Anot Liis Ristal, santykį tarp platformos ir kurjerių, kuriuos ji vadina partneriais kurjeriais (angl. courier partners), reikėtų sureguliuoti Europos Sąjungos lygiu.
„Manau, kad turėtume priimti naują realybę, kad žmonės yra pakankamai protingi pasirinkti, ką daryti su jų laiku, kaip jį parduoti, kokiose platformose, už kokį užmokestį. Tačiau tai nereiškia, kad jie turėtų būti palikti be jokios apsaugos“, – interviu BNS sakė L.Ristal.
Kalbėdama apie „Wolt“ plėtrą Lietuvoje, ji teigia, kad plėtra planuojama į naujus miestus, o įmonės siekis – iki durų klientams pristatyti įvairiausias prekes, įskaitant maisto produktus iš prekybos centrų – „Wolt“ neseniai pradėjo bendradarbiauti su tinklu „Rimi“.
– Neklausiu, kaip pandemija pakeitė situaciją „Wolt“, nes ji viską pakeitė iš esmės. Todėl norėjau paklausti, kaip greitai prisitaikėte prie to, jog jūsų paslaugų paklausa išaugo eksponentiškai? Kaip prisimenate praėjusių metų kovą?
– Manau, kad tada niekas nesuprato, kokia rimta bus situacija. Mano pirma mintis nebuvo, kad tai paveiks pardavimus, mano pirma mintis buvo – kaip galime užtikrinti, kad mes, klientai ir kurjeriai būtume kuo saugesni? Todėl pirmi veiksmai buvo užtikrinti, jog turėtume kaukių kurjeriams, antra, kad turėtume rankų dezinfekanto, nes tada šie dalykai nebuvo taip plačiai prieinami.
Antras žingsnis buvo nuspręsti, kaip sumažinti kontaktus.
Antras žingsnis buvo nuspręsti, kaip sumažinti kontaktus. Nes blogiausia, kas galėjo nutikti, kad mes, mūsų kurjeriai ar klientai užsikrėstų. Maždaug trečią kovo mėnesio savaitę mes pradėjome bekontakčius pristatymus. Tai programėlėje vis dar tebėra numatytas nustatymas, kas reiškia, jog kurjeris restorane turėtų paimti maistą nieko neliesdamas, maistą klientui palikti prie durų.
Tada liko klausimas, kaip užtikrinti, jog mūsų kurjeriai neitų į darbą, kai turi simptomų. Todėl kovo pabaigoje, paskutinę savaitę, mes taip pat pradėjome kurjerių paramos programą – pradėjome mokėti ligos išmokas kurjeriams, kurie susirgo koronavirusu, arba buvo saviizoliacijoje. 14 dienų mokėjome kurjeriams 70 proc. jų pastaruoju metu uždirbtų pajamų, kad jiems nebūtų jokios motyvacijos ateiti dirbti.
– Ar buvo rimtesnių viruso protrūkių tarp kurjerių Lietuvoje?
– Mes turėjome pavienius atvejus, kai kurjeriai arba susirgo, arba izoliavosi dėl kontakto su sergančiuoju. Tačiau dėl paramos programos jie mus labai greitai informuodavo, todėl mes mokėdavome ligos išmokas ir jie neateidavo dirbti.
– Kalbant apie verslą – paklausa smarkiai išaugo, jums reikėjo daugiau kurjerių. Tai turbūt buvo aiški galimybė, bet ar buvo chaoso? Kiek laiko reikėjo, kad galėtumėte pasakyti, jog viskas vyksta sklandžiai?
– Norėčiau sakyti, kad viskas sklandžiai vyko visada. Mes esame auganti, labai jauna kompanija. Todėl tikimės augimo kiekvieną mėnesį. Mes žinome, kaip greitai auginti verslą. Jei, pavyzdžiui, pažiūrėtume į pristatymo laiką, kas yra vienas iš mūsų kokybės kriterijų, per pastaruosius 12 mėnesių nebuvo didesnių svyravimų.
– Kaip įvertintumėte „Wolt“ augimą Baltijos šalyse ir Lietuvoje pernai?
– Baltijos šalys mums buvo labai geros, Lietuva – taip pat. Lietuvoje buvome labai teigiamai priimti nuo pat pradžių, geriau nei tikėjomės. Kai pradėjome, prieš beveik ketverius metus, šis verslas tebebuvo gana naujas, nežinojome, ko galime tikėtis. Tačiau žmonės priėmė mus, įvertino mūsų paslaugas ir pradėjo suprasti, kaip lengva sutaupyti laiko tokiems dalykams kaip lankymasis parduotuvėje ar maisto gaminimas, užsisakant mūsų paslaugas.
– Kaip matote savo paslaugų paklausos dinamiką po to, kai pandemija pasibaigs? Ar turite indikacijų, kaip gali atrodyti paklausa ateityje, galbūt, pavyzdžiui, remdamiesi praėjusia vasarą, kai buvo panaikinti iš esmės visi karantino apribojimai?
– Jei turėčiau magišką rutulį, galėčiau pasakyti, kas nutiks. Tačiau realybė yra tokia, kad negaliu pasakyti, kas nutiks, galiu tik daryti prielaidas. Kalbant bendrai, koronavirusas atnešė mūsų paslaugas gerokai daugiau žmonių, kurie anksčiau galbūt net nesvarstė galimybės jomis naudotis. Nemanau, kad tai pradings, nes žmonėms patinka patogūs dalykai. Tai yra mūsų paslaugos esmė – pasiūlyti patogumą.
Mes tikime, kad prekių pristatymo iki durų paslauga liks.
Mes tikime, kad prekių pristatymo iki durų paslauga liks. Vienoje konferencijoje esu sakiusi, ir tuo vis dar tvirtai tikiu – maisto gamyba namuose kažkada taps hobiu, nes nebebus būtinybės tą daryti, kadangi maistas bus labai plačiai prieinamas. Tai labai panašu į tai, kaip prieš 100 metų visi Baltijos šalyse siuvo savo drabužius, visi žinojo, kaip siūti. Dabar, jei pagalvotumėte apie draugus – aš pažįstu gal du žmones, kurie žino, kaip pasisiūti sau drabužius.
Kalbant apie šiuos metus, skaičiuojame, kad vien Lietuvoje savo kurjeriams ir kitiems partneriams išmokėsime apie 75 mln. eurų. Todėl verslas šiemet atrodo gerai.
– Jūs pristatote ir kitas prekes, bet daugumai „Wolt“ asocijuojasi su maisto pristatymu į namus. Šioje rinkoje Lietuvoje jūs buvote pirmas žaidėjas, tačiau „Bolt“ taip pat atėjo su šia paslauga. Ar jaučiate padidėjusią konkurenciją ir ar manote, kad ji didės ir toliau?
– Konkurencijos, aišku, vis daugės, nes pati niša labai jauna, ji auga ir į rinką ateis vis daugiau žaidėjų. Mes priimame kiekvieną konkurentą, kuris ateis. Kai mes pradėjome verslą, daug laiko užėmė vien pačios nišos plėtimas, žmonių edukacija. Tačiau kai yra kitų žmonių, kurie padeda pralaužti tabu, tai padeda visiems, veikiantiems šioje srityje.
– Kokie yra „Wolt“ plėtros planai Lietuvoje? Ką padarėte pernai ir ką planuojate daryti artimiausiu metu, galbūt žvalgotės naujų miestų, į kuriuos galėtumėte ateiti?
– Pernai rudenį startavome Šiauliuose ir Panevėžyje. Taip pat pradėjome pristatyti daugiau prekių – maisto prekes, kosmetiką, elektronikos prekes, knygas ir kitus produktus. Šia kryptimi dirbsime ir toliau šiemet.
Pradėjome pristatyti daugiau prekių – maisto prekes, kosmetiką, elektronikos prekes, knygas ir kitus produktus.
Kalbant apie miestus, žinau, kad norėtumėte išgirsti miestą, į kurį eisime toliau, bet kol kas to negaliu pasakyti. Yra ne miestas, bet miestai.
– Kokią vertę „Wolt“ turi iš plėtros į mažesnius miestus, kur yra mažiau restoranų, prekybos centrų, mažiau žmonių? Ar čia daugiau vertės, augimo matote bendradarbiavime su parduotuvėmis, kaip „Rimi“?
– Taip, be abejo, mes einame į mažesnius miestus ir ten nesame 100 proc. susikoncentravę į restoranus, o labiau į dalykų, kuriuos galime pristatyti, visumą, savotiškai tapdami programėle viskam. Jei jums reikia prie durų ką nors pristatyti per 30 minučių, mes esame čia.
Mažesniuose miestuose turime turėti daugiau tiekėjų, ne tik partnerius restoranuose, kad patenkintume visus poreikius. Kaip mes atsirenkame miestus, priklauso nuo klientų – į Šiaulius ir Panevėžį atėjome, nes gavome daugybę užklausų iš klientų. Taip pat, kai kurie politikai prašė mūsų ateiti. Verslo požiūriu, didžioji dalis užsakymų ateina iš didžiųjų miestų.
– Kalbant apie jūsų bendradarbiavimą su mažmenininkais – ar seniai turėjote idėją, kad „Wolt“ taip pat galėtų pristatyti prekes iš parduotuvių?
– Ji atėjo su 2020-ųjų kovo įvykiais. Tai iš esmės buvo nulemta klientų prašymų. Tada pradėjome žvalgytis bendradarbiavimo galimybių.
– Ar sekėte, kaip Lietuvoje sekasi „Barborai“, kuri buvo pirmoji ir ilgą laiką vienintelė įmonė, pristatanti prekes iš parduotuvių?
– Ne, nesekėme, ką „Barbora“ darė, nesekame jų ir dabar, nes matome, jog veikiame skirtingose nišose. Jie prekes iki durų pristato ne realiu laiku, todėl, darau prielaidą, kad jų klientai turi skirtingus lūkesčius dėl prekių parinkimo, jų pristatymo laiko ir taip toliau.
Mūsų klientai, sakyčiau, yra truputį labiau emocingi. Jie nori prekių, kurios būtų pristatomos iškart. Matome, kad greitas pristatymas yra vienas iš mūsų privalumų. Todėl siekiame sutrumpinti vidutinį pristatymo laiką iki 30-ies minučių. Turiu omeny laiką nuo momento, kai klientas padaro užsakymą iki to, kai jis tą užsakymą gauna.
Pavyzdžiui, Vilniuje prekės mūsų kurjerių rankose būna trumpiau nei 15 minučių. Norime šį laiką sumažinti iki 10 minučių, o tada mesti sau iššūkį – ar galime tą padaryti per 6 ar 5 minutes.
– Pradėjote su „Rimi“, „Aibe“ ir keliais mažesniais žaidėjais. Ar toliau ieškote naujų bendradarbiavimo galimybių su kitais mažmenininkais?
– Taip, kalbėjomės praktiškai su visais mažmenininkais, tiek su didesniais, tiek mažesniais. Mūsų sąrašas yra gana ilgas.
– Apie santykį tarp platformos bei prekes pristatančių žmonių – juos vadinate partneriais-kurjeriais. Kalbant paprastai – kuo laikote „Wolt“ kurjerius, darbuotojais ar partneriais?
– Matome juos kaip partnerius, nes darbo tokiose platformose pobūdis yra visiškai skirtingas nuo samdomo darbo. Darbas platformose yra 100 proc. lankstus, žmonės gali pasirinkti, kada dirbti, kiek dirbti. Jie turi visą laisvę rinktis ką nori, ir ko nenori daryti. Jei esi samdomas darbuotojas, tos laisvės neturi – tavo vadovas tau sako kažką daryti nuo 9 ryto iki 17 val. vakaro ir tu turi tai daryti.
Dėl to aš juos ir vadinu partneriais, nes mes negalime jų priversti daryti nieko, ko jie nenori. Neseniai apklausėme savo kurjerius Lietuvoje, joje dalyvavo daugiau nei 800 kurjerių, ir 92 proc. jų sakė, kad vertina lankstumą ir laisvę pasirinkti, kada ir kiek daug jie dirbs.
– Kas paprastai dirba „Wolt“ kurjeriais? Ar daugumai jų tai yra papildomas darbas, ar galbūt yra žmonių, kuriems tai pagrindinis pajamų šaltinis?
– Tai yra gana platus paveikslas. Mes pradedame nuo 18 metų jaunuolių, o vyriausias kurjeris, kurį turime, yra pensininkas. Jei pažiūrėtume, kiek daug jie dirba – mes to klausėme apklausoje – daugiau nei 50 proc. sakė, kad tai yra papildomos pajamos, tai nėra jų pagrindinis pajamų šaltinis.
Mes pradedame nuo 18 metų jaunuolių, o vyriausias kurjeris, kurį turime, yra pensininkas.
Tai taip pat atsispindi ir jų dirbamų valandų vidurkyje. Jei pažiūrėtume į kurjerius Lietuvoje, vidutinis kurjeris dirba mažiau nei 20 valandų per savaitę. Todėl tai aiški užuomina, jog daugumai tai nėra pagrindinis pajamų šaltinis.
– Kaip vertinate diskusijas apie poreikį sureguliuoti santykius tarp partnerių ir platformų? Ar manote, kad šis santykis jau dabar yra pakankamai aiškus ir skaidrus?
– Manau, kad dabartinėje situacijoje yra keli dalykai, kurie galėtų būti pakeisti ir pagerinti. Vienas dalykas yra aiškių taisyklių ir reguliavimo trūkumas, nes jeigu pažiūrėsime į skirtingas platformas, jos visos veikia skirtingai. Tikrai būtų gerai turėti aiškų taisyklių rinkinį visose Europos Sąjungos šalyse.
Iš kitos pusės, svarbu išlaikyti darbo platformose esantį lankstumą ir laisvę. Nes jeigu atimsime tai, tuomet dings motyvacija, dėl kurios žmonės nori dirbti šį darbą.
Taip pat būtų naudinga turėti aiškų supratimą, ir tai galioja ne vien kurjeriams, kaip platformos galėtų jiems garantuoti draudimą, pensiją ir socialines įmokas, nes šiuo metu Europos Sąjungoje nėra aiškaus supratimo, kaip tai daryti.
Yra gerų pavyzdžių, pavyzdžiui, Norvegijoje platformos gali mokėti socialines įmokas ir pajamų mokestį kurjerių vardu, tas pats yra Estijoje, kur kurjeriai gali pasirinkti, ar nori, jog socialinės įmokas sumokėtų platformų valdytojai. Mes tuo naudojamės ir sumokame įmokas kurjerių vardu, kad suteiktume jiems apsaugą. Tačiau tai yra tik pavieniai pavyzdžiai, Europos Sąjungoje nėra jokių gairių, kaip spręsti šią situaciją.
Dabar pačios platformos turi imtis iniciatyvos.
Todėl dabar pačios platformos turi imtis iniciatyvos. Pavyzdžiui, mes šių metų balandį pradėjome draudimo nuo incidentų programą kurjeriams. Kai jie prisijungia prie darbo, net jeigu tuo metu nepristatinėja užsakymo, ir jiems kažkas nutinka, mes jiems sumokame. Mūsų tai neįpareigoja daryti joks įstatymas.
– Darbas tokiose platformose yra vis dar labai naujas reiškinys, jis, ko gero, išgarsėjo dėl „Uber“. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje buvo daug ginčų apie tai, ar „Uber“ vairuotojai yra darbuotojai, ar partneriai. Ar tikitės, kad artimiausiais metais Europos Sąjungoje taip pat atsiras išaiškinimai, vieningas reguliavimas, kuo reikėtų laikyti kurjerius?
– Taip, aš to tikiuosi, nes tikiu, kad žmonėms reikia turėti socialinę apsaugą. Jau turime gerų pavyzdžių, kaip Norvegijoje ar Estijoje, kur platformose dirbantys žmonės gali turėti laisvę ir lankstumą, tačiau tuo pat metu turėti socialines garantijas, nebūnant samdomais darbuotojais.
Manau, kad turėtume priimti naują realybę, kad žmonės yra pakankamai protingi pasirinkti, ką daryti su jų laiku, kaip jį parduoti, kokiose platformose, už kokį užmokestį. Tačiau tai nereiškia, kad jie turėtų būti palikti be jokios apsaugos.
– Ačiū už pokalbį.
