„Jūs turite tuos pačius išteklius kaip ir mes – tai išsilavinę žmonės“, – patarimą Rytų Europai siunčia Badeno-Viurtembergo žemės mokslo, tyrimų ir meno ministerijos sekretorius Ulrichas Steinbachas. Jis neformaliame susitikime su žurnalistais atsakė į dominančius klausimus apie mokslą ir švietimą Vokietijoje.
– Kokius matote didžiausius iššūkius per artimiausius penkerius metus?
Mes turime itin didelę ir plačią universitetų autonomiją. Mes nevaldome jų pagal turimas problemas ar iššūkius. Mes nesakome jiems – padarykite daugiau tyrimų X tema ar išspręskite Y problemą.
– Mes savo darbotvarkėje turime reikšmingų karštųjų taškų. Pirmiausia – tai transformacija į elektrinį transportą. Taip pat sprendžiame klausimus, susijusius su skaitmenizacija – kaip keičiasi visuomenė, ką mes turime padaryti, kad tuos pokyčius paremtume, kokie iššūkiai moksle. Taip pat turime tvarumo klausimą – į jį atsako bioekonomika, ir tai yra pagrindiniai iššūkiai artimiausiais metais.
– Kokie yra ryšiai tarp institutų, mokslo centrų ir universitetų Vokietijoje?
– Universitetai, žinoma, turi aiškią užduotį – mokyti jaunus žmones. Tyrimų institutai turi daugiau užduočių – konkrečių tyrimų. Nors universitetuose tyrimai atliekami, tačiau tai ne pagrindinė jų veikla – tai tik viena iš trijų misijų. Atitinkamai, tyrimų institutuose mokymo dalis taip pat yra maža.
Siekiama bendradarbiavimo – tyrimų rezultatus kuo greičiau perkelti į universitetus ir taikyti praktikoje, mokyti žmones universitetuose remiantis naujausiais tyrimais. Tai yra gana didelis iššūkis ir veiks tik tuomet, jei kooperacija bus veiksminga.
Mūsų darbas vieniems su kitais kuo labiau bendradarbiauti. Dabar dauguma profesorių, kurie dirba tyrimų centruose, taip pat yra ir profesoriai universitetuose. Tad mes pasiekiame vieni kitus, taip bendradarbiaujame ir keičiamės informacija.
– Kokia sistema Vokietijoje patekti studijuoti į universitetą?
– Mes turime aukšto lygmens abitūros laipsnį mokyklose, vadinamąjį tarptautinį bakalaureatą. Tai specifiška Vokietijai, tačiau priimtina visos Europos lygmeniu kaip normali stojimo praktika į universitetą. Turime ir kitų būdų stoti į universitetus, tačiau jie gana specifiniai.
Pavyzdžiui, medicinos universitetai rengia specialius testus individualiems gebėjimams įvertinti – stojantieji turi išlaikyti juos, parengti motyvacinius laiškus, kad būtų galima patikrinti, ar žmogus tinkamas studijuoti, ar ne.
– Kaip padalinate pinigus mokslui – ar, pavyzdžiui, teikiate pirmenybę kurioms nors sritims, pvz., atsinaujinantiems energijos ištekliams ar branduolinei energetikai, o gal vis dar subsidijuojate anglį?
– Mes turime itin didelę ir plačią universitetų autonomiją. Mes nevaldome jų pagal turimas problemas ar iššūkius. Mes nesakome jiems – padarykite daugiau tyrimų X tema ar išspręskite Y problemą.
Šalies mastu turime didelių atskirų programų – jomis kartais mes pasakome, kad yra tam tikra didelė tendencija ir mes turėtume ja sekti. Bet nei šalyje, nei mūsų žemėje mes universitetų nereguliuojame, kokius klausimus jie turi spręsti. Mes tiesiog kalbamės, ką jie daro, galbūt mato naujas tendencijas, kaip joms universitetai gali pasiruošti. Tikrai nesakome, kad dabar mums reikia atsinaujinančių išteklių, tad, prašome, nieko daugiau elektros gamykloms nedarykite.
Tai yra mokslo laisvė.
– Bet vis tiek jūs turite vieną sumą pinigų ir kažkaip ją turite padalinti?
– Pinigus universitetams mes duodame beveik be jokių sąlygų. Nesakome, kad jums pinigus duodame už padarymą to ar ano. Tai universitetų autonomiškumo dalis – mes nežinome ir nekontroliuojame jų pagal skiriamas lėšas, na nebent maža dalimi, bet ne pagal problemas ar klausimus.
Turime atskirų programų, pvz., bioekonomikos programą, kurioms skiriame lėšas atskirai. Tačiau tai nėra vienam universitetui. Pasakome – tai labai įdomus klausimas, pvz., bioekonomika, elektromobilumas, daiktų internetas ar „Pramonė 4.0“. Jei ministerija tam skiria programas su finansavimu, universitetai gali dėl jų pretenduoti.
– Tačiau kaip jūs skirstote pinigus? Ar yra koks nors būdas, kad „geras“ universitetas gauna daugiau pinigų, o kitas, kuris „nelabai geras“, negauna?
– Ne, mes taip nedarome. Turime sistemą, kur pinigai seka paskui studentą. Tai tam tikras garantas, kad kuo daugiau studentų turi, tuo daugiau lėšų gauni. Universitetai dar turi tyrimų komponentą. Bet su veiklos rodikliais susietų subsidijų mes nenaudojame. Tą būtų sunku numatyti universitetams, kadangi jų struktūra, tikslai ir uždaviniai gana skirtingi, skiriasi jų aplinka, kontekstas.
Taip pat mes neskiriame atskirų subsidijų pagal programas branduolinėms elektrinėms ar anglimi varomoms mašinoms ir panašiai. Mūsų programos nėra politiškai susijusios, tai labiau didžiausios tendencijos, kaip daiktų internetas, elektrinis transportas, netgi kosminiai tyrimai.
– Bet kažkokius tikslus universitetams nustatote, jie turi kažką pasiekti?
– Tiesą sakant, ne. Ministerijoje mes diskutuojame, kas yra geras universitetas ir ką geras universitetas daro. Ir mes tik kalbamės, kokios rūšies veiklos rezultatai turėtų būti normalūs, kokius rodiklius jie turėtų pasiekti. Bet dėl to tikrai neskiriame daugiau ar mažiau pinigų, jei jie kurių nors rezultatų nepasiekia.
– Gal pasidalintumėte kokiais patarimais apie bioekonomiką, strategijos nustatymą su maža šalimi, kuri neturi gamtinių išteklių, tam nėra nustačiusi tikslų ir nežino, kaip pradėti? Kokius tikslus nusistatyti?
– Leiskite pasakyti, kad jūs turite tuos pačius išteklius, kuriuos turime ir mes – tai išsilavinę žmonės. Ir tai yra svarbiausias išteklius išsivysčiusiai ir žmonių gerove paremtai ekonomikai. Man tai yra pats svarbiausias dalykas, dėl kurio turėtume dirbti visi Europoje.
Badene-Viurtemberge turime tradiciją, kad mūsų tyrimų rezultatai yra labai glaudžiai susiję su pramone, įmonėmis.
Badene-Viurtemberge turime tradiciją, kad mūsų tyrimų rezultatai yra labai glaudžiai susiję su pramone, įmonėmis. Ir mūsų įmonės deda itin daug pastangų atlikti kuo daugiau tyrimų. Jie yra mūsų partneriai, ne priešai. Stengiamės bendradarbiauti ir palaikyti nuolatines diskusijas, ką galime panaudoti. Yra labai siaura sritis, kas teisinga, ir kas ne.
Įmonės čia negali nusipirkti universiteto. Tačiau esame laimingi dėl to, jei jos skiria pinigų tyrimų projektams. Ir jos tą daro. Todėl mes bandome bendradarbiavimą organizuoti tiksliai, ir manau, mūsų sėkmė parodo, kad tai gera idėja.
– Lietuvoje vykdoma aukštojo mokslo reforma: kadangi universitetai biurokratiški, neefektyvūs, čia siekiama sumažinti jų skaičių. Gal turite patarimų ar įžvalgų, kas paverčia švietimo sektorių efektyviu ir kokybišku?
– Aš nieko nežinau apie situaciją Lietuvoje, todėl patarimus dalinti būtų sunku.
Vokietijoje turime universitetus su giliomis tradicijomis. Heidelburgo universitetas yra senesnis nei 450 metų. Tiubingeno taip pat. Todėl politikams ar politikos formuotojams nėra lengva juos kaip nors valdyti ar kontroliuoti – universitetai turi savo tikslus, idėjas, kryptis. Tačiau jie taip pat vystosi kaip institucijos kartu su visuomene.
Tad mūsų tikslas – organizuoti dialogą, apie tai, kas yra teisingi dalykai ir ką universitetai turėtų daryti. Bet ne versti juos daryti ką nors tokio, ko jie patys nenorėtų daryti. Galiausiai, mes turime veiklos vertinimą, kai kalbame apie universitetų puikumą („excellence“). Trys iš mūsų devynių universitetų Vokietijoje yra vadinamieji puikieji universitetai.
Kai jie sėkmingai veikia, aš neturiu čia ko daugiau daryti. Jų sėkmė ateina dėl mokslo bendruomenės veiklos, o ne dėl politikų.
Yra daugiau studentų, kurie juose nori studijuoti, nei mes jiems turime vietų. Tad reikia turėti omenyje, kad universiteto sėkmė yra tarsi studentų suvokimas, kas yra geras universitetas – ar jie nori ten studijuoti.
Kol tai veikia, aš esu gana ramus, ir nematau struktūrinių programų, kurių čia reikėtų.
– Kokia padėtis Vokietijoje dėl moterų moksle?
– Šiuo metu apie 25 proc. mūsų profesorių yra moterys ir mes nesame patenkinti šia dalimi. Mes matome kai kurias problemas ir ši procentinė dalis padidės. Turime specifinių programų – subsidijuojame akademinės karjeros pradžią, taip pat yra tam tikros mentorystės ir komentorystės programos su mokslo srityje daug nuveikusiomis moterimis. Daug pasiekusios mokslininkės gali kalbėtis su jaunesnėmis moterimis, kurios karjerą mokslinėje bendruomenėje dar tik pradeda. Tai padeda padaryti lengvesnius pirmuosius žingsnius.
Tačiau nesame tiek pasiekę, kad galėtume dalyti patarimus kitiems, jog į mus lygiuotųsi. Tai darbas, vertiname, kokias galimybes turime, ir stengiamės situaciją padaryti geresnę. Dar nesame dėl to patenkinti.
– Ar turite kokią politiką skatinti jaunus žmones mokykloje rinktis mokslinę karjerą?
Jau dabar maždaug pusė mokinių, pabaigusių mokyklą, stoja į universitetus. Mums nereikia jų stumti ar skatinti.
– Jau dabar maždaug pusė mokinių, pabaigusių mokyklą, stoja į universitetus. Mums nereikia jų stumti ar skatinti. Aukštasis mokslas visuomenėje yra labai vertinamas, todėl tai nėra problema, kuria turėtume rūpintis.
Žinoma, žvelgiame, kaip gauti geriausius talentus ir kaip pasakyti jiems, kad studijuotų tinkamus dalykus. Tačiau nėra problemos, kad reikėtų papildomo paskatinimo jauniems žmonėms. Per pastaruosius 10 metų studentų augimas siekė 50 proc.
– O tuomet ar netrūksta žmonių, kurie dirbtų nekvalifikuotą darbą?
– Tai diskusija, kuri, žinoma, egzistuoja. Bet mes Vokietijoje turime daug praktinio lavinimo, ši profesinė sistema veikia sėkmingai, tad sėkmę pasiekia ir ją pasirinkę žmonės.
Nereikėtų taip sakyti, kad turi arba eiti į universitetą, arba dirbti juodą darbą – vis tiek gali dirbti kitokį kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Žmonės, kurie pasirinko būdami 16–18 metų, nenulemia savo gyvenimo. Jie turi galimybių nuspręsti ir vėliau – ar mokytis ir tęsti savo karjerą, kurią jie pradėjo.
– Ar automatizacija ir skaitmenizacija gali palikti itin išsilavinusius žmones be darbo?
– Šis nerimas egzistuoja. Skaitmenizacija ir pramonės revoliucija 4.0, kaip ją vadiname, gali lemti, kad ateityje daug išsilavinusių žmonių praras galimybes susirasti gerą darbą.
Tačiau, kita vertus, mes turime demografinius pokyčius, kai jaunų žmonių, ateinančių į darbo rinką, vis mažėja ir mažėja. Tad turime kitą baimę – kad neturėsime pakankamai žmonių, kurie atliktų kvalifikuotą darbą.
Ir tik vienas scenarijus gali būti teisingas. Mes tą vertinsime nuoširdžiai, tačiau nėra jokių priežasčių panikai nei vienu, nei kitu atveju.
– Jei norėtume nukopijuoti jūsų švietimo sistemą, ką turėtume daryti pirmiausia? (Graikijos žurnalistė)
– Visų pirma, mes už tai tikrai nesame atsakingi.
Vokietijoje turime specialiąsias 2,5 metų trukmės profesinio parengimo studijas, ir tai labai glaudžiai susiję su pramone ir įmonėmis. Tam paprastai reikia partnerio, kuris įsitikinęs, kad jo investicijos apsimokės.
Pavyzdžiui, Ispanijoje po mokyklos baigimo tu turi pasirinkimą arba dirbti, arba studijuoti, ir nėra nieko per vidurį. Manau, kad tai viena iš jaunimo nedarbo krizės priežasčių. Mano patarimas – pasitikrinkite profesinio parengimo ir mokymo sistemą, o ne tik investuokite į universitetus.
– Ar turite mokymo programų pabėgėliams?
– Taip. Pabėgėlių, stojančių į universitetus, skaičius nėra toks didelis, bet tokių yra. Šiuo metu rengiamės ruošti juos specialiuose koledžuose, kuriuose išmokytume pirmiausia kalbos, supažindintume su aplinka, studijomis. Tikime, kad galėsime padėti jiems sėkmingai studijuoti.
– Ar turite programų, kaip pritraukti mokslininkus iš kitų valstybių į Vokietiją?
– Tai viena iš didelių Badeno-Viurtembergo paslapčių – taip, mes turime. Mes užmezgame labai daug kontaktų, stengiamės sutelkti žmones, bandome kalbėti apie savo sėkmingus darbus ir atskleisti savo pasiūlymus žmonėms, kurie nori pradėti mokslinę karjerą. Tą darome daugiausiai. Ir mes taip pat turime gerai suformuotą tyrimų ir mokslo struktūrą. Mūsų sėkmė ateina iš universitetų.
Jei čia ateini kaip studentas ar kaip doktorantas, mes galime po studijų pasiūlyti gerų darbų, kadangi turime išplėtotą didelę pramonę. Tai žmones sudomina.
– Ar numatoma gilinti bendradarbiavimą su kitomis šalimis mokslo srityje? Kaip Vokietija galėtų padėti?
– Visos šalys Europoje, ypač Rytų Europos, turėtų kelti sau tikslą plėsti bendradarbiavimą, taip pat ir mokslo srityje. Manau, kad turime daugiau galvoti apie bendradarbiavimą su Rytų Europos šalių mokslo bendruomenėmis, universitetais, tyrimų institucijomis. Norime žvelgti europiniu lygmeniu, ateityje yra 2020 m. horizontas.
Ką galime padaryti savo šalyje – tai pasitikrinti, kokių bendradarbiavimo tradicijų turime, kokios papildomos galimybės ir iššūkiai. Kas kita – paveikti procesus Europoje ir taip pat Briuselyje.
Ką turėtų daryti tokios šalys kaip Bulgarija ir Rumunija šiame konvergencijos procese, tai pasitikrinti, kokios yra specifinės problemos, administravimo, reguliavimo aplinka, kaip galime į tai tilpti – tai pagrindiniai iššūkiai. Darbus reikia atlikti abiejose pusėse.
15min kelionę į Vokietiją apmokėjo kompetencijų centras „Baden-Württemberg International“. Straipsnio turiniui tai jokios įtakos neturi.
