Haroldas Arėška Užupyje barą nusprendė atidaryti tiesiog pamatęs nuomojamas patalpas. Kodėl nepabandžius, pagalvojo jis. Tačiau labai greitai į „Špunką“ – jo barą, esantį prie pat Užupio angelo – nebetilpo visi norintieji, ir netrukus Vilniuje jis su bendraminčiais atidarė dar du barus.
Po krizės, pradėję uždirbti daugiau, o ir atgavę norą išlaidauti, žmonės vakarais plūsta į restoranus ir barus, todėl jų, bent jau Vilniuje, pastaruoju metu skaičius auga it ant mielių.
Atsigavusios gatvės
Anksčiau Pylimo ir Basanavičiaus gatvės sankryža būdavo rami. Prie buvusio „Lietuvos“ kino teatro tyliai buvo švenčiamas gyvenimas homoseksualų pamėgtame „My Bar“, kitapus gatvės veikė kelionių agentūra, ant Trakų ir Pylimo gatvės kampo žmonės laiką leisdavo picerijoje „Can Can“. Pylimo gatvėje prie Reformatų bažnyčios veikė tik karoliukų ir keramikos parduotuvės. Ir tik paėjus žemyn Trakų gatve prasidėdavo šioks toks naktinis gyvenimas.
Dabar šis Vilniaus kampas atrodo atsigavęs. Pylimo gatvėje lankosi nebe karoliukų, o gero maisto mėgėjai. Čia atsidarė du restoranai – „Sidro namai“ ir „Jurgis ir Drakonas“.
Pastarajame picų kainos – gerokai didesnės, nei, pavyzdžiui, netoliese esančiame „Can can“ (pica restorane „Jurgis ir Drakonas“ kainuoja apie 7–9 eurus), tačiau laisvą staliuką vakarienei čia rasi ne visada.
Jau pilnas ir vietoj kelionių agentūros atsidaręs ir dar nė iškabos neturintis „Etnobaras“, bandantis klientams įtikti gera virtuve, lietuviškais alkoholiniais gėrimais ir muzika.
Kaip niekad gyvos ir sostinės Vilniaus bei Islandijos gatvės – be įprastų „Gringo“, „Piano Man“, „Berlin“, „Briusly“, žmonės vakaroja ar naktinėja ir atsinaujinusiame bare „La Birra“, naujame „Republic“, pavadinimą į „Floor“ pakeitusiame ir atsinaujinusiame „Soul Box“ prie Sveikatos apsaugos ministerijos, meksikietiškajame „Yucatan“, „Kas kas“, bare „V“, sidrinėje „Sarkozy“.
„Auksinis jaunimėlis“ pamėgęs „DISCO 311 BUDDHA“, kiek vyresnis „auksinis jaunimėlis“ lankosi „Cash“.
Barų gyvenimas verda ir Aušros vartų pašonėje, kur lankosi daug užsieniečių – „In Vino“ ir „Portobello“ ūžia žiemą vasarą, kiek mažesnė grūstis susidaro netoliese esančiame „California“ bare, puošnesni klubinėtojai laiką leidžia visai šalia esančiame „Stiklių“ bare „Glory Bar“.
„Stikliai“ rugsėjį atidarė dar vieną barą „Dream Bar“, skirtą prabangos mėgėjams. Stiklių gatvė taip pat gausi barų – čia įsikūrusi visiems jau gerai žinoma „Bambalynė“ su įvairiausio alaus pasirinkimu, tų pačių savininkų alinė „Leičiai“, žmonių netrūksta ir vyninėje „Notre vie“.
Netingi žmonės nusibelsti ir į Stoties rajone H.Arėškos ir jo draugo atidarytą naują barą „Dėvėti“, viliojantį lietuvišku alumi, skaniu, bet nepigiu, maistu ir laiptinės interjeru.
Ir pinigų, ir noro juos leisti daugiau
Baltijos šalių SEB bankų namų ūkių apžvalgos duomenimis, nuo 2003 metų – paskutinių metų prieš įstojant į Europos Sąjungą – vidutinio darbo užmokesčio ir vidutinės pensijos perkamoji galia, nepaisant kainų pokyčių, Baltijos šalyse padidėjo.
Sparčiausiai realusis darbo užmokestis (atsižvelgiant į infliaciją) didėjo Latvijoje – 2013 metais jis buvo 57 proc. didesnis negu 2003 metais. Lietuvoje nuo 2003 metų jis padidėjo 52 proc., Estijoje – 50 procentų.
Sunku pasakyti, ką rodo barų ir restoranų plėtra – ar perkamąją galią, ar valią, – svarstė J.Varanauskienė.
Vadinasi, lietuviai tiesiog turi daugiau pinigų, todėl ir baruose bei restoranuose jų palikti gali daugiau.
Tačiau SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė atsigavusius barus ir restoranus sieja ne vien su pastorėjusia gyventojų pinigine.
„Sunku pasakyti, ką rodo barų ir restoranų plėtra – ar perkamąją galią, ar valią, – 15min.lt sakė ji. – Manyčiau, kad galioja abu dalykai. Reikėtų lyginti, ko gero, su 2009–2010 metais, kai žmonės buvo valios pritrūkę ir galbūt galvojo, kad geriau jausis, jeigu tuos pinigus pasilaikys ir pavalgys namuose, o ne kažkur išeis. Dabar tas nusiraminimas atsispindi žmonių elgsenoje. Dar yra svarbu, ką daro aplinkiniai, žmonės, kurie keliauja, mato valgymo kultūrą ne namuose ir pripranta.”
Pasak jos, dvigubai išaugęs kavinių skaičius dar nereiškia, kad tiek pat augo ir žmonių pajamos.
„Galia gali likti tokia pati, kokia buvo, tik atsipalaidavimas išaugo”, – sakė J.Varanauskienė.
H.Arėška pasakojo, kad, kai kūrė pirmąjį barą, apie gyventojų finansinius pajėgumus išvis per daug negalvojo.
„Dabar vis tiek yra pakilimas, žmonės turi daugiau pinigų. Manau, atsiranda daug žmonių, kurie nori tiesiog gerų produktų“, – 15min.lt pasakojo H.Arėška.
J.Varanauskienės teigimu, prie turtingesnio barų gyvenimo galėjo prisidėti ir išaugęs turistų skaičius. Vilniuje per pusmetį (2014 pirmasis pusmetis, palyginti su tuo pačiu 2013 metų laikotarpiu), išaugo 14,4 proc. – sostinė iš viso sulaukė per 424 tūkst. svečių.
„Jaučiuosi lyg pietaučiau Europos sostinėje“
Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos direktorė Evalda Šiškauskienė 15min.lt pabrėžė, kad turistai išties lemia barų ir restoranų klestėjimą.
„Turizmas yra auganti šaka. Srautai didėja, tai jaučiama, ypač sezono metu – labai daug svečių atvyksta. Auga mūsų restoraniukų lygis – jautiesi kaip sėdėdamas Europos sostinėje geram restoraniuke“, – sakė E.Šiškauskienė.
Vilniuje, kuris sulaukia daugiau turistų, labiau klesti ir barai bei restoranai, tuo metu kiti didmiesčiai, pavyzdžiui, Kaunas ir Klaipėda, tuo pasigirti negali.
„Labai liūdna, bet Kaune ir Klaipėdoje, sumažėjus skrydžių skaičiui, labai apmirė verslas“, – kalbėjo ji.
Tačiau ir Vilniuje vieni restoranai atsidaro, o kiti užveria duris.
„Yra tokia keista tendencija – yra ir atsidarančių, ir užsidarančių. Daug kam atrodo, kad tai labai paprastas verslas, bet tai yra labai sudėtingas verslas. Žmonės nepagalvoja, kad už nugaros yra ir algos, ir mokesčiai, ir higiena, ir visa kita. Tendencija, kuri mane džiugina, – atsidaro daug nedidelių restoranų su nedideliu meniu, kurį dažnai keičia ir turi fantastiškų patiekalų“, – sakė E.Šiškauskienė.
Lietuviai nebesivaiko vien tik pigių produktų – tie, kas turi pinigų, jau nori ir kokybės.
Į barą nebetilpo
„Lūkesčiai pagerėjo, perkamoji galia galėjo pagerėti, ir mada atsirado”, – pasakojo J.Varanauskienė. Tačiau, pasak jos, dalis gyventojų, kaip valgė ir vakarus leido namuose, taip ir tebedaro tą patį.
„Žmogus, kurio darbo užmokestis auga tik tiek, kiek auga infliacija, arba tiek, kiek didėja kažkokie vidurkiai, manyčiau, kad jo pajamų pokyčiai nekeičia elgsenos, įpročių. Jeigu jis užkandžiavo namuose, tai ir toliau užkandžiauja namuose, o, jeigu galėdavo sau leisti eiti į kavinę, tai ir toliau eina. Reikėtų kalbėti apie tuos, kurių pajamos yra didesnės ir didelės“, – aiškino šeimos finansų ekspertė.
Šitie barai daugiau skirti bendravimui, kur žmonės gali ateiti, pasikalbėti. Užsimezga meilės arba trumpalaikiai ryšiai, – pasakojo H.Arėška.
Didesnių ir didelių pajamų žmonės sudaro, pasak „Špunkos“ savininko, dalį baro lankytojų.
„Yra daug žmonių, kurie galbūt šiuo metu yra vieniši arba vakare neturi, ką veikti. Vieniši gal ir turi lėšų daugiau, nes, pavyzdžiui, neturi vaikų. Šitie barai daugiau skirti bendravimui, kur žmonės gali ateiti, pasikalbėti. Užsimezga meilės arba trumpalaikiai ryšiai. Žmogus negali eiti gatvėje ir pradėti su kažkuo bendrauti, o bare žmonės atsisuka vienas į kitą ir kalbasi, o ir alus atpalaiduoja liežuvį“, – pasakojo H.Arėška.
Pradėjęs su „Špunka“ Užupyje, vėliau su draugu atidarė barą „Dėvėti“ Sodų gatvėje, o neseniai – ir dar vieną „Špunką“ Žvėryne.
Vilnius nuo kai kurių Europos sostinių skiriasi tuo, kad beveik visi barai yra miesto centre. Tuo metu, pavyzdžiui, Berlyne, kiekvienas rajonas gyvena savo naktinį gyvenimą. Tačiau H.Arėška tiki, kad ilgainiui ir įvairūs Vilniaus rajonai pradės gyventi tokį naktinį gyvenimą, koks pamažu jau prasideda Žvėryne arba Naujamiestyje.
Vietinių barų laikas
Vilniaus gyvenamieji rajonai bent jau kol kas barų nėra turtingi. Tik viename kitame jų, esančių arčiau centro, yra keletas barų. O tolimesniuose rajonuose dažnai veikia tik alkoholikų pamėgtos knaipės.
Žvėryne, be „Špunkos”, dar veikia „Jalta“, „Žvėryno smuklė“, „Veranda“. Į Žirmūnus net ir ne vietiniai patraukia dėl „Alaus studijos“, į Basanavičiaus kalną kopia dėl „Meksikos“. Tačiau kunkuliuojančių vakarais gatvių ir šiuose netoli nuo centro esančiuose rajonuose nepamatysi.
Vilniaus gyvenamieji rajonai barų nėra turtingi. Tik viename kitame jų, esančių arčiau centro, yra keletas barų. O tolimesniuose rajonuose dažnai veikia tik alkoholikų pamėgtos knaipės.
„Dėl vietinių barų, tai tokia kultūra visą laiką visame pasaulyje buvo. Pas mus ji galbūt tiesiog okupacijos laikais buvo išnaikinta – visos smuklės“, – svarstė H.Arėška.
Pasak jo, yra daug žmonių, kurie vakarais tiesiog nebenori sėdėti namuose, o vietiniuose baruose gali pasikalbėti ir savo rajono bendruomenės reikalais.
„Tai akivaizdžiai matyti Užupyje – yra kalbų apie bendruomenę. Aš tik nežinau, ar visuose rajonuose tai pasiteisintų. Turbūt visuose, tik naujuose sunkiau sukurti tokį stilių“, – kalbėjo H.Arėška.
