sudanas). Ten dirbau pabėgėlių stovykloje esančioje ligoninėje. Buvau jos vadovas. Šalia turėjome ir choleros gydymo centrą. Darbas buvo labai intensyvus, su didelėm saugumo problemom.
– Kaip 31 metų vaikinui turi daug įspūdžių...
Taip, bet tie įspūdžiai turi savo kainą. Didžiąją laiko dalį esu toli nuo savo šeimos. Nėra jokio pastovumo ir, žinai, tas nuolatinis kančios matymas... Tai daro poveikį.
– Nepaisant to esi savanoris?
– Taip. Aš pats pasirinkau tokį gyvenimo būdą. Tačiau tai profesionali savanorystė – mums moka pinigus. Jie nedideli, tačiau jų užtenka pragyvenimui. Atlyginimas su patirtimi didėja, tačiau dirbdamas šioje organizacijoje turtų niekada nesukaupsi. Už mus niekas nemoka jokių mokesčių, mums nesikaupia pensija. Viskas vyksta tik čia ir dabar. MSF tai organizacija, kuri pinigus leidžia pagal paskirtį. Todėl jokios prabangos.
– O yra panašių darbų su dideliais atlyginimais?
Pagalba tampa profesionaliu pomėgiu, o kažkam – puikiu verslu. Žinau daug organizacijų, kurios moka labai didelius pinigus už tokį darbą.
Taip, jau yra aukštųjų mokyklų, kurios ruošia savanorystei. Pagalba tampa profesionaliu pomėgiu, o kažkam – puikiu verslu. Žinau daug organizacijų, kurios moka labai didelius pinigus už tokį darbą. Ten dirba nuotykių ieškotojai, kuriems patinka gerai leisti laiką karštuose taškuose. Ir tikrai yra labai nedaug organizacijų, kurios išleidžia pinigus pagal paskirtį. MSF yra viena iš jų.
– Kokios organizacijos tau atrodo patikimos?
– Aukočiau ir dirbčiau Raudonajam Kryžiui ir International Refugee Council, WWF (World Wide Fund) ir Green Peace. Kiekvieno žmogaus reikalas išsiaiškinti, ar organizacija kuriai jis aukoja yra patikima. Kokia darbo metodiką ir kokia etika vadovaujasi organizacija, iš kur gauna pinigus ir kaip juos išleidžia. Jei organizacija yra karštame taške, dar nieko gero apie ją nesako.
Haityje, Port-au-Prince mieste po žemės drebėjimo vienu metu dirbo apie 2000 įvairių organizacijų, bet nebuvo jokio įdirbio. Užsieniečiai nuomojosi prabangiausias vilas, leido laiką ir pinigus (žmonių suaukotus) prabangiausiuose baruose, tačiau ten, kur vyko darbas, jų nebuvo.
– Kas išlaiko MSF?
Nuo 87 iki 90 procentų lėšų gauname iš privačių donorų.
– Dažniausiai privatūs fondai ir žmonės. Nuo 87 iki 90 procentų lėšų gauname iš privačių donorų. Dar yra lėšos iš institucijų ES iš Amerikoje, tačiau su tais pinigais labai daug biurokratijos, atsakomybės ir priklausomybės.
– O dabar tavęs laukia Ebolos epidemija Siera Leonėje?
– Sureaguota buvo labai vėlai, Ebola šiandien Vakarų Afrikoje yra nekontroliuojama..
– Kokios saugumo priemonė yra garantuotos?
– MSF teikia labai daug dėmesio asmens ir kolektyvinės apsaugos klausimams. Yra labai daug taisyklių, kaip reikia elgtis Ebolos centre. Centras padalintas į zonas: didelės rizikos, mažos rizikos zona, tad kiekvienoje zonoje reikia atitinkamai elgtis.
– Ar galėjai nevažiuoti į Ebolą?
Yra labai daug taisyklių, kaip reikia elgtis Ebolos centre. Centras padalintas į zonas: didelės rizikos, mažos rizikos zona, tad kiekvienoje zonoje reikia atitinkamai elgtis.
– Galėjau, bet negalėčiau atsisakyti kas kartą. MSF visada klausia, bando atsižvelgti į norus, juk tai savanoriškas darbas.
– Bet žinai, kažkas pasakys: „bepigu daryti kažką gero ten...“?
– Jei būčiau nusprendęs likti Lietuvoje, būčiau pasirinkęs panašų darbą. Manau, kur bedirbtum, tikslas – tas pats. Juk pasaulyje viskas susiję.
– Ką tu manai apie posakį: „mes dar neužtektinai saugūs ir sotūs, kad galėtumėm padėti kitiems“...?
-Man atrodo geriausias yra tas darbas, kurį mes darome būdami ne geriausioje pozicijoje. Pavyzdžiui, pasidalinti pinigais, kai jų neturi, yra didesnis gėris, nei duoti šimtą litų, kai turi labai daug. Tas pats su laiku, jei mes sustojame tada, kai skubame, yra daugiau, nei tada, kai neturime ką veikti. Niekada nebūsi pakankamai sotus ar pakankamai laimingas, kad padėtum kitam...
Pasidalinti pinigais, kai jų neturi, yra didesnis gėris, nei duoti šimtą litų, kai turi labai daug. Tas pats su laiku, jei mes sustojame tada, kai skubame, yra daugiau, nei tada, kai neturime ką veikti.
Lietuva yra rojus žemėje. Tereikia sustoti ir apsidairyti. Mes neturime žemės drebėjimų, cunamių, mirtinų virusų, esame geriausioje klimato zonoje ir palyginus puikioje ekonominėje padėtyje. Turime padėti kitiems. Pasaulyje yra tiek šalių, kurias nustekeno vakarų pasaulis, kur siaubingas klimatas, kur niekas neauga. Mes turime joms padėti.
Robertas Povilaitis: „Savanorius mūsų visuomenėje labai lengva atpažinti“
„Savanorystė – tai užsiėmimas veiklomis, kurios turi prasmę ne tik tam kuris užsiima, bet ir kitam žmogui“ – teigia Vaikų linijos vadovas psichologas Robertas Povilaitis. Jis į Jaunimo liniją atkeliavo būdamas 16 metų.
„Pradžioje ruošiausi, mokiausi, lankiau Jaunimo linijos kursus ir tada jau galėjau teikti emocinę paramą telefonu.“
– Kiek metų jums buvo, kai pradėjote teikti emocinę paramą telefonu?
– Berods, septyniolika...
– Taigi savanorystei Jaunimo linijoje ir Vaikų linijoje reikia ilgai ruoštis?
– Anksčiau paruošimas ilgiau trukdavo, dabar Vaikų linijoje apmokymai trunka apie pusę metų. O apie Jaunimo liniją tai geriausiai klausti jų atstovų, nes aš nors ir žinau kaip jie dirba, mes daug bendradarbiaujame, tačiau negaliu atstovauti jų dabar .Taip dirba visos panašios tarnybos. Juk negali tiesiog sėsti prie telefono ir kalbėtis su žmonėmis, kurie turi sunkumų ir savo gyvenime išgyvena krizę, pagal savo supratimą. Tie žmonių supratimai labai skirtingi. Todėl Vaikų linijoje norime išmokinti tam tikrų principų kaip bendrauti kai vaikas pasakoja, kad iš jo tyčiojasi, kad mirė jo šuniukas ar tuomet, kai vaikai skambina norėdamas paišdykauti.
Mums juk atrodo normalu kitiems duoti patarimų: ką daryti, kaip gyventi, kaip reaguoti. Jei žmogui yra liūdna, mes sakome: „neliūdėk, viskas bus gerai...“. Taip galime gyvenime, tačiau tai netinkama Vaikų o linijoje. Raginimas neliūdėti nėra pats geriausias būdas sumažinti liūdesį. Todėl svarbiausias dalykas čia – aktyvus klausymasis. Visas dėmesys turi būti skirtas pašnekovui. Skambinantysis pasakoja viską, kas yra svarbu, o kitame laido gale savanoris bando jį suprasti. Svarbu mokėti klausyti, klausti, reaguoti, bandyti suprasti, kas vyksta ir kodėl . Kartais galime ir patarti, pvz. kaip saugiau jaustis internete, kaip elgtis jeigu tyčiojasi kažkas iš tavęs socialiniame tinkle arba pasiūlyti galimybę skambutį nukreipti į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą.
Tai turi būti pokalbis, tačiau apie sunkumus pasakoja tik viena pusė. „O man irgi... aš taip pat“ – to nereikia.
Taigi tokios pamokos ir buvo mano savanorystės startas.
– Galima sakyti, kad Jaunimo linija jus paruošė psichologijos mokslams?
– Galima sakyti, taip. Nors aš jau nuo kokios dešimtos klasės žinojau, kad stosiu į psichologiją. Be Jaunimo linijos dar lankiau psichologijos būrelį. Tačiau savanorystė, manau, labai paveikė mano tolimesnį gyvenimą. Aš ir dabar vis nerimstu ir man nuolatos norisi užsiimti kokia nors veikla, kurią matau prasminga. Visuomeninės veiklos ir šiandien mano gyvenime daug: dalyvauju Europos psichologų asociacijų federacijos veikloje, taip pat Lietuvos psichologų sąjungoje. Taigi tęsinys yra.
– Tai ir toliau savanoriaujate...
Nežinau, ar čia tą galima vadinti savanoriavimu, gal tai daugiau visuomeninė veikla, bet teisybė ta, kad vis niežti nagai ką nors daryti, ką matau prasminga, nors niekas to neliepia daryti. Savanorystės patirtį turėjusius žmones mūsų visuomenėje lengviau atpažinti. Tai paprastai žmonės, kurie lengvai imasi iniciatyvos, naujų darbų, nebijo atsakomybės.
– O kaip jums sekasi pritraukti savanorius į Vaikų liniją?
– Susidaro toks įspūdis, kad savanorystė stipriai keičiasi. Nuo 1997 metų dirbu Vaikų linijoje ir matau, kad darosi vis sudėtingiau pakviesti žmones ilgalaikei savanorystei. Juk mes ieškome žmonių ne vienai dienai, ieškome žmonių, kurie galėtų įsipareigoti keletui metų.
– Kodėl darosi sunkiau? Sunku pasakyti. Gal daugėja galimybių dalyvauti kitose veiklose, o gal žmonės nelinkę ilgalaikiams įsipareigojimams? Turiu daugiau klausimų, nei atsakymų. Nors šio rudens rezultatai mus labai maloniai nustebino – jau suformavome dvi grupes savanorių ir jau renkame dar vieną. Pastebime, kad ateina vyresni žmonės nei anksčiau.
– Kaip atrodo pasiruošimas savanorystei Vaikų linijoje?
Mokytis reikia apie pusę metų. Vieną-du kartus per savaitę vyksta užsiėmimai su grupe žmonių, pasiryžusių tapti savanoriais. Pradžioje grupė yra didesnė, vėliau ji mažėja. Dalis žmonių atkrenta: vieni supranta, kad tai ne jiems, kitiems kartais mes turime patarti ieškoti kitos veiklos. Tačiau tie kurie pereina visus etapus, pradeda dirbti ir teikti emocinę paramą telefonu bei internetu.
– Kiek savanorių turite iš viso?
Tai labai rimtas darbas su labai rimtu atlyginimu, tik atlyginimas šiuo atveju yra prasmės jausmas, žinios ir įgūdžiai, o ne pinigai. Šio darbo negalima daryti atmestinai.
Šiuo metu Vaikų linijoje dirba apie 100 savanorių. Vaikų linijoje gali savanoriauti visi nuo 18 metų, svarbiausia noras, galimybės ir tam tikros savybės. Viršutinės amžiaus ribos nėra.
– Tai niekaip neatlyginamas darbas?
– Tai labai rimtas darbas su labai rimtu atlyginimu, tik atlyginimas šiuo atveju yra prasmės jausmas, žinios ir įgūdžiai, o ne pinigai. Šio darbo negalima daryti atmestinai.
– Tačiau turi būti ir pasitenkinimas nuo šios veiklos?
– Manau, kad tai labai naudinga patirtis patiems savanoriams, kurie gauna žinių reikalingų kasdieniniame gyvenime ir patirties bendraujant su savo vaikais.
Iš principo savanorystė yra susijusi su gera žmonių savijauta. Pasaulio sveikatos organizacijos psichikos sveikatos apibrėžime yra nurodyta, kad gera psichikos sveikata yra ne tik geros savijautos būsena ir gebėjimas įveikti sunkumus gyvenime, bet taip pat prisidėjimas prie savo bendruomenės gerovės..
– O kokie yra įsipareigojimai baigus mokslus Vaikų linijoje?
Pasaulio sveikatos organizacijos psichikos sveikatos apibrėžime yra nurodyta, kad gera psichikos sveikata yra ne tik geros savijautos būsena ir gebėjimas įveikti sunkumus gyvenime, bet taip pat prisidėjimas prie savo bendruomenės gerovės..
– Savanoriai pasirašo susitarimą, kad baigę kursus, darbuosis apie 300 valandų. Normaliu ritmu, tai du metai darbo. Mes investuojame į savanorius, tačiau, žinoma, visko būna: žmonės išvažiuoja, jiems gimsta vaikai, keičiasi gyvenimai. Bet tai, ką jie išmoksta ir išsineša vėliau sėkmingai galima taikyti bendraujant su savo vaikais.
– Ar daug žmonių nubyra per visus šiuos filtrus?
– „Nubyrėjimo“ yra visuose lygiuose. Dalis atkrenta per atranką, jau tada matosi, kiek rimtas yra nusiteikimas, ar žmogus yra pasiruošęs. Tačiau jei jau žmonės sėkmingai baigia kursus, tai tada paprasta sėkmingai darbuojasi. Turim labai šaunių savanorių, kurių įsipareigojimai seniai įvykdyti, o jie savanoriauja toliau. Labai džiugina tokie žmonės, kurie daug širdies ir laiko skiria Vaikų linijai.
– Ar nepaprasčiau Vaikų linijai būtų tiesiog samdyti profesionalius psichologus?
Sunku komentuoti dėl paprastumo. Vaikų linijos daugelyje šalių remiasi savanoriais. Jei Vaikų linijoje dirbtų tik apmokami konsultantai, ji jau daug kartų būtų sustabdžiusi savo veiklą. Per septyniolika gyvenimo metų yra buvę daugybė nulinių dienų, nulinių mėnesių, kuomet būtume turėję sustabdyti veiklą. Bet svarbiausias dalykas, manau, yra tai, kad savanoriai savyje atsineša tokią ugnelę ir nuoširdumą, kurį vaikai puikiai jaučia ir tai turbūt padeda užsitarnauti jų pasitikėjimą.
Beata Nicholson: „Aš visada buvau aktyvi“
Beata Nicholson garsiojoje šalto vandens kibiro akcijoje nedalyvavo: „kaip lengva sulaukti dėmesio apsipylus vandeniu, bet ar nors vienas iš tų žmonių bent įtaria, kaip sunku yra sugeneruoti lėšas geriems darbams?“. Šį retorinį klausimą garsi moteris užduoda puikiai žinodama atsakymą. Ji jau ketverius metus drauge su Maisto banku organizuoja pinigų rinkimo akciją: „Kviečiu į svečius“...
Šios organizacijos tikslas labai kilnus: pamaitinti alkstančius. Man svarbus maistas ir jiems svarbus maistas – mes labai susiję.
„Šią idėją nusižiūrėjau Anglijoje, ji vadinasi „Macmillan Coffee Morning“. Renginio iniciatoriai – Macmillan paramos fondas, kuris rūpinasi vėžiu sergančiais žmonėmis. Paskutinį mėnesio penktadienį žmonės išsiverda kavos, prisikepa saldumynų ir susirinkę draugiškai iš širdies aukoja pinigus. Per vieną penktadienį surenkami milijonai svarų.“
– Sugalvojai, kad kažko panašaus reikia Lietuvai?
– Šiuolaikinėje maisto pramonėje išvaistoma labai daug maisto. Žinoma, Lietuvos dar nepasiekia sočiosios Europos mastai, tačiau labai daug maisto atsidurtų šiukšlių dėžėje, jei ne Maisto bankas. Šios organizacijos tikslas labai kilnus: pamaitinti alkstančius. Man svarbus maistas ir jiems svarbus maistas – mes labai susiję.
Akcijos „Kviečiu į svečius“ esmė labai paprasta: tu darai vakarienę arba pietus, kvieti savo draugus, rodai jiems dosnumą ir draugiškumą, o jie aukoja pinigų, kurie iš karto keliauja į Maisto banko sąskaitą. Maisto bankas už tuos pinigus pilasi kurą į bakus ir keliauja po Lietuvą dalindami maistą tiems, kam jo labiausiai trūksta.
Neturime didelių komercinių partnerių. Viskas yra daroma iš širdies. Man smagu, kad žmonės labai noriai prisijungia prie akcijos: visoje Lietuvoje rugsėjo mėnesį vyksta „Kviečiu į svečius“ pietūs, vakarienės ir pusryčiai. Kiekvienais metais tokį vakarėlį organizuoju ir aš.
– Kiek surenkate lėšų?
Pirmaisiais metais buvo surinkta gal dvidešimt tūkstančių litų. Kasmet skaičiai panašūs. Pernai vien per savo organizuotus pusryčius Rupert'e surinkom 2500 litų. Suprantu, kad jei atsirastų komerciniai rėmėjai, pinigų sumos iš karto pradėtų augti, tačiau norisi, kad ir toliau tai būtų visai nekomercinė iniciatyva – dėl iniciatyvos.
Viską darau už savo pinigus ir niekada neskaičiuoju. Juk darau iš širdies.
Pernai padariau dėkingumo pietus – atvažiavo labai skirtingi žmonės iš visos Lietuvos ir visi džiaugėsi, kad sudalyvavo, kad buvo kartu...
– Ar esi skaičiavusi, kiek tau atsieina tokios vakarienės/pietūs/pusryčiai?
Viską darau už savo pinigus ir niekada neskaičiuoju. Juk darau iš širdies. Dabar net sudariau specialius meniu pasiūlymus. Norėjosi patarti, ką galima pasigaminti pietums ir pusryčiams miniai žmonių.
– Ar mes, lietuviai, noriai dalinamės, ar noriai dalyvaujame savanoriškoje veikloje – kokie tavo pastebėjimai?
Mes kaip ir įpratę padėti kaimynams, bet visada tai darome su tikslu. Gal dėl to, kad kitą kartą jie mums padės, o gal dėl to, kad obuolių duos... Tačiau juk daryti gerą kitam – tai daryti gerą sau. Taip Dalai Lama yra sakęs, ir aš net užsirašiau.
Mes kaip ir įpratę padėti kaimynams, bet visada tai darome su tikslu. Gal dėl to, kad kitą kartą jie mums padės, o gal dėl to, kad obuolių duos...
Gyvendama Londone įsitraukiau į daug gražių, reikalingų darbų. Mūsų vaikai lankė bažnytinę mokyklą, tad mes aktyviai dalyvavom parapijos veikloje. Rūpinomės benamiais: gaminom jiems maistą, šaltomis žiemos naktimis įleisdavom juos į parapijos namus ir saugodavom jų miegą. Mano vyras ne kartą su jais nakvojo.
– Taigi esi tas savanorės pavyzdys?
– Nelaikau savęs savanore. Veiklų, kurias darau ne dėl atlygio, bet iš noro padėti šalia esančiam (neatlygintinai), turiu daug. Tai natūrali mano būsena.
– O kaip manai, ar šiems tavo žodžiams turėjo įtakos tai, kad gyvenai Anglijoje?
– Taip, ten susipažinau su kitokia – šiek tiek pilietiškesne visuomene.
– Kiek žmogus turi turėti, kad jau norėtų dalintis?
– Tik turtingi gali ir nori duoti? Ne, tai nėra atskaitos taškas. Reikia turėti viduje, kad duotum. Visi mes turime šie tiek laiko, visi be išimties turime kuo pasidalinti. Tiesiog patarimas pradedantiesiems – pradėkite dalintis ir suprasite, kaip tai gera...
Galų gale, kai reikės rinkti seniūną tėvų susirinkime – pakelkite ranką. Aš visada buvau aktyvi.
