„Lėlės gali būti bet kokios, netgi ne žmogiškojo pavidalo, tad kūrėjas nėra spraudžiamas į jokius rėmus. Jas kurdamas išbandai visas meno sritis: skulptūrą, dizainą, tapybą. Netgi anatomiją turi išmanyti. Visa tai beprotiškai žavi.
Tačiau meluočiau, jeigu sakyčiau, kad stačia galva nėriau į nuosavą verslą. Priešingai – labai bijojau, bet man daug baisiau atrodė gyventi gyvenimą, kuris man būtų nemielas“, – į pokalbį su 15min leidžiasi „Adelepo“ pseudonimo savininkė.
Atstumianti pažintis su lėlėmis
Meniška prigimtimi A.Požėlaitė pasižymėjo nuo mažens. Įtaką tam veikiausiai padarė savamokslis dailininkas tėtis. Domino merginą ir žurnalistika, kadangi šioje sferoje sukasi jos mama.
„Viskas prasidėjo nuo to, kai tėtis man, dar darželinukei, leisdavo aliejiniais dažais nutapyti piešinio foną. Vėliau sekė Švenčionėlių meno mokykla. Menas apskritai lydėjo nuolat. Sekėsi ir lietuvių kalba, svarsčiau apie žurnalistikos studijas“, – prisimena lėlių dailininkė, vyresnėse klasėse lankiusi sekmadieninę Vilniaus universiteto žurnalistų mokyklą.
Lėlės man nepatiko. Galvojau, kad noriu būti scenografė, daryti gilų tamsų teatrą, Dostojevskį.
Vis tik kiekvieną sekmadienį žingsniuojant link žurnalistikos instituto kūrėjos akys nejučia krypdavo kitoje kelio pusėje stūksančios Vilniaus dailės akademijos link.
„Prisižvalgiusi stojimo dokumentuose įrašiau scenografijos studijas. Antrajame kurse turėjome įvadą į lėlių teatrą ir užduotį pagaminti teatro lėlės maketą. Lėlės man nepatiko. Galvojau, kad noriu būti scenografė, daryti gilų tamsų teatrą, Dostojevskį. Vis dėlto pirmoji lėlių dėstytoja Julija Skuratova meistriškai sugebėjo parodyti, kad lėlės iš tiesų savyje gali talpinti šitiek daug.
Kad jos – kur kas daugiau negu tik žaislai vaikams. Jų personifikacijų galimybės mane užvaldė. Likau prie lėlių teatro specializacijos. Dar studijuodama papildomai ėmiau domėtis interjerinėmis, kolekcinėmis lėlėmis, kurios man pasirodė daug įdomesnės negu teatro“, – pasakoja A.Požėlaitė.
Stingant informacijos, mokėsi bandymų būdu
Pirmieji A.Požėlaitės eksponatai buvo iš modelino – medžiagos, su kuria Lietuvoje dirba didesnioji dalis lėlių menininkų. Pasak lėlių dailininkės, tobulintis teko pagal ribotą informaciją internete:
„Modelino lėlės – statiško postamento figūros su kostiumais. Jutau, kad tai nėra mano kelias. Leidausi į rimtesnes savojo paieškas, užtrukusias gerus dvejus metus. Apsisprendusi, kad vis tik noriu gaminti porceliano lėles, užtrukau dar dvejus metus, kol išmokau.
Informacijos internete apie tai nebuvo arba buvo itin mažai, todėl viską išmokti reikėjo pačiai. Sugalvoji ką nors, bandai ir tų bandymų būdu mokaisi. Tad link to, kuo labiausiai didžiuojuosi – savo porcelianinėmis lėlėmis – ėjau bemaž ketverius metus.“
Rinkosi tarp nemylimo darbo ir nežinios
Užsienio kolekcionierių šiandien pamėgta lietuvė kūrėja, atsiėmusi bakalauro diplomą, kibo į, kaip įvardija pati, „ofisinius“ darbus. Vis dėlto vakarai ir savaitgaliai bėgo palinkus prie porceliano.
„Lėlėms pradėjus kauptis namuose, sugalvojau pabandyti jas parduoti. Įkeldavau į feisbuką ir kas nors nupirkdavo. Klientų neturėjau daug, todėl laikiau šią veiklą hobiu, tyliai pasvajodama apie nuosavą studiją. Darbas biure labai nepatiko. Gąsdino tai, kad paleidusi progą gyvenime daryti ką iš tiesų noriu, kentėsiu ilgus metus“, – pripažįsta vilnietė.
Netruko lėlių dailininkė sukurpti plano: susitaupyti pinigų tiek, kad galėtų 4–5 mėnesius išgyventi nieko neuždirbama, ir per tą laiką pabandytų įkurti ir išjudinti verslą. Siekiai buvo žemiški – menininkė užsibrėžė iš lėlių uždirbti tokį patį arba tik šiek tiek mažesnį mėnesinį atlygį kaip įprastame ofisiniame darbe.
Gąsdino tai, kad paleidusi progą gyvenime daryti ką iš tiesų noriu, kentėsiu ilgus metus.
A.Požėlaitės planai šlubavo: klientų ratas buvo mažas, tad natūralu, kad ir uždarbis – menkas. Sunkaus darbo vaisių teko palaukti. Vis tik kūrėja užsibrėžė padaryti viską, kas buvo jos jėgoms:
„Metus dirbau namuose, nes nebūčiau pajėgusi Vilniuje nuomotis ir buto, ir studijos. Tapau žmogumi orkestru: kūriau lėles, administravau, vykdžiau komunikaciją anglų kalba, fotografavau, rašiau tinklaraštį. Vėliau atsirado ir antras. Antraisiais veiklos metais prasidėjo studijos paieškos. Nepaisant to, kad reikalai įgavo pagreitį, dar ilgai jaučiausi neužtikrinta.
Buvo sunku įtikėti, kad man sekasi ir galiu iš to pragyventi. Regis, jau kitą mėnesį pasaka pasibaigs, o man reikės ieškoti kito darbo, nors tokių ženklių nė nebuvo“, – atvirauja penkerius metus nevaikiškame lėlių pasaulyje besisukanti A.Požėlaitė.
Veiklą pasufleravo poreikis
Iki šiol menininkė ne tik viena atlieka visas reikiamas funkcijas, bet ir edukuoja sutiktus žmones apie neeilinę savo veiklą. Lėlių kūrimas Lietuvoje vis dar išlieka mažai pažinta veikla.
Pastebiu, kad, kuomet prisistatau lėlių dailininke, nauji pažįstami nežino, kaip reaguoti, ir dažniausiai nesupranta, kad tai rimtas darbas.
„Žmonėms lėlės neįprastos: juk jos, regis, būna tik teatre arba vaikams ir niekur daugiau. Pastebiu, kad, kuomet prisistatau lėlių dailininke, nauji pažįstami nežino, kaip reaguoti, ir dažniausiai nesupranta, kad tai rimtas darbas. Kita vertus, kai pati sutinku, tarkime, medikus, žvelgiu su pagarba, dėl jų profesijos rimtumo ir pagalbos kitiems.
Tą akimirką mano darbai nublanksta, tačiau kai parduodu kolekcinę lėlę ir sulaukiu padėkų arba gražiai atsiliepia mano studentai, irgi jaučiuosi padariusi gerą darbą, suteikusi žmogui laimės“, – pasakoja A.Požėlaitė.
Vilnietė užsimena apie lėlių kūrimo kursus. Pastaruosius menininkė organizuoja ir veda nuotoliniu būdu studentams iš viso pasaulio.
Pradėjusi žarstyti patarimus savo rašomame tinklaraštyje, pajuto, kad edukacinę veiklą galėtų vykdyti sistemingai.
„Studentai užsiregistruoja ir mokosi gaminti lėles. Dažnai tai – vidutinio amžiaus žmonės, kurie labai norėjo turėti hobį, o karantinas paskatino jo imtis. Turiu sukūrusi ir keletą feisbuko puslapių jiems, kad galėčiau bendrai atsakyti į kylančius klausimus, o jie burtųsi diskusijoms. Šiuo metu vedu penkis skirtingus įvairių technikų kursus.
Pradedant lėlių gaminimu iš modelino, kas buvo ir mano pačios pradžia, tęsiant gipsinių formų, reikalingų skystam porcelianui, liejimu, baigiant porcelianinėmis šarnyrinėmis lėlėmis, kurių kūno dalys ties „sąnariais“ juda. Informacija dalintis man patinka, be to, tai ir papildomas pajamų šaltinis“, – neslepia A.Požėlaitė.
Prašo pagaminti realaus žmogaus atvaizdą
Šiuo metu menininkė gamina tik porcelianines ir minkštas lėlės. Porcelianinėmis dažniausiai domisi užkietėję kolekcionieriai, tuo tarpu minkštos keliauja kaip dovanos pirkėjų artimiesiems ar bičiuliams.
Lietuvoje save atradusi lėlių dailininkė, tiesa, daugiausia pripažinimo sulaukia tarp užsieniečių, kurie ją sutinka socialiniuose tinkluose arba tarptautinėje „etsy.com“ platformoje. Būtent per „Etsy“ prieš penkerius metus įvyko pirmasis tarptautinis A.Požėlaitės sandoris – klientė iš Australijos nupirko juodaplaukę modulino lėlę už 130 dolerių.
„Sakyčiau, kad per penkmetį mano lėlės užaugo ir keitėsi kartu su manimi. Jau galiu leisti sau atsisakyti kai kurių darbų ir imtis tų, kurių noriu pati. Pasitaiko, kad sulaukiu prašymų pagaminti lėlę pagal tikro žmogaus nuotrauką. Niekuomet nedaryčiau identiškai. Taip, galiu perteikti jausmą, emociją, įvesti vieną ar kitą asmenybės detalę, bet mažų mažiausia keista būtų turėti identišką sumažintą realaus žmogaus kopiją. Norisi, kad lėlėje liktų ir dalis kūrėjo, kurių kiekvienas turi savitą braižą“, – akcentuoja vilnietė.
Pakeliui į naują kolekciją
Įstabūs porcelianinių lėlių žvilgsniai ir švelni rimtis jų veiduose jau spėjo tapti A.Požėlaitės vizitine kortele. 15min pašnekovės kuriamos lėlės – su charakteriu, visos turi tam tikrą temą, savo istoriją ir netgi vardus:
„Ruošiu naują kolekciją apie nykstančius arba jau išnykusius augalus. Išsirinkusi temą, pradedu skaityti, šiuo atveju – apie augalus, ieškau jų nuotraukų, sprendžiu, kokia bus spalvinė paletė. Lėlės, esančios mano studijoje dabar – moterys nimfos, globojančios augalus.“
Tokios kolekcinės interjero lėlės gamyba gali užtrukti iki pusės metų. Tuo tarpu minkštos lėlės – ne tokios reiklios. Jų per savaitę atsiranda netgi 3–5.
Manau taip: jeigu turi idėją, reikia daryti. Jeigu bijai, tai daryti per baimę. Bandyti teks visomis jėgomis.
Vis tik A.Požėlaitės darbų apimtys sparčiausiai didėja kalėdinės karštinės metu. Beje, žiemos šventės į lietuvės rankų darbo kūrinius atgręžia ir tautiečius:
„Užsisako lėles internetu po Kalėdų eglute padėti. Dalyvauju ir kalėdinėse mugėse. Jose labai populiarios minkštos lėlės. Angeliukai, elfai, levandomis prikimšti. Sakykime taip: kalėdiniu laikotarpiu Lietuvoje parduodu apie 50–60 lėlių. Užsienyje – nepalyginimai daugiau.
Norėdama išlikti tebūnie ir nedideliu, bet vis dėlto šiokiu tokiu žaidėju Lietuvos rinkoje, netgi įsigijau debeto ir kredito kortelių skaitytuvą „SumUp Air“. Ieškojau tokio daikto, kurį galėčiau nesunkiai gauti ir netektų mokėti kosminių komisinių.
Juk žinau, kaip būna mugėse: pamatai tau patinkantį dalyką, pagalvoji, koks fainas, capt, o grynų pinigų nėra. Iki bankomato eiti tingisi. Toks skaitytuvas praverčia ir studijoje, kai pirkėjai užsuka į vietą, nori atsiimti lėles pirmiausia pamatę jas gyvai.“
Praėjusi ugnį ir vandenį, pataria pradedantiesiems
Interviu pabaigai lėlių dailininkė A.Požėlaitė turi paruošusi patarimą jauniems žmonėms, šiuo metu svarstantiems apie nuosavą veiklą ir besidairantiems nišos svajonių įgyvendinimui.
„Manau taip: jeigu turi idėją, reikia daryti. Jeigu bijai, tai daryti per baimę. Bandyti teks visomis jėgomis. Jeigu neišeina vienu kampu, pakeisti kryptį. Kai man sunkiau sekėsi su pardavimais, pradėjau rengti kursus, ir atsivėrė naujos durys.
Galų gale, jeigu esate labai neužtikrinti, nebūtina nerti stačia galva: imkitės to, kas traukia, dirbdami kitą darbą, gaudami užtikrintas pajamas. Tik rankų nenuleiskit ir nepasiduokit, jeigu nepasiseka greitai“, – pabrėžia A.Požėlaitė, kurios studijos Vilniaus centre duris varsto klientai iš kitos planetos pusės.
