Praėjo italo patikrinimą
„Visada kaifavau nuo maisto kūrimo ir gamybos“, – apie savo verslo istoriją pradeda pasakoti Ieva. Ji nesikuklina ir sako, kad skaniai gamino visada – tiek draugų vestuvėse, tiek pagardinant gimtadienių stalus. Su vyru leido ir specialiai parengtą gastronominį žurnalą „Restoranų verslas“, konsultavo ne vieną restoraną bei kurdavo receptus maisto tiekėjams.
Galvojate, kad čia viskas? Tikrai ne! Pora keletą metų iš eilės dalyvaudavome nacionaliniuose BBQ čempionatuose, kur visada lipdavo ant pakylos atsiimti pirmos, antros ir trečios vietos apdovanojimų. Kiekviename renginyje puikavosi ir Ievos firminis pesto padažas, kuris netrukus uždegė norą įkurti šeimos verslą.
„Jis buvo kiek kitoks nei klasikinis padažas – be riešutų ir su lietuvišku dvejus metus brandintu sūriu, nefiltruotu alyvuogių aliejumi bei daugiau česnako. Daug kas klausdavo, kur pecorino? Kodėl be riešutų? Atsakydavau, kad taip man skaniau. Susikūriau sau skaniausią variantą ir jį gaminau. Dabar niekaip negaliu atsiminti, kodėl, tačiau vieną šaltą pavasarį nusprendėme prisigaminti kalną pesto ir pardavinėti jį Kaziuko mugėje. Mano gyvenime visi svarbiausi sprendimai atsitinka neplanuotai, be didelių skaičiavimų ir strategijų“, – šypteli moteris.
Visgi jos naujutėlis padažas sulaukė, kaip ji pati manė, ir pirmosios kritikos. Tai įvyko jau minėtoje Kaziuko mugėje, kurioje prie jos prekystalio priėjo padažų įvairovę atpažįstantis italas.
„Jis patyliukais išragavo mano pesto. Vieną, antrą kartą. Pakilnojo stiklainį, pauostė, apsisuko ir... nuėjo. Ech, galvoju, še tau ir skaniausias pesto pasaulyje patikrinimo nepraėjo. Bet tos pačios dienos vakare grįžta tas pats italas ir sako: „Duokit man kelis, vieną pats suvalgysiu, kitus namiškiams lauktuvių parvešiu“, – pasisekimu džiaugiasi Ieva.
Vienkiemyje – gamybinės patalpos
Užsidegus kurti savo verslą, Ieva tikina norėjosi viską padaryti kuo oficialiau. Todėl pradžioje savo vienkiemyje pradėjo statyti gamybines patalpas. Būtent čia ji ruošėsi gaminti savo kūrybos maistą. Įdomu tai, kad statybų metu buvo apgalvota kiekviena detalė – pavyzdžiui, norėdama gauti kuo daugiau įkvėpimo, moteris sugalvojo langus įstatyti į vaizdingo slėnio pusę.
Vis dėlto iš miesto į miškus sutuokiniai pabėgo ne atsitiktinai: „Mano stiprybė gamtoje, miške, pievos žolelėse, maudynėse upėje. Bet ir praktiškai gamta ir sezoniškumas įkvepia kurti. Negalėčiau gaminti vieno ir to paties gaminio, kad ir koks sėkmingas jis būtų, man reikia kūrybos virtuvėje. Todėl atsirado sezoniniai pesto, kuriems žalumynus, daržoves auginu savo darže.“
Šalia gamybinių patalpų atsirado ir specialus darželis – čia Ieva augina gražgarstes, krapus, nasturtes, morkas. „Vasaros sezonui bazilikus užsiauginu pati ir visus žalumynus sezoniniams pesto. Pavasariniam dilgėlių ir pienių pesto žalumynus renku mūsų laukinėse pievose“, – atskleidžia ji.
Susirinkusi pačios užaugintas žoleles, Ieva kimba į gamybą – gamina kelių rūšių pesto padažus, verda unikalią svogūnų uogienę ir daro desertus be pridėtinio cukraus ir pieno. Neseniai jos vyras atrado naują receptą, pagal kurį Ieva sugalvojo pagaminti karamelizuotą riešutų (ne)sviestą su druska. Kol moteris sukasi su padažais, kitomis gėrybėmis, Artūras iš miške augančių šimtamečio obelų obuolių gamina obuolių sidro actą.
„Mes juokiamės, kad su vyru esame konkurentai. Nes jo „virtuvė“ – gyvas, nefiltruotas aliejus iš Graikijos, mūsų miško, o mano – pesto ir kiti gaminiai. Vyras keliauja į Graikiją ieškoti skaniausio aliejaus, aš kuriu receptus, kartu su mama gaminu, tėtis išvežioja. Bet kuo toliau, tuo labiau viskas persipina, aš perimu pardavimus, vyras jau kelintą kartą lupa ir kepa svogūnus svogūnų uogienei „Svogienei“, – juokiasi ji.
Moteris sako, kad dalis jos gaminių gimė per „išsidirbinėjimą“. Nors būtų galima daryti viską, kaip ji pati sako, paprasčiau, pigiau, bet ji to nenori – geriau įdės maksimumą ir viską padarys gerai.
„Bazilikų pesto padažui nuskabau tik bazilikų lapelius, kad būtų grynesnis skonis ir aiškesnė tekstūra. Be to, kotelius suvalgo mūsų ūkio laimingosios avys ir ožkos. Svogūnų uogienę galėčiau daryt, kaip visi – su cukraus sirupu. Bet žinodama keletą svogūninių paslapčių ir karamelizuojant juos kelias valandas, cukraus reikia dėti labai mažai. Desertą „Nešokoladas“ galėčiau daryt su kokia paprastesne kakava ir pieno milteliais, bet gaminu iš 100 proc. šokolado masės, kurią renkuosi iš atsakingų tiekėjų. O avižų grietinėlė kreme – ekologiška. Atrodo, kad tai smulkmenos, bet jos sukuria esmę“, – apie gamybos subtilybes pasakoja Ieva.
Beatos Nicholson rekomendacija išgelbėjo nuo užsidarymo
Nors porai šiuo metu sekasi kaip ant mielių, pačioje pradžioje susidurta ir su iššūkiais. Moteris prisimena, kad sunkumai prasidėjo nuo rinkodaros – neužteko tik gerai daryti, reikėjo ir parduoti. Dėl užgriuvusios pandemijos sumažėjo pardavimų ir sutuoktinių verslas atsidūrė ant bedugnės krašto.
Iš dalies jiems atsistoti padėjo laidų vedėja Beata Nicholson, kuri paragavo poros klasikinį pesto ir pradėjo jį nuoširdžiai liaupsinti: „Iki šiandien jai esu dėkinga, kad išsilaikėme!“
Kitu iššūkiu virto gaminių stabilumas. Savo versle jie nenaudoja jokių priedų galiojimui prailginti, gaminių nepasterizuoja, todėl produktai gyvi ir galioja gana neilgai. Pasiteiravus, o kaip dėl konkurencijos, moteris sako apie ją iš viso negalvojanti. Jos darbas ją „veža“, o didelį džiaugsmą sukelia žmonės, kuriems jos maistas tampa skanus.
„Tai visiškai mano širdies veikla. Gaminu šokdama ir dainuodama, ir žmonės, kurie valgo, labai gerai tai jaučia! Mėgstu vaišinti žmones, dovanoti maistą, kurti naujus receptus. Dažnai sulaukiame pasiūlymo iš parduotuvių sumažinti savikainą ir tiekti jiems pesto padažus. Bet net neplanuoju to daryti. Taip, jie nėra patys pigiausi rinkoje, bet juos pirmiausiai valgome mes ir mūsų vaikai. Savo šeimai gaminamam maistui netaikau jokių kompromisų, vadinasi, ir savo gaminamam pesto to nėra. Jo savikaina niekada nemažės, kaip ir kokybė“, – tikina ji.
Džiaugiasi šeimos pagalba ir svajoja apie pesto padažų restoraną
Prie poros verslo prisideda ir didelė draugų bei šeimos kompanija – jie savotiški pesto padažų ambasadoriai. Štai dalis draugų dalyvaudavo mugėse, o Ieva su vyru atsitraukdavo ir užleisdavo jiems vietą pardavinėti. O šie nesikuklindavo, praeiviams sakydavo, kad tai skaniausi pesto padažai visame pasaulyje ir viską greitai parduodavo.
Kai moteris laukėsi pirmagimio, jos tėtis su vyru pastatė gamybines patalpas, o brolis padėjo su gaminiais. Dabar prisideda ir mama, o tėtis ir toliau padeda – išvežioja užsakymus po Vilnių. Kai tik reikia nuveikti ką nors, kaip sako pati moteris, galingo ūkyje, padeda ir gausi vyro sesers šeima bei jo bičiuliai „Fatėnai“.
Moteris džiaugiasi ir klientų atsiliepimais. Dalis jų negaili pačių šilčiausių komplimentų, sakydami, kad į pesto stiklainiuką sukrautos pačios šilčiausios emocijos, meilė ir įkvėpimas, o kiti siunčia nuotraukas, kuriose gaminius ragaujantys vaikai.
„Juokiausi, kai gavau žinutę iš vienos valgytojos, kad atsibudo paryčiais valgyti būtent mano pesto padažo ir skaičiavo laiką, kol vyrą galės nusiųsti jo ir vėl nupirkti. Dar visada susigraudinu, kai valgytojai parašo, kad pas juos atkeliavo pristatymo metu sudaužytas indelis arba, dažniausiai dėl temperatūros pokyčių logistikos metu, gaminyje prasidėję kokybiniai pokyčiai. Beveik visada su labai retomis išimtimis žmonės atsisako pinigų grąžinimo ir tiesiog kartoja užsakymą. Vėl už jį sumoka ir parašo, kad džiaugiasi tuo, ką darome. Jie supranta, kad produktas gyvas, visko gali pasitaikyti, ir palaiko mus visaip. Visada tokiais atvejais siunčiu pakeitimui, ką buvo įsigiję, arba įdedu dovanų ir dėkoju garsiai bei mintyse“, – šypteli ji.
Klientai pamėtėjo ir pavadinimo idėją. Vis klausinėdavo, kur gaminami padažai, ar jie čia, Vilniuje, o Ieva atsakydavo, kad „ne čia, o miškuose“. „Ir pavardė mūsų panašiai skamba. Savo vyrą visada vadinu Nečiausku“, – sako ji.
Ieva pripažįsta, kad daugelį gaminių pavadinimų taip pat sugalvojo jos klientai. „Yra grupė pirkėjų, kurie nuolat užsisako. Jau žinau, ką mėgsta, ką galiu įdėti dovanų. Man suteikia laimės savo gaminių dovanojimas.. Instagrame su valgytojomis dažnai susirašome, esu užmezgusi ne vieną nuostabią ir įkvepiančią draugystę“, – džiaugiasi ji.
Todėl nenuostabu, kodėl Ieva ateityje norėtų atidaryti ir vietą, į kurią galėtų pakviesti visus sau artimus bičiulius, šeimą ir klientus – pestoraną (restoraną, kuriame būtų patiekiami pesto padažai – red. past.).
„Ilgus metus labai bijojau šio žingsnio. Bet ilgi stalai, kvatojimas prie jų, spalvoti pesto lėkštėse ir žiedai iš pievų – tai esu aš“, – šypsodamasi sako Ieva.
