Iki pasaulį sukrėtusio Rusijos karo prieš Ukrainą O.Zmijivska dirbo statybų projektų ekspertizės versle bei vadovavo architektūros įmonei. Dabar ji padeda užtikrinti humanitarinę pagalbą kariuomenei bei civiliams gyventojams, rūpinasi medikamentų bei maisto tiekimu.
„Per šią dieną padariau jau daugiau nei pusantro tūkstančio skambučių“, – ketvirtadienį, praėjus savaitei nuo karo pradžios, 15min pasakojo O.Zmijivska .
Anot ukrainietės, miestui gyvybiškai svarbi humanitarinė pagalba, tačiau ją gauti sunku, nes praktiškai visą parą Charkivas yra bombarduojamas.
– Kokia šiuo metu situacija Charkivo mieste?
– Šiuo metu esu Charkive ir galiu pasakyti, kad jokio saugumo mes visiškai neturime. Esame karo epicentre, kuris tęsiasi jau 7 dienas. Vasario 24 dieną mus užpuolė Rusija. Atsikėlėme 4.50 val. ryto nuo bombų sprogimo ir nuo to laiko nebuvo nė vienos dienos, kad mūsų nebombarduotų, nepultų tankai, desantai, balistinės raketos ir kiti Rusijos kariuomenės vienetai.
-
Rusijos blokada tęsiasi: iš SWIFT pašalinti septyni Rusijos bankai, Kinija nesijungs prie Vakarų sankcijų
-
Ukrainos verslininkų sąjungos prezidentas apie verslo darbą karo metu: „Veiklą tęsia apie 60 proc. įmonių“
-
Rusijos izoliacija stiprėja: traukiasi IKEA, Europą ragina atsisakyti rusiškų išteklių, konfiskuojamos oligarchų jachtos
– Esate verslininkė, papasakokite, kuo užsiėmėte iki karo ir ką veikiate dabar?
– Mano verslas yra susijęs su statybų projektų ekspertize, taip pat turiu architektūros biurą. Mano komandą sudaro 40 architektų, projektuotojų ir ekspertų. Taip pat 10 metų dirbu antimonopolijos srityje.
Kelis kartus tapau Ukrainos metų žmogumi, nuolat duodu interviu žiniasklaidos priemonėms. Mano gyvenimas iki karo buvo labai aktyvus, laimingas ir absoliučiai pilnavertis.
Kadangi niekas normaliame civilizuotame pasaulyje nesitikėjo, kad tai atsitiks, žinoma, kad tai sukėlė absoliutų šoką. Pirmas šoks praėjo po 36 valandų nuo pirmo Charkivo bombardavimo. Po to pradėjau aktyviai dirbti teikiant humanitarinę pagalbą kariuomenei ir civiliniams gyventojams Charkive.
Žmonės Charkive greitai pradėjo būriuotis į teritorinės gynybos padalinius.
Problema ta, kad mes absoliučiai neturime kuro, bet, laimei, mano automobilio bakas buvo pilnai užpildytas. Sėdau prie vairo ir kartu su kitais savanoriais pradėjome rinkti pagalbą armijai. Galiu pasakyti, kad mūsų armija yra angelai, kurie mus gina.
Kai Vladimiras Putinas suprato, kad negali paimti Charkivo, jis nusprendė imtis kitų veiksmų, tai yra – pulti ir naikinti civilius gyventojus. Prasidėjo masinis bombardavimas bombomis ir raketomis. Bombarduojami tiek strategiškai svarbūs objektai, tiek gyvenamieji namai.
Baisiausia buvo, kai prasidėjo miesto valdžios objektų bombardavimas – merijos, miesto administracijos. Bėda ta, kad šalia šių pastatų yra gyvenamieji namai, mokyklos, kiti civiliniai objektai. Šiuo metu visa tai yra suniokota ir nušluota nuo žemės.
Noriu pabrėžti, kad mūsų kariai mus gina ir užmuša okupantus, bet vis tiek miršta labai daug žmonių.
Kai Vladimiras Putinas suprato, kad negali paimti Charkivo, jis nusprendė imtis kitų veiksmų, tai yra – pulti ir naikinti civilius gyventojus.
Kai mieste prasidėjo tikra humanitarinė krizė, daug civilių žmonių susiorganizavo padėti. Galiu pasakyti, kad nors humanitarinės pagalbos srityje aš pati dirbu 15 metų, tokio savanorių skaičiaus nemačiau niekada per savo gyvenimą. Patys pirmieji žmonės, kurie pradėjo mums teikti pagalbą ir su kuriais šiuo metu palaikau ryšį 24 valandas per parą, yra Lietuvos žmonės. Turiu daug draugų Lietuvoje, kurie padeda su finansavimu. Jis yra skiriamas humanitariniams tikslams.
Supraskite, kad buvo penktadienis, savaitgalį pinigų pavedimai buvo nutrūkę. Tačiau mūsų draugai iš Lietuvos pervedė mums pinigų į asmenines sąskaitas, o tai leido labai greitai pradėti pirkti tai, ko mums reikia, labai operatyviai reaguoti į žmonių poreikius.
– Papasakokite, kaip atrodo pagalbos teikimas kariuomenei ir civiliams gyventojams, ką veikiate ir kaip dabar atrodo jūsų dienos?
– Kai buvo suniokota miesto administracija, kuri yra Laisvės aikštėje –tai yra viena didžiausių aikščių Europoje – buvau 500 metrų atstumu nuo jos. Patyriau kontūziją, po šio įvykio vakare turėjau širdies priepuolį. Čia oro sirenos girdimos po 20 kartų per dieną ir jeigu gyveni daugiabutyje, turi 20 kartų per dieną leistis į rūsį, kadangi liftai neveikia.
Čia nėra šildymo ir daug kur nėra vandens, elektros ir interneto ryšio. Aš manau, kad šiuo metu maždaug pusė Charkivo žmonių yra slėptuvėse ir per paskutines 7 dienas šie žmonės net nematė dienos šviesos. Manau, kad žmonių psichologinė būklė yra pakankamai komplikuota.
Aš gyvenu pačiame miesto centre, visus strateginius objektus nuo manęs skiria 200 metrų atstumas. Iš buto matau, kaip vyksta miesto bombardavimas ir niokojimas. Vakar padariau vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip yra niokojama miesto merija. Jis paplito po visą pasaulį. Patyrusi tokį šoką, aš atsisėdau ir tiesiog pradėjau nebejausti kojų.
Pasakoju tai, kad suprastumėte, kaip atrodo mano rytas, kadangi po to visą dieną aplink mus skraido lėktuvai, mus bombarduoja. Išjungiame šviesą, ir sėdime kaip pelės po šluota, kad aviacija mūsų nepamatytų ir nesubombarduotų. Šiandien ryte atsikėliau 5 ryto, nes mano katinas nušoko nuo lovos ir man prasidėjo panikos ataka.
Patys pirmieji žmonės, kurie pradėjo mums teikti pagalbą ir su kuriais šiuo metu palaikau ryšį 24 valandas per parą, yra Lietuvos žmonės.
Po to susiėmiau save į rankas ir nuo 6.30 val. pradėjome dirbti įprastu režimu taip, kaip dirba savanoriai. Mums pavyko suorganizuoti kai kurių prekių ir medikamentų tiekimą į Charkivą, bet labai sunku gauti humanitarinę pagalbą, nes 24 valandas per parą vyksta mūšiai. Šiandien padariau jau daugiau nei pusantro tūkstančio skambučių. Vienu metu kalbu per kelis telefonus, kadangi esu atsakinga už štabo, kuris kuruoja prekių tiekimą, darbą.
Šiandien padėjau iš Charkivo evakuoti žmones. Mano pastangomis pavyko evakuoti kelis šimtus žmonių.
Taip pat mums labai reikia medikamentų. Problema, kad viskas yra uždaryta, visų, kas gali, prašome, kad siųstų vaistų, duodame specialius sąrašus. Šiuo metu laukiame dviejų sunkvežimių iš Lietuvos, taip pat Lenkija priėmė pirmą Ukrainos pabėgėlių bangą. Iš ten atsiliepė žmonės ir pervedė mums pinigų, atsiliepė ir Ukrainos piliečių. Per dvi dienas surinkau pinigų, kurie padėjo operatyviai pirkti karinę įrangą mūsų kariuomenei.
– Minėjote, kad trūksta medikamentų, degalų, o kaip situacija dėl maisto?
– Situacija buvo sunki, bet dabar įvežėme 20 tonų vištienos partiją. Viena privati įmonė suteikė vištienos už 7 mln. grivinų (210 tūkst. eurų). Radome logistinių sprendimų, padėjo Raudonasis Kryžius. Jis vakar atvežė 20 tonų vištienos, šiandien atvežė dar 10 tonų. Ją dalinsime Charkivo gyventojams.
– Kur šiuo metu yra jūsų darbuotojai, ar palaikote su jais ryšį? Numanau, kad dalis išėjo į teritorinę gynybą?
– Mano versle daugiausia dirba labai aukštos kvalifikacijos žmonės, kuriems yra virš 60 metų. Jie gyvena visos Ukrainos teritorijoje.
Tam, kad padėčiau ir palaikyčiau savo darbuotojus, pervedžiau jiems vakar atlyginimą už kovą ir balandį į priekį. Tačiau iš 40 darbuotojų 32 visus šiuos pinigus iš karto pervedė armijai. Vienas žmogus pasakė, kad armijai paskyrė tris kartus daugiau nei gavo iš mano atlyginimo.
Kiekvieną rytą rašome vienas kitam, klausiame, kaip kas jaučiasi. Kai kurie mano darbuotojai yra savanoriai, renka pinigus, padeda vaikams, organizuoja humanitarinę pagalbą. Visi esame aktyvūs žmonės, susitelkėme padėti valstybei.
– Kokios pagalbos dabar labiausiai reikia Ukrainai, neskaitant jūsų jau minėto poreikio dėl vaistų, maisto?
– Aš norėčiau, kad virš Ukrainos uždarytų oro erdvę, kad apsaugotų mus nuo nuolatinio apšaudymo. Yra šalių, kurios labai greitai sureagavo į situaciją Ukrainoje, bet yra ir tokių, kurios šiuo metu mums reiškia tik užuojautą. Reikia suprasti, kad Ukraina yra karys, kuris gina pasaulį nuo Putino beprotybės.
Aišku, kad mums reikia karinės pagalbos. Ukraina yra šimtą kartų mažesnė už Rusiją bet mes savo gyvybių kaina labai įnirtingai kovojame už savo šalies ir už jūsų saugumą. Charkivas šiuo metu yra pasaulio istorijos epicentre, jame kuriama pasaulio istorija. Mes nuolat verkiame, bet po to susiimame, susikaupiame ir pasakome, kad toliau turime eiti gelbėti pasaulio.
Aš šiandien negalėjau užmigti ir visą naktį galvojau: jei dabar rusai subombarduotų Eifelio bokštą ar Big Beną, ar kitos pasaulio valstybės reaguotų taip pat, ar kovotų taip, kaip kovojame mes už savo saugumą ir gyvybes?
Mes nuolat verkiame, bet po to susiimame, susikaupiame ir pasakome, kad toliau turime eiti gelbėti pasaulio.
Laukiame iš Europos ginklų, amunicijos, humanitarinės pagalbos, bet pirmiausia sankcijų, nes turite suprasti, kad mes esame vienos grandinės dalis.
Nuolat stebiu kitus ukrainiečius ir galiu pasakyti, kad mus šita situacija sutelkė, suvienijo. Pagaliau išmokome tarti vienas kitam „Aš tave myliu.“
Interviu su O.Zmijivska padėjo suorganizuoti ekonomistas Aleksandras Izgorodinas.
