Vertėjo darbas – menas
Grožinės literatūros vertėjo darbo tikrai negalima pavadinti mechanišku – jis labai kūrybiškas, vertėja I.Aleksaitė mano, kad tai tiesiog menas: „Vertėjo darbas tikrai yra kūrybiškas. Aš vienareikšmiškai jį priskirčiau prie taikomųjų menų, dėl to neturiu jokių abejonių. Aišku, tai, kiek jame bus kūrybos, priklauso ir nuo teksto. Jei kalbame apie paprastą tekstą ar kokį nors straipsnį, to meno gali būti nedaug, tada vertėjas turi tiesiog tvarkingai sudėlioti sakinius, kad skaitytojui būtų aišku. Tačiau yra knygų, kurių be itin didelių literatūrinių gebėjimų niekaip neišversi.“
I.Aleksaitės bendravardė vertėja I.Balčiūnienė teigė, jog skirstyti profesija į nuobodžias ir įdomias nėra teisinga, juk patys žmonės ir jų požiūriai nėra vienodi: „Žinote, juk visi esame skirtingi. Kas vienam nuobodu, kitam – nepaprastai įdomu. Vienas pasakytų, kad alpinistas yra kvailys, o pastarasis nesuprastų dar kito pasirinkimo. Aišku, vertėjui daugiau reikia sėdėti, jo darbe nėra kokių nors išorinių įvykių, bet knyga, kiekviena knyga, yra neapsakomai turtingas pasaulis. Tai yra nepaprastai įdomu, bet taip pat ir labai sunku.“
Aš vienareikšmiškai vertėjo darbą priskirčiau prie taikomųjų menų, dėl to neturiu jokių abejonių, – teigė I.Aleksaitė.
Tai, kad vertėjai nėra tradiciniai rinkos dalyviai, teigė ir Lietuvos darbo biržos atstovė spaudai Milda Jankauskienė: „Vertėjų darbo pobūdis, palyginti su kitomis profesijomis, yra specifinis, dažnai jie dirba pagal autorines ar trumpalaikes darbo sutartis. Tad vienas kitas, matyt, ir registruojasi šalies teritorinėse darbo biržose, kai neturi užsakymų. Tačiau tai nėra ta profesija, kuri gausintų bedarbių gretas. Ši profesija pagal savo pobūdį labiau siejama su kūrybiškumu ir trumpalaike veikla, labiau susijusi su terminuotu darbu. Dažniausiai darbo ieško patirties stokojantis kvalifikuotas jaunimas.“
Vertėjas = rašytojas?
Sudėtingo kūrinio vertimas – sunkus darbas. Originalo autoriaus sugalvotus terminus išversti į bet kokią kitą kalbą neretai neįmanoma, taigi – juos sugalvoti jau savąja kalba tenka vertėjui. Perteikti kita kalba sugalvotus žodžių, jų formų žaidimus, nepametant to, kas norėta pasakyti – regis, dar sunkiau. Neretai kyla klausimas, kas tada yra verstos knygos autorius, ar autorių ir vertėją galima pavadinti bendraautoriais?
I.Aleksaitė pritarė, kad yra tokių knygų, kurias išvertęs vertėjas turėtų būti vadinamas bendraautoriumi, tačiau ji pabrėžė, kad taip yra toli gražu ne su visomis knygomis. To neneigė ir I.Balčiūnienė. Ji pridūrė, kad vertėjas vis dėlto turi stengtis kuo mažiau „parodyti save“: „Nors vertėjas turi stengtis išlikti šešėlyje, tačiau kartais jis iš tiesų yra bendraautorius.“
Nors vertėjas turi stengtis išlikti šešėlyje, tačiau kartais jis iš tiesų yra bendraautorius, – sakė I.Balčiūnienė.
„Kiekviena kalba turi savo išskirtinių savybių, ir tam, kad perkeltum kūrinį iš vienos kalbos į kitą – turi atlikti labai didelį darbą. Pavyzdžiui, anglų kalba visiškai neturi mažybinių žodžių, o mūsų kalboje jų labai daug. Viena kalba gali turėti tam tikrą elementą, o kita – visai ne. Tokių pavyzdžių yra labai daug. O vertėjas turi rasti, kaip tai kompensuoti“, – vertėjo darbo subtilybės pasakojo I.Balčiūnienė.
I.Aleksaitė neabejojo, kad vertėjas turi turėti panašių gabumų, kaip ir rašytojas. „Vertėjas yra tas žmogus, kuris tiesiog neturi ką pasakyti, nes jei turėtų – tai būtų rašytojas“, – juokavo vertėja. Anot jos, vertėjai nerašo knygų dėl įvairių priežasčių – negali sakyti, kad trūksta gabumų, kartais gal pritrūksta drąsos ar koją pakiša kiti gyvenimiški dalykai.
„Vertimas iš tiesų yra disciplinuotas darbas. Tu turi tekstą ir privalai kaip įmanoma juo sekti, nenuklysti, bet kartu tai yra ir juodas kūrybinis darbas. Vertėjas turi rasti būdą, kaip sukelti vertimo skaitytojui tokį pat įspūdį, tokius pačius jausmus, kokius jaučia originalo skaitytojas“, – pasakojo I.Aleksaitė.
I.Balčiūnienė pridūrė, kad skirtis tarp rašytojo ir vertėjo yra labai maža – neretai net galima sakyti, kad jos nėra: „Nemažai puikių rašytojų pradėjo nuo vertimų. Juk vertė ir J.Basanavičius, ir V.Kudirka, ir beje, jie buvo nuostabūs vertėjai.“
Sunkiausia – rasti aukso viduriuką
„Vienas svarbiausių dalykų vertėjui – perprasti kūrinio visumą. Gabaliukais narstyti čia negalima. Tai yra be galo sudėtinga meninė sistema. Ir tik perpratus visumą reikia bandyti lietuviškai atkurti tai, ką autorius norėjo perteikti. Reikia priderinti vieną sakinį prie kito. Kartais jis gali būti gramatiškai taisyklingas, bet tiesiog netinka toje teksto vietoje, neskamba ar šalia yra bendrašaknių žodžių, tada turi ieškoti sinonimo ar ieškoti kitų sprendimų. Nemažiau svarbu suprasti ir perteikti tą laikotarpį, pritaikyti šiuolaikiniam skaitytojui – bet vėlgi – ne per daug, nes turi likti tai, ką autorius norėjo pasakyti. Nuolat ieškoti aukso viduriuko, man regis, tai yra sunkiausia šitame darbe“, – apie grožinės literatūros vertimo specifiką kalbėjo ne vieną W.Shakespeare'o kūrinį išvertusi I.Balčiūnienė.
Vertėjas turi rasti būdą, kaip sukelti vertimo skaitytojui tokį pat įspūdį, tokius pačius jausmus, kokius jaučia originalo skaitytojas, – teigė I.Aleksaitė.
Anot jos, versti klasikinius kūrinius yra dar sunkiau, o pagrindinė to priežastis – kad pasaulis, kurį norima perteikti, mums jau sunkiai įsivaizduojamas: „Visų pirma, W.Shakespeare'as mums jau yra labai tolimas. Taigi – ir kalba labai skiriasi nuo dabartinės, ir pasaulis jau kitas. Net anglai mokyklose besimokantiems vaikams pateikia W.Shakespeare'o kūrinius perrašę lengviau suprantama kalba. Be to, verčiant tokius kūrinius, reikia įsivaizduoti tą laiką, tie palyginimai – mums jau neaktualūs. W.Shakespeare'o žodynas yra labai išraiškingas bei labai sunkiai perteikiamas“, – patirtimi dalijosi vertėja.
I.Aleksaitė pasakojo, kad nelengva vertėjui surasti ne tik aukso viduriuką, bet ir žodį, frazę, skambesį. Tai kartais gali trukti ne valandą ar dvi, o dieną ar mėnesį: „Ir dažnai taip nutinka. Juk kartais knygą verti pusę metų, net ir metus. Neretai tam tikrus dalykus atidedi, nes šiandien jų sugalvoti negali. Kur nors eini, ta mintis sukasi, eini miegoti – vėl sukasi, sėdi pusryčiauti – dar vis galvoji. Kartais tinkama mintis šauna į galva greit, o kartais tai užtrunka ir mėnesį. Ir kaip galima sakyti, kad tai ne kūryba? Aišku, kūryba“, – neabejojo I.Aleksaitė.
Tai, koks svarbus yra vertėjo darbas, įrodo ir skaitytojai, dar iki šiol ginčijamasi, kas geriau išvertė M.Servanteso „Don Kichotą“. „Aišku, reikia nepamiršti, kad ir versta buvo skirtingais laikotarpiais ir sąlygomis, bet vieniems patinka vienas, kitiems – kitas vertimas. Tai yra amžina mokykla. Todėl ir patys vertėjai praėjus laikui dar kartais taiso savo vertimus“, – pasakojo I.Balčiūnienė.
Vertimai – galimybė dirbti su naujovėmis
Kiek kitokiu požiūriu į vertimą dalijosi prieš dvejus metus su drauge savo vertimų įmonę „Toft International“ įkūręs Povilas Miknevičius. Jis pasakojo, kad idėją įkurti savo vertimų įmonę paskatino ne pelno siekiamybė, o noras tobulėti ir pamatyti vertimų rinką iš kitos – darbdavio – pusės.
„Man tai įdomu ir nelabai ką moku daugiau dirbti, – juokavo P.Miknevičius, – tiesiog vertimas buvo pirmas rimtas darbas ir toks, kuris įtraukė. Turėjau neblogą patirtį kitoje įmonėje, tačiau mačiau, kad ne viskas vyksta taip gerai, kaip galėtų. Tad galvodami, kad galime geriau, ir nusprendėme su drauge įkurti savo. Rinka yra didelė. Vertimų, kaip ir kalbų kombinacijų, yra labai daug. Pinigai ar pelnas nebuvo pagrindinis tikslas kurti savo verslą. Labiau motyvuoja tai, kad gali kurti, plėtoti savo idėjas ir daryti taip, kaip pats manai esą teisinga. Kitas aspektas – dalyvaujame darbo rinkoje kaip darbdavys. Labai įdomu pasiklausyti, ką papasakoja vertėjai tiek apie kitus vertimų biurus, tiek apie darbdavius bendrai.“
P.Miknevičius įvardijo ir dar vieną aspektą, dėl kurio pasirinko būtent techninių vertimų kryptį – tai galimybė dirbti su naujovėmis: „Dirbdamas su vertimais, tu ne tik verti, bet ir dirbi su naujausiomis technologijomis. Mane tai visada žavėjo ir traukė, tad tikrai džiaugiuosi, galėdamas dirbti „šalia“ jų ir su jomis.“
Dirbdamas su vertimais, tu ne tik verti, bet ir dirbi su naujausiomis technologijomis. Mane tai visada žavėjo ir traukė, – kalbėjo P.Miknevičius.
Techninis vertimas – be interpretacijų
P.Miknevičius teigė, kad techninio ir grožinės literatūros vertėjo užduotis yra panaši, tačiau esminis skirtumas – darbo specifika: „Negaliu plačiai komentuoti, nes nėra tekę pačiam susidurti su literatūros vertimu. Esu tik bendravęs su šios srities vertėjais. Labai abstrakčiai, vertėjas (ar vertimo darbas) iš esmės ne taip ir skiriasi – pagrindinė užduotis išlieka perteikti teksto prasmę kita kalba. Pagrindinis skirtumas turbūt būtų tas, kad literatūroje būtina išlaikyti autoriaus mintį, jausmą, braižą.
Techniniuose tekstuose svarbiau yra parašyti taip, kad naudotojas (ar vartotojas) suprastų, kaip reikia naudotis prietaisu“, – dėstė vertimo biuro direktorius.“ Techninis vertimas, kitaip nei literatūrinis, turi būti aiškus ir be jokių galimų interpretacijų. „Tai būtina, kad pasiektum norimų rezultatų, nesugadintum nei paties prietaiso, nei šalia esančių daiktų, ir kad nesusižalotum ir nesukeltum pavojaus aplinkiniams. Taip pat turi būti nuosekliai tas pats elementas vadinamas tuo pačiu žodžiu – terminu. Šie elementai labai svarbūs ne tik instrukcijose, bet ir teisiniuose (pvz., sutartyse) ar medicininiuose dokumentuose“, – apie techninio vertimo subtilybės kalbėjo P.Miknevičius.
Galbūt atrodo, kad techniniam vertėjui kūrybiniai gabumai nėra būtini, bet P.Miknevičius teigė, jog toli gražu taip nėra – be jų niekaip neišsiversi susidūręs su rinkodaros vertimais: „Kai reikia ne tik tiksliai išversti frazę ar šūkį, bet ir paisyti apimties apribojimų, tuomet tikrai turi pasitelkti visas kūrybines galias. Tokie vertimai neretai būna bene viso kolektyvo darbas, nes vienam sugalvoti tikslų ir trumpą vertimą būna sunku.“
Kas yra geras vertėjas?
Paklaustas, kas yra geras techninis vertėjas, P.Miknevičius visų pirma atkreipė dėmesį į patirties aspektą: „Techniniai vertėjai yra geri tie, kuri turi sukaupę nemažą vertimo patirtį, yra vertę įvairių sričių tekstų ir moka dirbti su įvairiais vertimo įrankiais. Neretas stereotipas yra, kad vertėjas turi mokėti daug kalbų. Tikrai ne. Geriausia yra išmanyti vieną ar dvi kalbų poras. Papildomos kalbos niekada nepamaišys, tačiau vertėjai, su kuriais dirbam dažniausiai, verčia į vieną ar dvi kalbas.“
Kad ir kokia krizė ar recesija, greitų ir kokybiškų darbų visiems visada reikės, kad ir kokioje srityje bedirbtum, – tikino P.Miknevičius.
Kalbėdamas apie vertėjo profesijos paklausumą, P.Miknevičius tikino, kad vertėjų situacija tokia pat, kaip ir kitų profesijų atstovų – jei esi geras savo srities žinovas, tavęs reikės visada: „Nesvarbu kuo dirbtum, jei esi patyręs specialistas ir tikrai gerai išmanai savo darbą, jo specifiką, rinką, ne tik vietinę, bet ir pasaulinę, tuomet ir gali vadintis geru specialistu. Taip pat ir su vertėjais. Esu linkęs manyti, kad specialistų visada reikia ir jų visada reikės. Kad ir kokia krizė ar recesija, greitų ir kokybiškų darbų visiems visada reikės, kad ir kokioje srityje bedirbtum.“
Vertėjo darbo neiškeistų į kitą
I.Aleksaitė pabrėžė, kad vertėjo darbo pavadinti nuobodžiu tikrai negalėtų: „Šis darbas nėra nuobodus, jei toks būtų, nedirbčiau. Tai tas pats, kas manyti, kad tapytojui yra nuobodu tapyti. Tie patys dažai, tas pats teptukas, ta pati drobė, bet juk paveikslas kaskart vis kitoks. Taip ir knygos – kiekvieną sykį vis kita. Vienoje knygoje surandu būdą, kaip išversti, pavyzdžiui, keiksmažodžius, tačiau paėmusi kitą knygą, kaip išversi keiksmažodžius, turiu galvoti iš naujo. Juk yra kitas laikotarpis, kiti personažai ir t.t. Kiekviena knyga – vis nauja patirtis, taigi niekada nėra nuobodu“, – sakė I.Aleksaitė. Paklausta, ar iškeistų savo profesiją į kitą, vertėja net nesuabejojusi atsakė „Ne, ne, ne – ko ne, tai jau ne.“
Savo darbo profesijos iškeisti į kitą nenorėtų ir P.Miknevičius: „Tol kol neišnyko vertėjų poreikis, nemanau, kad kas priverstų mane keisti įmonės kryptį ar mano paties darbo pobūdį.“
Tokios pat nuomonės laikėsi ir I.Balčiūnienė; „Tikrai nekeisčiau. Man atrodo, kad ši profesija labai tinka žmonėms, kurie mėgsta nepriklausomybę ir laisvę. Gauni vertimą – ir metus neturi reikalų su niekuo. Ypač tai buvo aktualu sovietmečiu, galėjai nuo nieko nepriklausyti. Manau, vertėjas ne tik kūrybiškas, bet ir laisvas žmogus.“
