Per daugelį metų sendaikčių parduotuvės savininkai įveikė tūkstančius kilometrų ir papuošė išskirtiniais daiktais ne vienus namus.
„Ne kartą ir ne du esame pastebėję, kad žmogui, žvelgiančiam į patinkantį paveikslą, pragiedrėja veidas, šypsena atsiranda, lyg ir gyventi šviesiau tampa“, – apie į Kėdainių „Gerų sendaikčių“ parduotuvę užsukusiųjų nuotaikas pasakojo jos bendraturčiai, drauge skaičiuojantys dvidešimt devynerius metus.
„Sekmadieniais į šalia mūsų sendaikčių parduotuvės esantį Kėdainių miesto turgų suvažiuoja rajono gyventojai.
Su vyru pajuokaujame, kad tądien lyg nemokamas muziejus dirbame: pinigų už ekspozicijos apžiūrą mokėti nereikia, o įdomių daiktų į valias, tik žiūrėk. Daugelis iš mūsų sendaikčių „pasikrauna“ pozityvo“.
– Kaip įsibėgėjo jūsų kelionės į didžiausius Europos sendaikčių turgus?
– 1995 m. vykdavome į Vokietiją pirkti automobilių, buitinės technikos. Nuo tada ir ėmė kliuvinėti akys už gražių daiktų. Ilgainiui ėmėme ieškoti sendaikčiuose gražių daiktų ir juos vežėme į Lietuvą.
Daugiau nei dvidešimt metų važinėjame po turgus, kai kuriuose jų turime savo paviljonus (Rietave, Panevėžyje ir t.t.).
Parvežę daiktus įkurdiname 700 kvadratinių metrų Kėdainių parduotuvėje. Jų įsigyti ir apžiūrėti užsuka ir rusai, ir latviai, ir vietiniai.
– Sendaikčiais prekiaujate ir internetinėje erdvėje?
– Pirmą kartą žmonės atvyksta apsižiūrėti gyvai, o vėliau įsidrąsina pirkti ir internetu.
Mūsų pardavėjos dominantį daiktą nufotografuoja ir atsiunčia klientui įvertinti nuotrauką. Taigi, yra galimybė apžiūrėti jį per atstumą.
Pirmumo teisę įprastai suteikiame su mumis bendradarbiaujantiems kolekcininkams: jie nuperka dvidešimt procentų mūsų sendaikčių.
Viena mūsų klienčių kone kas mėnesį užsuka papildyti porcelianinių puodelių kolekcijos. Daugelis kolekcininkų tylūs ramūs žmogeliai.
Kiekviena kelionė – naujas malonumo pliūpsnis
– Kai kuriais senais daiktais, matyt, labai didžiuojatės ir sunkiai paleidžiate į svetimas rankas?
–Prieš šešerius metus turėjome Michailo Gorbačiovo (Vakarų pasaulyje jis laikomas ikonine persona) paveikslą, kuriame jis buvo pavaizduotas be prigimtinės dėmės ant veido.
Iš Vokietijos galerijos buvome jį atsivežę. Eksponatų per tiek metų būta daug ir įvairių.
Dalis iš Europos sendaikčių grįžusių lobių nugula kolekcionierių lentynose.
Vienas įdomesnių mums patiems – iš Olandijos atsivežtos lietuviškos senovinės kėdės (gamintos dar prieš karą). Žmonėms pavyko kraustantis jas išsivežti ir išlaikyti, restauruoti, o paskui parduoti.
Pati jaučiu didžiulę silpnybę krištolui. Mano aplinkoje jis visur: valgau ir geriu iš jo, ir vis neatsigrožiu. Silpnybę jaučiu ir porcelianiniams puodeliams.
– Kaip atsirinkote į kokių šalių sendaikčių turgus vykti?
– Kai kas važiuoja į Italijos ar Ispanijos pilis, iš ten sendaikčius vežasi. Mes per laiką atsirinkome Olandiją, Vokietiją ir Prancūziją. Kiekvienas daiktas prisitraukia savo šeimininką. Mes ieškome tokių, kurie mums patiktų.
– Ar visuomet pasiteisina pirkiniai iš Europos sendaikčių turgaus?
– Dažniausiai apsipirkinėjame naktiniuose turguose. Tuo metu būna dvylikta valanda nakties.
Vadinasi, tenka būti itin atidiems: kaskart čiupinėju pirštų pagalvėlėmis krištolą, kad nebūtų įpjautas, baldus ir marmurus – taip pat.
Esame apsipirkę su Meiseno porceliano statulėlėmis. Dvi iš penkių buvo kopijos. Tokia šio verslo specifika.
Jei yra meistrų, gebančių jas taip tobulai nukopijuoti, su jais nepakonkuruosi.
Jei pamatome trūkumų tik parsivežę, tenka parduoti už savikainą, o kai kada ir dovanoti veltui. Juvelyrai, dirbantys su brangia keramika, geba paversti tai išskirtinėmis sagėmis.
– Ar pavyksta nusiderėti dėl sendaikčių kainų? Ar prekeiviai sunkiai sukalbami?
– Už vienetinius daiktus mokame didesnes sumas ir tikimės, kad atsiras kas jų norės, žinoma, būna ir mums, kad tenka parduoti už savikainą, nes taip ir neatsiranda pirkėjas. Versle nuo to nesi apsaugotas.
Europoje pasitaiko ir tokių prekeivių, kur už kelis šimtus eurų pirkdamas penkių eurų nenusiderėsi. Per daugelį metų jau išmokome atpažinti kas leidžiasi į derybas, o su kuo geriau nė nemėginti.
Yra ir mums buvę tokių kartų, kai nepardavė vien todėl, kad derėjomės. Žmogus supyko, įsižeidė ir nebenupirksi nusižiūrėto daikto. Iš tokių situacijų pasimokome.
– Minėjote, kad Belgijoje dažnai galima aptikti daiktų iš dvarų ir pilių. Koks jausmas aplanko prisilietus prie jų?
– Įsivaizduokite, koks jausmas pamatyti daiktą trijų šimtų metų senumo? Gal pati madam Pompadour ant jo sėdėjo?
Prisiliesti prie tokių daiktų, apie kuriuos gyvenime, galbūt, nebūtum pagalvojusi, ypatinga. Man tai nepaprastai patinka. Todėl kaskart vykdama į sendaikčių turgus jaučiu didžiulį malonumą.
Iš prigimties kitokia
– Violeta, kuo jums artimi sendaikčiai?
– Nuo mažens domėjausi istoriniais detektyvais, kelionėmis, nebuvau tipiška mergaitė. Jau tuomet dėvėjau odinę striukę su kutais, džinsus. Keliaudama pamačiau, kas iš tiesų mane domina, supratau, ką veikti noriu.
Praleidau daug laiko domėdamasi, kaip atskirti istorinius daiktus nuo tobulai pagamintų jų kopijų, bendravau su baldininkais. Iki dabar mano telefono atmintis užversta sendaikčių fotografijomis.
Nors turėjau dirbti barmene, gyvenimas pasisuko visai kita linkme. Visada sakiau, kad pinigai uždirbami. Jei dirbi aštuonias valandas ir jų per mažai, dirbk dešimt ar dvylika.
– Pagal kokius kriterijus atsirenkate daiktus, kurie patenka į jūsų sendaikčių parduotuvę?
– Mane prie daikto arba traukia, arba ne. Jeigu nors minutei sustoju pagalvoti, jo neperku.
Pati stengiuosi neapsikrauti nereikalingais daiktais: perku tik tuos, kuriuos naudoju. Jokio kaupimo. O dabartinį darbą dirbu su didžiuliu užsidegimu ir meile.
Mano vyrui su šia pagunda kur kas sunkiau sekasi. Todėl mano mergaitės juokiasi, kai tik jo nebūna namuose, tuoj ką nors „išgroju“ iš jo daiktų, taip ir „kariaujame“.
– Į Europos sendaikčių „medžioklę“ leidžiatės taip pat su vyru?
– Mėgstame važiuoti patys. Anksčiau vien kelte per metus praleisdavome pusantro mėnesio (visa kelionė užimdavo iki dešimt dienų).
Keliaudavome per turgus, per visą Europą ir ieškodavome išskirtinių sendaikčių. Coroninis laikotarpis keliones sutrumpino iki dviejų ar trijų parų.
Per pirmąjį karantiną buvome smarkiai išsigandę, bet vis tiek keliavome į Vokietiją ir Olandiją.
Tuo metu užsienyje galėjome praleisti vos po dieną (dėl karantino ribojo įstatymai), tai sendaikčių savininkai siuntė mums nuotraukas turimų daiktų, skambinomės ir tokiu būdu juos atrinkinėjome.
Tik atplaukus keltu, iš vakaro, prasidėdavo sendaikčių krovimas, skubėdavome kirsti sieną. Vairavome su vyru pakaitomis, be miego. Bet Kėdainiuose įdomių daiktų visada yra, vis pasipildome.
– Kaip pandemija ir karantinas keitė jūsų verslo pelną?
– Anksčiau didesni pirkimai ištikdavo pavasarį ir rudenį. Iki karantino liepa ir birželis būdavo ramesni mėnesiai, nes daug kas atostogaudavo, bet paskutinieji dveji metai viską sumaišė.
Žinoma, ir dabar prieš šventes žmonės ieško žvakidžių ir servisų. Bet rinka vis dar išsigandusi ir įsiaudrinusi, sunku nuspėti, kaip čia toliau viskas vyks.
Siekia gražinti buitį
– Ko ieško žmonės sendaikčių parduotuvėje?
– Žmonės ieško išskirtinių daiktų. Kai kas servizo gražesnio, kai kas baldo. Daugelis gražina aplinką, kurioje gyvena.
Pirkdami pasidomi, koks stilius, koks audinys, vengia masinės gamybos daiktų. Mūsų parduotuvėje daugiau interjero detalių, indų, servisų, šviestuvų, servetėlių ir pan.
– Ar investuojate į sendaikčių parduotuvės reklamą? Kaip rūpinatės jo žinomumu?
– Anksčiau vykdavome kone į kiekvieną Kaziuko mugę, esame Vilniuje prekiavę ir ant Tauro kalno (kur susirinkdavo tikrieji sendaikčių mylėtojai ir žinovai).
Daugiausiai klientų ateidavo sužinoję apie mus iš lūpų į lūpas. Tuo metu tai veikdavo, kaip geriausia reklama. Internete mūsų sendaikčiai taip pat jau beveik dešimtmetį, perkame reklamą ir čia, bet klientų srautai įvairūs.
Žiemą darbo valandas kiek trumpiname, vasarą ilginame ir dirbame savaitgaliais (tokiu būdu stengiamės prisiderinti prie žmonių).
– Kaip patekote į „Swedbank“ smulkiojo verslo bendruomenę „Kiekvienas gali“?
– Nežinau, kaip įsivaizduojate gyvenimą mažame Kėdainių miestelyje, bet viena mano klasiokė dirba banke.
Ji ir paragino prisijungti ir pabandyti. Galima sakyti ir smulkiojo verslo bendruomenėje atsiradome todėl, kad vieni kitais pasitikime: tas pats amžius, tos pačios vertybės. Toks jau tas gyvenimas Kėdainiuose.
Tapkite ir jūs „Kiekvienas gali“ bendruomenės nariu!
