D.Zenkevičienės produkcija, pripažįsta ji, yra prabangos prekė. Vidutiniškai vieno siuntinio į JAV kaina siekia net 200 eurų.
Vidutinis pardavimas į Ameriką su siuntimo kaštais yra apie 200 eurų. Yra ką veikti, norint parduoti tokią prabangos prekę už tokią vertę, – sako D.Zenkevičienė.
Atrodytų, apsimoka, bet D.Zenkevičienė pripažįsta ne visada mieganti naktimis – laiko maža. Be to, gaminti vilnonę patalynę yra sunku ir fiziškai, o alytiškės namai „užgriozdinti“ jos produkcija.
Tačiau iššūkiai, panašu, ne tik kad nepalaužė D.Zenkevičienės entuziazmo, bet jį tik išaugino – moteris aktyviai ieško naujų klientų ir naujų rinkų.
Itin brangus malonumas
Elektroninėje parduotuvėje Etsy.com D.Zenkevičienės pagamintos vasarinės rankų darbo vilnos užpildo antklodės kainuoja apie 140 dolerių. Pati verslininkė pripažįsta, kad tai yra prabangos prekė.
„Vidutinis pardavimas į Ameriką su siuntimo kaštais yra apie 200 eurų. Yra kur padirbėti. Yra ką veikti, norint parduoti tokią prabangos prekę už tokią vertę“, – pasakojo moteris.
O jai prabanga, pasirodo, yra miegas. D.Zenkevičienė apdirba apie 100 kilogramų vilnos, vidutiniškai per mėnesį padaro po 50 gaminių. Kadangi viską daro namuose ir pati, natūralu, kad reikia ir laiko, ir sveikatos.
D.Zenkevičienės pagamintos vasarinės rankų darbo vilnos užpildo antklodės kainuoja apie 140 dolerių.
Kadangi vilna apdorojama ne pramoniniu būdu, ją tenka skalbti.
„Skalbimo procesas vyksta per penkis kartus – vonioje po 10 kilogramų vilnos skalbiu kaip vatą. Skalbiu, skalauju. Nenaudoju nieko, tik natūralų muilą – ūkiško muilo lakštelius“, – pasakojo D.Zenkevičienė.
Be to, iš vilnos reikia išrinkti labai daug šapų. Pramonėje tam naudojama atitinkama rūgštis, kuri sugraužia įvairius spyglius, vabalus ir pan.
Išplovus, išrinkus įvairias šiukšles, vilną dar reikia išdžiovinti. Ir viską D.Zenkevičienė daro namuose.
„Aš gyvenu nuosavuose namuose, patalpos nedidelės. Bet aš esu iš tų, kur nepasiduodu, taigi sugalvojau: rūsyje įsirengiau skalbyklą, pasistačiau specialiai tam pakeltą vonią, parsivežu nešvarią iš tvarto vilną. Jos dar į lovą nepasiguldysi“, – pasakojo ji. Džiovinama vilna taip pat namuose – iš pradžių D.Zenkevičienė ją patiesdavo tiesiog ant šildomų grindų.
Tik karšia vilną jau ne namuose – veža į karšyklą.
„Iš karšyklos parsivežu didelį kalną – laikau vilną, sandėliuoju, kad gamybos procesas būtų kuo trumpesnis. Skelbiu, kad per 3–5 dienas pagaminčiau reikiamus patalus, tai turiu turėti žaliavų, karšiniai turi būti paruošti“, – pasakojo ji.
D.Zenkevičienė dirba pagal individualią veiklą tik kiek daugiau nei metus, tačiau jau giriasi gaminanti patalus amerikiečiams, jau yra išsiuntusi produkcijos ir į Kolumbiją, Švediją, Italiją.
Investicijos – geros šeimos atostogos
D.Zenkevičienė, pradėjusi gaminti iš vilnos, dar nežinojo, kad tai pavirs į verslą: „Jeigu niekas nebūtų pirkęs, būčiau turėjusi daug ką išdovanoti.“
Todėl paskolos moteris neėmė. Paklausta, kiek teko investuoti, sakė, kad į žaliavas pradžioje investavo apie du vidutinius Lietuvos atlyginimus: „Skyriau vienas geras šeimos atostogas.“
„Nedrįsau rizikuoti, nežinojau, kas manęs laukė. Jaunas, be šeimos žmogus galbūt galėtų pulti stačia galva, bet aš žengiu žingsnį, apsvarstau“, – pridūrė moteris.
Niekas D.Zenkevičienei, išskyrus kartais „prie staklių“ pristatytus vaikus, nepadeda – net ir pakuotę bei pavadinimą „Labos nakties“ moteris sugalvojo pati.
„Vaikai kartais yra priversti padėti. Sudėtinga be didelių investicijų. Bet man tai yra iššūkis, aš noriu išvystyti verslą, nenoriu užkrauti to savo noro kitiems“, – pasakojo moteris, pabrėžusi, kad jos šeima ją itin palaiko.
D.Zenkevičienė ketina pagaliau gamybą iš namų perkelti į kitas patalpas. Tačiau svarbiausia dabar dirbti su pardavimais.
„Jei tik pardavimas augs, aš labai greitai padidinsiu gamybą. Nėra taip, kad reiktų statyti gamyklą. Čia yra rankų darbas“, – pasakoji ji, įsitikinusi, kad reikalingas patalpas ir pagalbininkų rastų tikrai greitai.
Daugiausia vilčių ji deda į eksporto rinkas.
„Lietuvą labai myliu, noriu, kad jai būtų gerai, todėl noriu pritraukti pinigų čia, į Lietuvą. Lietuvoje sunku mums visiems. Net ir Vilnius turi ribotą kiekį pajamų, todėl tos kainos orientuojamos labiau į eksportą“, – kalbėjo moteris.
Pasak jos, Lietuvos rinkai jos siūlomos kainos yra aukštos, JAV – tarp žemiausių.
Moteris apie 7 metus dirbo buhaltere, dar tiek pat buvo pardavimo vadybininkė. Ar sunku mesti samdomą darbą ir imtis nuosavo verslo?
„Gali būti, kad dėl mano būdo savybių ar dėl likimo aš visada dirbau ant savo sprando. Jeigu aš, būdama buhaltere, atostogaudavau, aš žinodavau, kad turėsiu atidirbti tą mėnesį, niekas už manęs deklaracijų nenuneš.
Pardavimuose man nekilo klausimas, kad, jeigu klientas gali pasirašyti sutartį po darbo valandų, aš jo prašysiu susitikti 8 ryto“, – kalbėjo D.Zenkevičienė.
Pasak jos, atsakingas, į rezultatą orientuotas žmogus vienodai gerai dirba tiek samdomą darbą, tiek imasi savo verslo, mat toks darbo valandų neskaičiuoja.
