Tvarkinga daili sodyba šalia kelio pasitinka iškaba, kad čia reiktų užsukti tiems, kurie turi vilnos, o nori siūlų. Eugenijus Majus čia sukinėjasi vienas arba su žmona, kaip sako, daugiau darbuotojų jiems ir nereikia.
„Šis užsiėmimas virto verslu, bet aš nelabai tikėjau, kad jis išaugs į verslą, o jis išaugo. Aš pakankamai normaliai laikausi“, – šypsena neblėsta pono Eugenijaus veide.
Pradėjo kaip žaidimą
Paklaustas apie pradžią, jis prisimena 1995 metus, kaip sako, tada pradėjo žaisti – susipažino su šita veikla: „Buvau nusipirkęs tokią labai senovišką įrangą, kaizerio laikų, pirmosios cechinės mašinos buvo. Bet principas tas pats išlikęs yra iki šių dienų, nieko mandriau ten nesugalvosi. Paskui pamačiau, kad nudrožtos tos staklės buvo, bet tai mano pirmoji mokykla. Žmona pyko, šeimyna, kuo aš čia užsiimu. O aš esu užsispyręs žemaitis. Kuo tolyn, tuo įdomiau darėsi, jaučiau, kad rezultatą turiu pasiekti.“
Žmona pyko, kuo aš čia užsiimu. O aš esu užsispyręs žemaitis. Kuo tolyn, tuo įdomiau darėsi, jaučiau, kad rezultatą turiu pasiekti.
Paklaustas, kam tą seną įrangą pirkęs, E.Majus vėl juokiasi, esą tais laikais – 1995–-2000 metais – visi susigrąžino tėvų, senelių žemę, pirko traktorius, padargus.
„Viskas grįžinėjo į mano gilios vaikystės dienas. Pagalvojau – viskas juda, amatai kuriasi. Perskaičiau „Valstiečių laikraštyje“, kad parduodama karšimo ir verpimo įranga, man tik cinkt ir užstrigo – o šito dalyko ir nėra. Pagalvojau, reikia imtis to, ko nėra. Toliaregiška, taip. Permąsčiau tai, nuvažiavau į Raseinius, ten buvo patirties turintys, tai sustygavo tą mašiną, gerą vilną įkišo, man taip patiko, kad aš nupirkau ją. Už tūkstantį dolerių – labai pigiai, nors tada tai buvo dideli pinigai“, – pasakojo vyras, primindamas, kad už savo sodybą tais laikais, 1993 m., irgi vos kelis tūkstančius dolerių sumokėjo.
Sodyba nebuvo tokia, kaip matome dabar. Apleista teritorija, užaugusi krūmynais ir dilgėlėmis, sena troba ir senas ūkinis pastatas. Dabar nė vienas iš šių objektų neprimena seno ir apleisto. Štai daržinėje įrengtos dirbtuvės.
„Kokiais 2000-aisiais metais aš čia jau normaliai įsivažiavau, išmokau. Informacija didžiulė pasklido, ir radijas, ir televizija, ir laikraščiai, baisiai daug čia apie mane buvo rašyta, mane čia reklamavo, kaip šūdą ant šakės kėlė, – kvatoja E.Majus. – Nori nenori – pradėjau, įsivažiavau.“
Man tik cinkt ir užstrigo – o šito dalyko ir nėra. Pagalvojau, reikia imtis to, ko nėra. Toliaregiška, taip.
„Buvau nesvietiškai populiarus“
Jis prisipažįsta, kad daug metų atidirbęs melioracijoje nebenorėjo vėl būti samdomu darbuotoju.
„Buvau nesvietiškai populiarus – tų karšyklų nebuvo per daug, niekam į galvą neatėjo, kad tai yra reikalinga. Bet kai akylesni žmonės pamatė turguose, mugėse mane šmėžuojant, daugiau jokios konkurencijos nebebuvo. Tai pradėjo važiuoti tos mezgėjos – kai naminis siūlas, tai joms ūpas megzti, taip visais laikais buvo ir tebėra. Paskui ir jų dukros senti pradėjo, kai senutės numirė, tos irgi megzti pradėjo. O dabar ypač – mokyklose, bendruomenės yra, ypač vėlimas išpopuliarėjo, visokių veltinukų yra, rinka persotinta.
Produktas labai geras, vertingas, naudingas, bet žmogui svarbiausia yra užsiėmimas. Dažnai atvažiuoja senutės, sako – ką veikti? Turiu megzti. Ir juda visa, ir psichologija“, – sako E.Majus.
Jis pats prisipažįsta megzti nemokantis ir mokytis neketinantis, esą apie verpalus jis galįs liežuviu pamalti, parodyti, o megzti tai jau nesimokys.
Pats avių neaugina
Pats avių E.Majus neaugina, kaip sako, „jokios gyvybės neturi – nei šuns, nei katės“, nes pastarosios vis išbėgdavo į šalia esantį kelią. Vilna į jo dirbtuves atkeliauja iš visos Lietuvos.
„Dabar su vilna tai įdomūs dalykai darosi – galėsiu jums parodyti, kokią vilną žmonės atveža, koks požiūris“, – sako ponas Eugenijus ir vedasi visų pirma prie maišo, kuris guli lauke, traukia iš jo vilną, kuri nė iš tolo neprimena minkštos, malonios žaliavos, kuri netrukus galėtų virsti puikiu, natūraliu siūlu.
Daugiametę patirtį turintis vyras sako turįs visas galimybes vilną plauti, džiovinti, anksčiau taip ir darydavo, bet to nebedaro. „Čia neįmanomi dalykai, kaip galima padaryti siūlą iš tokio dalyko, – traukdamas purvynu, šiaudais, šapais, mėšlu aplipusią vilną iš maišo, sako ponas Eugenijus. – Atveža tokią, nei gėdos neturi. Aš galvojau, kad čia gera vilna, nė nežiūrėjau. O ką tu gali padaryti iš šieno. Kaip jie avis laiko? Čia gyvūnų prižiūrėtojai turėtų tikrinti, kokiomis sąlygomis gyvena tas gyvulys.“
Tiesa, tokios vilnos dabar E.Majus sulaukia retai, nes ją vežančius ne kartą įspėjo, kad siūlų iš tokios neverps. „Į konteinerius gi negaliu mesti. Bet dabar atsirado miškininkai, kurie ir iš po mašinų, ir tokius išveža. Labai gerai ant jaunuolyno sumėto – ir chemijos nebereikia, ir stirnos nenugraužia“, – kur panaudoja tokią netikusią žaliavą, pasakoja Eugenijus.
Esame lietuviai kaip vilkai – nuneriame kailį, o mėsą suvalgome.
O tada vedasi į dirbtuves, pakeliui pasakodamas, kad tūkstančiai lietuviškų avių vilnos yra Lietuvoje užkasama. „Esame lietuviai kaip vilkai – nuneriame kailį, o mėsą suvalgome. Neapsimoka, kur apsimokės, kai ta vilna tokia. Negali ant tų augintojų ir pykti, nes ne tokios klimato sąlygos mūsų, veislės ne tos. Aš jums parodysiu Naujosios Zelandijos avių vilną. Arba paimkime siūlą – tai australiškos vilnos ir samajedo šuns plaukai, tai pats populiariausias siūlas dabar. Aš sakiau, jau pats loti pradėsiu“, – pasakoja E.Majus.
„Šuniniai laikai“
Kai čiupinėdama minkštutį siūlą pastebiu, kad toks gal ir „nesikandžioja“, kas būdinga vilnoniams siūlams, ponas Eugenijus švelniai pasišaipo: „Gi šuns, aišku, kad kanda, kaip gali nekąsti.“
Maišo lietuvišką vilną E.Majus ir su rudų šunų plaukais. „Dabar šuniniai laikai – moterys miestuose vyrus išvaro į sandėliukus, o su šunimis miega. Ką su šunimis daro? Šukuoja, peša, glosto šunis, tai daugybė tų plaukų“, – pokštauja.
Iš Australijos, Naujosios Zelandijos atvežama vilna gerokai skiriasi savo kokybe, rodo šeimininkas ir pasakoja, kad visi audimo, mezgimo fabrikai ima tik tokią vilną. O vien lietuviška siūlams nebelabai tinka, bet užtat ją po truputį pradeda imti statybininkai, ręsdami rąstinius namus.
Seniausias įrenginys dirbtuvėse, anot pono Eugenijaus, kedentuvas, juo vilna iškedenama, atskiria dalį atliekų, dulkių ištraukia. Čia ir prasideda vilnos kelias iki siūlo. Tada vilna maišoma įvairių veislų avių su šunų plaukais ir vyksta vilnos karšimas. Toliau – antras karšimas, po jo knatavimas, verpimas, sukimas į špūles, o iš jų jau susukami keli siūlai į sruogas, liaudiškai vadinamas matkeliais.
Dabar šuniniai laikai – moterys miestuose vyrus išvaro į sandėliukus, o su šunimis miega. Ką su šunimis daro? Šukuoja, peša, glosto.
Visą šį procesą ponas Eugenijus sako galįs sužiūrėti vienas, bet kartais padeda ir žmona. Didinti apimčių jis neketina, atvirkščiai – sako, kad dirbąs tiek, kiek galįs: „Niekas ant galvos man nelipa ir jokio plano man nenustato, aš pats nustatau.“
Paklaustas, ar galima pas jį atvažiuoti ir tiesiog pasidomėti vilnos karšimo ir verpimo procesu, ponas Eugenijus atsako, kad tikrai taip. Ir atvažiuoja pas jį ne tik megzti mėgstančios močiutės, bet ir moksleiviai. Pinigų už tokią edukaciją puikią iškalbą turintis vyras sako nė negalvojantis imti – juk sau jis užsidirba ir taip.
„Aš iš šito gyvenu – ir automobilį nusipirkau, ir namą pasistačiau, ir aplinką tvarkau. Solidžiai galima gyventi, tik reikia dirbti. O norint dirbti, reikia būti motyvuotam, daryti gerą produkciją. Turi būti gera reklama, geras bendravimas su žmonėmis“, – ko reikia, kad verslas sektųsi, vardija ponas Eugenijus.
Jo karšykloje-verpykloje per metus priverpia apie 3–4 tonų siūlų.
