Siras Yossofas Rastmo kartu su savo broliu Anu Rastmo, tėčiu Talaliu Rastmo bei šeimos draugu Saadu Hamu sostinės centre neseniai atidarė nedidelę specializuotą parduotuvę.
Pradėti savo verslą sirai nutarė dėl to, kad atvykę į Lietuvą niekur negalėjo rasti maisto, prie kurio jie buvo pripratę.
Tačiau iki tol, kol pradėjo šeimos verslą, gimtuosius namus dėl karo palikusiems sirams teko daug ką išgyventi.
Bėgo nuo karo
„Buvome priversti palikti Siriją, nes ten situacija buvo labai bloga, bėgome nuo bombardavimų“, – 15min pasakojo Y.Rastmo.
Pilietinis karas, kurio ištakos buvo taikūs protestai prieš režimą, šioje šalyje vyksta nuo 2011 metų. Šalį valdančio diktatoriaus Basharo al-Assado vyriausybei ėmus slopinti taikius protestus jėga, pasipriešinimas valdžiai peraugo į ginkluotą konfliktą.
Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros duomenimis, nuo 2011 metų daugiau nei 11 milijonų žmonių pabėgo iš Sirijos, ieškodami saugaus prieglobsčio Libane, Turkijoje, Jordanijoje ir už jų ribų.
Kaip jaučiasi žmogus, kuris palieka savo gimtąją šalį ir dar tokiomis aplinkybėmis? S.Hamu patvirtino, jog sunku apibūdinti tikruosius jausmus.
„Sirija yra mūsų namai, juos palikti ir pradėti naują gyvenimą buvo labai sunku. Kai buvau priverstas palikti Siriją dėl bombardavimų, verkiau visą dieną prieš ir po to. Buvau priverstas išvykti ir žinau, kad beveik neįmanoma grįžti“, – prisiminė vyras, o jo žodžius išvertė Y.Rastmo, nes S.Hamu nekalba nei angliškai, nei lietuviškai.
Y.Rastmo pritarė, kad ir jam labai sunku buvo palikti gimtąją šalį.
„Būdamas Sirijoje niekada nežinojau, kiek laiko dar išliksiu gyvas. Labai daug kartų maniau, kad galbūt šiandien, galbūt rytoj, o gal kitą mėnesį žūsiu. Gyvenome nuolatinėje karo zonoje, šaudė iš visų pusių. Labai sunku surasti sprendimą, kaip išvykti ir išgelbėti šeimą. Tiesa, tuomet buvau dar vaikas, bet ir man buvo itin sunku“, – kalbėjo jis.
Kelias laivu į Graikiją
S.Hamu savo gimtąją šalį paliko ir išvyko į Turkiją 2016 metais, o Y.Rastmo kartu su šeima – 2015-ais.
Tiesa, Turkijoje šeimai teko pačiai nuomotis būstą, nes visos pabėgėlių stovyklos buvo perpildytos, vietiniai žmonės įdarbintiems pabėgėliams moka nedaug, nebuvo jokios pagalbos iš valdžios.
„Kadangi visos stovyklos buvo pilnos, nusprendėme išsinuomoti butą ir pradėti ten savo gyvenimą. Tačiau negalėjome rasti darbo, negalėjome mokytis, todėl nusprendėme keltis į Europą. Norėjome įgyti gerą išsilavinimą dėl savo ateities, o to nebūtume pasiekę Turkijoje“, – įsitikinęs siras.
Turkijoje Y.Rastmo su šeima išbuvo 10 mėnesių, S.Hamu trumpiau – 2 mėnesius, o tuomet laivu persikėlė į Graikijos salą.
„Visi matė per žinias, kaip tie laivai atrodo. Mažas laivelis su daug žmonių, vaikų. Daug žmonių buvo įkritę į vandenį. Beje, jie plukdo nelegaliai“, – pasakojo jis.
Lietuva – Vokietija – Lietuva
Y.Rastmo kartu su šeima bei jų draugas S.Hamu į Lietuvą atvyko 2017 metais pagal pabėgėlių programą. Pirmiausiai sirai apsigyveno Rukloje, kur išbuvo apie 3 mėnesius – kol buvo ruošiami dokumentai. Vėliau jiems buvo leista įsikurti bet kuriame mieste ir kurti savo gyvenimą.
Jie pasakoja žinoję apie Lietuvą, tačiau nenumanė, kokio gyvenimo gali laukti persikėlę čia. Pirmiausiai, juos nustebino oras.
„Prieš tai nieko nežinojome apie gyvenimą Lietuvoje. Tačiau Lietuvos ambasadoje Graikijoje turėjome interviu ir jie mums viską papasakojo apie gyvenimą čia, apie atlyginimus, apie orą.
Mes tiesiog norėjome saugios vietos, normalaus gyvenimo. Nenorime atvykę į Europą tiesiog sėdėti ir imti pinigus iš vietinės valdžios. Pačią pirmą dieną Lietuvoje pradėjome dirbti. Mėgstame dirbti, turime daug energijos“, – tvirtino Y.Rastmo.
Tiesa, ir Lietuvoje atsistoti ant kojų nebuvo labai lengva. Parama buvo nedidelė ir teikiama trumpą laiką, todėl dalis pabėgėlių nusprendė išvykti į Vokietiją. Taip pasielgė ir S.Hamu bei Y.Rastmo su šeima.
„Mūsų šeimoje yra 8 žmonės. Pačioje pradžioje bandžiau dirbti, bet buvo sunku užsidirbti nuomai, maistui, viskam, nes mūsų labai didelė šeima. Būtų reikėję, kad 5 žmonės iš šeimos dirbtų, o tai mums reikštų jokios mokyklos ir išsilavinimo. Todėl nusprendėme išvykti į Vokietiją. Ten išbuvome metus, vėliau gavome neigiamą atsakymą ir sugrįžome“, – kalbėjo jis.
S.Hamu Vokietijoje išbuvo dvejus metus, tačiau vietos valdžiai nusprendus jam nepratęsti leidimo gyventi, taip pat grįžo į Lietuvą.
O per tą laiką, kol jie buvo išvykę, Lietuvoje pasikeitė taisyklės, pabėgėliams imta teikti didesnė finansinė pagalba.
„Pradėjome dirbti, be to, aš ir mano brolis lankėme suaugusiųjų mokyklą, nes Sirijoje jos nebuvome baigę. Dabar mokausi Vilniaus technologijų mokymo centre finansus, o mano brolis – mechaniko specialybę“, – sakė Y.Rastmo.
Produktų prašė ir bendruomenė
Versle Y.Rastmo šeima nėra naujokai, mat prieš paliekant gimtąją šalį valdė parduotuvę bei fermą. Jų draugas S.Hamu dirbo naftos išgavimo firmoje.
Kaip gimė mintis Vilniuje įkurti rytietiško maisto parduotuvėlę? Y.Rastmo pasakojo, jog atvykus į Lietuvą jiems labai trūko namų bei maisto, prie kurio jie buvo pripratę. Su problema, kad jo niekur negalima įsigyti, susidūrė ne tik jie, bet ir sirų bendruomenė mūsų šalyje.
„Lietuvoje susikūrė nedidelė arabų bendruomenė, o tai mus padrąsino imtis iniciatyvos. Be to, produktai gali sudominti ir lietuvius, nes tai yra kai kas naujo. Vietiniai po truputį mus atranda ir labai gerai mus vertina“, – įsitikinęs pašnekovas.
Kurti verslą norėjo ir S.Hamu, kuris nekalba lietuviškai, todėl jam sunku susirasti darbą.
Be to, dar prieš atidarant parduotuvę, paklausą jie pradėjo justi dar anksčiau. Didžiąją dalį produktų, kuriuos naudoja kasdien, bet jų niekur nerado Lietuvoje, šeima užsisakydavo iš Vokietijos. Galiausiai šeimos draugai pradėjo prašyti, kad juos užsakytų ir jiems.
Y.Rastmo pasakojo, kad buvo itin sunku surasti patalpas miesto centre, kur galėtų pradėti savo verslą. Jų paieškai ir įrengimui jie užtruko apie 3 mėnesius.
Y.Rastmo supranta, kad tokio tipo verslas yra didelė rizika ne tik dėl labai specifinio modelio, bet ir dėl karantino.
„Labai daug verslų šiuo metu patiria krizę ir daug parduotuvių savininkų nori užsidaryti. Tokios parduotuvės atidarymas yra ganėtinai rizikingas ir baisus, bet vystant bet kokį verslą nėra garantijos, kad pasiseks. Tačiau mes turime bendruomenę, kuriai reikia šių produktų ir norėjome bent šiek tiek surizikuoti“, – tikino jis.
Norintiems atrasti kažką naujo
Kovo pradžioje atidaryta „Syriana“ vardu pavadinta parduotuvėlė nedidelė, tačiau užėjus į ją akyse sumirga visiškai nesuprantamas raštas, o kai kurių produktų ir paskirtis neaiški.
Čia galima rasti įvairių produktų, skirtų gaminti siriškus patiekalus. Taip pat parduodama chalva, kiti saldumynai, marinuotos alyvuogės ar net džiovinti baklažanai. Didelė produktų dalis yra skirta vegetarinei mitybai.
Kartu čia galima rasti ir geros kokybės aliejaus ar sviesto, arabiškos kavos ir jos paruošimui bei gėrimui skirtų indų. Čia galima įsigyti ir valgomąją ybiškę, kuri populiariai dažnai vadinama okra. Parduotuvės savininkų teigimu, jos Lietuvoje niekur kitur nėra.
„Tai produktai, prie kurių mes esame pripratę ir kuriuos naudojome Sirijoje“, – aiškino jis.
Y.Rastmo sakė, kad norėtų plėsti prekių asortimentą, bet tam reikia daugiau investicijų. Jis prisipažįsta, kad norint atidaryti šią parduotuvę reikėjo skolintis iš artimųjų.
„Vienam žmogui labai sunku atidaryti, kad ir mažą verslą. Žiūrėsime, kaip seksis, tikimės bus daug turistų“, – apie ateities planus kukliai kalbėjo pašnekovas.
