M.Kilikevičius buriuoja su 1976 metais Gdanske pastatyta jachta „Lietuva“. Vyras pasakojo per metus jachtoje praleidžiantis maždaug mėnesį.
„Atostogas stengiuosi išnaudoti daugiau buvimui su vaikais, o buriavimui jau teko pasiimti neapmokamas atostogas savo sąskaita“, – pasakojo M.Kilikevičius, į kurio gyvenimą buriavimas atėjo nelabai seniai.
Atvykęs į Klaipėdą į Vilnių nebegrįžo
Vilniuje gimęs ir augęs M.Kilikevičius į Klaipėdą atsikraustė, galima sakyti, atsitiktinai.
„Susidėliojo gyvenimas, kad 2011 metais gavome pasiūlymą su šeima atvažiuoti trim mėnesiams į Klaipėdą, ir aš likau. Jau čia aštunti metai. Kai 2011 metais trys laikini mėnesiai buvo, jau po kelių savaičių grįžęs aplankyti artimųjų į Vilnių aš supratau, kad nebenoriu į Vilnių grįžti. Vilniaus per daug darėsi tuo metu, o dabar tokios kalbos net nebūtų“, – pasakojo buriuotojas.
Vaikystėje jis buriuodavo Trakuose su įvairiais sportiniais „olimpinės klasės laiveliais“, tačiau vėliau sukūrė šeimą, todėl „buriavimas pasitraukė tikriausiai į dešimtą planą. Išvis nebeburiuodavau.“
Atsikraustęs į Klaipėdą pirmaisiais metais jis buvo gyvas jūra, vėliau grįžo noras ir buriuoti.
„Pirmaisiais metais tos jūros užteko – lėkėm, maudėmės kasdien, o paskui jau prasidėjo ilgesingas žvilgsnis į bures, pradėjau ieškoti galimybės buriuoti, galiausiai tų metų antroje pusėje susiradau klubą „Ostmarina“, – pasakojimą tęsė M.Kilikevičius.
Į jachtą „Lietuva“ vyras atkeliavo labiau, kaip pats sako, pragmatiškumo vedamas.
„Į šitą jachtą atkeliavau per klubą ir grynai iš praktinių ir pragmatinių sumetimų, išanalizavęs, kas ką siūlo Klaipėdoje, ką galima padaryti ir kaip buriuoti, nusprendžiau, kad čia optimaliausias variantas. Apie „Lietuvą“, apie jos apskritai reikšmę šalies istorijai tuo metu neypatingai daug galvojau ir nesureikšminau. Vėliau atėjo suvokimas ir pajautimas, kad tai ne šiaip sau jachta“, – aiškino M.Kilikevičius.
Paklaustas, ar vilniečiui Klaipėdoje netuščia, ne per mažai veiklos, jis sakė kaip tik bėgęs nuo triukšmo ir skubos.
„Mano antrai pusei taip ir buvo – per tuščia, per mažai veiklos. Ji dabar gyvena Vilniuje, o aš likau čia. Man kaip tik ramybės poreikis buvo atėjęs, netroškau didelio tempo, veržlumo, vertimosi per galvą, man norėjosi gyventi ramiai“, – pasakojo M.Kilikevičius.
Gerai jaučiasi ir vandenyje, ir danguje
Kadangi vaikystėje buriavo, grįžus prie burių ilgai mokytis nereikėjo – greitai prisiminė buriavimo pagrindus.
„Kadangi turėjau buriavimo patirties ir paauglystėje praleista nemažai laiko, suvokimas, kas yra vėjas, kaip buriuoti, buvo. Sakyčiau, kaip valdyti jachtą ir kaip buriuoti pagrindai niekur nebuvo dingę. Galbūt panašiai kaip su dviračiu išmoksti – viskas, nereikia antrą sykį mokytis. Patirties, ypač jūrinės, neturėjau, ji su laiku ateina“, – aiškino M.Kilikevičius.
Kadangi laive orientavosi gerai, netrukus jam kapitonas skyrė ir didelių užduočių.
„Prie svarbesnių dalykų jau pirmais metais mane pakankamai drąsiai prileido – ir prie navigavimo, ir meteorologinių reikalų, nes esu dar ir orlaivio pilotas, tai man tokie dalykai nėra svetimi. Kapitonas tą pamatė ir gana greitai prileido prie svarbių dalykų“, – pasakojo M.Kilikevičius.
Čia pat jis pridūrė, kad valdo ne „Boeing“ lėktuvus, bet oro balionus.
„Dabar pajūryje rečiau skraidau, visi pagrindiniai skrydžiai Vilniuje, šiek tiek Kaune. Ten didžioji keleivių koncentracija. O pajūryje intensyviai ir daug skraidyti balionu trukdo ir meteorologinės sąlygos. Vėjo čia daug. Bet tai reiškia, kad galima buriuoti“, – atviravo vyras.
Jam tiek nardymas danguje, tiek buvimas jūroje yra panašus užsiėmimas: „Vėjas dalyvauja abiejuose dalykuose, tik su jachta esi jūroje, atsiduodi dar bangų valiai, o danguje atsiduodi tik vėjo valiai.“
Ilgisi parų jūroje
M.Kilikevičiui labiausiai patinka jūrinės regatos, tai reikia atviroje jūroje su jachta praleisti bent kelias paras. Tiesa, pridūrė jis, šiemet buvo kilusi aštri diskusija, kai viena jūrinė regata buvo perkelta į Kuršių marias.
„Buvo apmaudu, kad mūsų jachta negali dalyvauti. Bet apskritai tada iškyla klausimas, o kur mūsų jūrinė valstybė, kur mūsų jūriškumas, jeigu mes į jūrą išplaukiame tik valandai, pasisukiojam palei uostą, palei krantą ir vadinam tai jūrine regata, nors tos jūros iš tiesų neparagaujam. Jūra yra didelė, plaukt ir plaukt per ją, o mes tik malamės pakrantėse“, – svarstė vyras.
Išplaukęs į jūrą jis labai mėgsta stebėti saulėlydžius ir saulėtekius.
„Saulėtekiai, saulėlydžiai, netgi sąmoningai renkuosi naktinį budėjimą, labai smagu baigti budėjimą su saulėtekiu ir pasitikti dieną, saulę ir eiti ilsėtis. Lygiai taip ir vakare – prieš budėjimą palydi saulę ir netrukus prasideda tavo budėjimas“, – pasakojo per metus maždaug mėnesį jūroje praleidžiantis buriuotojas.
Nepriklausomybė išlaisvino ir buriavimą
M.Kilikevičiui „Šimtmečio odisėja“ po Baltijos jūros uostus – ypatinga kelionė.
„Tai yra šventė, pakilumas, atsiranda ne vien tik asmeniniai, vienos grupės, bet ir valstybės, šalies interesas. Ne tik save pristatai, bet ir savo įgulą, savo valstybę. Kai turi parodą apie Lietuvą, tuos šimtą metų, kuriuos mes pragyvenome, jau yra, ką parodyti. Kitoks jausmas vis tik yra.
Tas jausmas užnugario visos valstybės, atstovavimo jai būtų išlikęs. Didelio skirtumo, kuri jachta, gal ir nebūtų buvę. Būtent ši jachta prideda papildomo šarmo, toks labai stiprus prieskonis, nes pati jachta dalyvavo šalies istorijoje. Sąjūdžio laikais, kai ji plaukė su trispalve per Atlantą ir visi kiti dalykai vis tik įėjo į Nepriklausomybės siekį, norą būti nepriklausomais ir buriuoti laisvai“, – pasakojo M.Kilikevičius.
Jis priminė, kad sovietmečiu panaši kelionė net nebūtų įmanoma.
„Man netgi šiai dienai yra sunku suvokti tą laikmetį, kai naktį būdavo vos ne draudžiama į paplūdimį išeiti, o dabar gali laisvai išplaukti į jūrą, plaukti į Švediją, Lenkiją, Vokietiją, Suomiją, gali visomis kryptimis plaukioti, kur tik nori. Į užsienį dabar ne tik, kad leidimo nereikia, bet ir kažkokio ypatingo paso, kai tuo tarpu Rusijoje iki šiol kaip tarybiniais laikais reikia turėti užsienio pasą“, – kalbėjo buriuotojas.
Visiems norintiems pradėti buriuoti jis pasakoja, kad buriavimas nebūtinai turi būti brangus sportas ir tam nebūtinai reikia nuosavos jachtos.
„Gali jungtis prie kažkokios komandos, klubo. Sąlyginis mokestis už buriavimą yra tavo laikas, kurį tu praleidi prie jachtos ruošdamas ją sezonui ir pan. Bet pats buriavimas tau gerokai pigesnis“, – aiškino vyras.
