Apie tai, kaip šis socialinis tinklas keičia kasdienybę ir kokia įsitraukimo į jį prasmė, penktadienį „Paviljono knygų savaitgalio“ diskusijos metu kalbėjo žurnalistė ir rašytoja Audronė Urbonaitė, filosofas Algirdas Davidavičius, žurnalistas, politikos komentatorius Paulius Gritėnas ir komikas Olegas Šurajevas.
A.Urbonaitė: nesitikėjau, kad tokiam skaičiui žmonių reikšminga buitis
„Man „Facebook'as“ yra žmonių psichologijos tyrinėjimo vieta. Kol buvo rašytinės knygos, nė vienas autorius negalėjo žinoti, ar skaitytojas suvokia tekstą. Kaip jis suvokia, ar jis pajėgus suvokti, – sako A.Urbonaitė. – Aš pradėjau labai blogai galvoti apie lietuvius, todėl kad nepagaunamas teksto sluoksnis, nepagaunama ironija, net nepagaunama, kada yra tyčiojamasi, kada yra sakoma nuoširdžiai, kada yra apibendrinama. Žmonės nepagauna paprastučio teksto minties. Jie atsakinėja į kažkokias neesmines detales. Tai mane labai gąsdina. Tai rodo, kad žmonės mažai skaito ir jie nesuvokia tekstų.“
A.Urbonaitei, kaip ji pati pasakoja, „Facebook'as“ taip pat tapo vieta, kurioje galima atsipalaiduoti, pasijuokti iš savęs ir iš kitų, sužinoti apie renginius, kuriuos nežinai egzistuojant, nors ir retai, tačiau susilaukti konstruktyvių, bet netikėtų reakcijų į pasidalytus įrašus.
Kita vertus, tai – erdvė, kuri subrandino žurnalistės nusivylimą moterimis.
„Aš jums pacituosiu, kas surinko 164 tūkst. paspaudimų. Agnė Jagelavičiūtė“, – situaciją iliustruoja A.Urbonaitė ir skaito žemiau pateiktą tekstą.
„Aš niekada iki „Facebook'o“ nežinojau, kad Lietuvoje yra tiek idiotų. Aš jums nuoširdžiai sakau [...]. Tai yra visiškas buitinis dundukizmas. Ar kam nors apskritai svarbu, kad kažkokia merga rinksis arba nesirinks kailinius. „Facebook'e“ mane labai šokiruoja visos mamyčių grupelės. Kai atsirado „Facebook'as“, aš pradėjau labai blogai galvoti apie moteris, nes yra begalės rožyčių, karoliukų, širdelių, vystykliukų. Neneigiu, kad vaikai yra svarbūs – aš juos turiu tris – bet normaliems žmonėms neateitų į galvą aprašinėti tų skudurėlių, arba kaip ten nusispjovė, apsiseilėjo“, – dėsto diskusijos dalyvė.
„Ar čia yra neturėjimo, kur savęs dėti, ar menko išsilavinimo ir galėjimo tik tai tiek pasakyti [problema]? Nes yra gana paprasta pasisakyti apie kažkokį buitinį dalyką. Bet tai negi niekas daugiau nedomina? Aš nesitikėjau, kad tokiam dideliam skaičiui žmonių paprasčiausia buitis, gana neesmingi dalykai, turi tiek daug reikšmės. Tokie dalykai glumina ir liūdina“, – sako A.Urbonaitė.
Ji taip pat teigia savotiškai gailinti vadinamųjų „nuomonės lyderių“, pavyzdžiui, Andriaus Tapino, nes jie esą jaučia pareigą pasisakyti bet kokia tema: „Joks žmogus negali išmanyti visko. Tiek A.Užkalnis, tiek A.Tapinas – daugybė žmonių prieina etapą, kai atsiskleidžia kaip [asmuo] tikrai neišmanantis to dalyko, bet kažkodėl jaučiantis pareigą apibendrinti“.
Joks žmogus negali išmanyti visko.
„Facebook'as“, A.Urbonaitės teigimu, keičia ir žiniasklaidą – nauji-jauni žurnalistai žvejodami pramoginį turinį socialiniuose tinkluose ir daugindami jį portaluose nevyksta į įvykio vietą, nekalbina šaltinių.
„Realybė ir bendravimas su tikrais žmonėmis padaro pataisas tavo įsivaizdavimui ir tekstas išeina visiškai kitoks. Juk žiūrėdamas į „Facebook'ą" ir cituodamas tuos parašiusiuosius... – tikrovės skonio ten nėra. Man truputį gaila tos kartos, kuri virtualiame pasaulyje bando įsivaizduoti realųjį, nes jis toks nėra“, – teigia žurnalistė.
Metodo „Facebook'as“ – informacijos šaltinis“ naudojimas, A.Urbonaitės nuomone, atliepia žiniasklaidos organizacijų savininkų interesus, kuriems turinys nesvarbus. Svarbu – mažiausiomis sąnaudomis, pigiai ir greitai: „Kaip žanras dingsta žurnalistiniai tyrimai, kurie susiję su daug sąnaudų [...]. Visas informacinis laukas labai siaurėja ir tampa teorinių iliuzijų lauku, kur nesi garantuotas, ar ten kažkas patikrinta“.
A.Davidavičius: susipriešinimas „Facebook'e“ virsta pinigais
Save pristatęs kaip „tipinis posovietinis mankurtas“ ir „paskutinės analoginės kartos atstovas“ Vytauto Didžiojo universitete dėstantis A.Davidavičius sako „Facebook'u“ ar „Instagram'u“ geriausiai pasiekiantis savo studentus.
„Man atrodo, kad aš savo buvimą „Facebook'e“ dar formuluoju kaip analoginės kartos žmogaus bandymą kreiptis ir susikalbėti su skaitmeninės čiabuvių kartos žmonėmis – tais, kurie nuolat yra „Facebook'e“. „Facebook'as“ man yra susikalbėjimo vieta, bet aš su didele frustracija jaučiu, kad tai nėra susikalbėjimo vieta. Nes ką beparašytum, tai bus iš karto nesuprasta, neinterpretuota arba nebus atsakyta į tavo klausimą, bus atsakyta kažkas visai kito“, – sako filosofas.
Minėtame socialiniame tinkle žmonės, anot jo, labai lengvai randa bendraminčius, susikuria „aido kambarius“, kur bendruomenės patvirtina viena kitą, bet taip pat lengvai čia „persekiojami nesavi“: „Man atradimas buvo, kiek aš praradau savo bendraamžių, išsilavinusių draugų dėl „Facebook'o“, dėl konfliktų „Facebook'e“, dėl to, kad abejojau, pavyzdžiui, nacionalinio nesaugumo istorijomis apie Rusiją – apibendrintos grėsmės istorijomis“.
Socialinių tinklų pasaulis, kaip sako A.Davidavičius, yra lyg pusiau tuščia stiklinė ir vis labiau tuštėjanti – sulaukti pripažinimo naudojantis „Facebook'u“ vis sunkiau.
Tai nėra jokia laisvės, saviraiškos, socialinio artumo karalystė.
„Socialiniai tinklai ir tie žmonės, kurie padeda ten kurti turinį, tokie žmonės kaip M.Šalčiūtė ir A.Tapinas (šia prasme A.Tapinas yra sėkmingesnė M.Šalčiūtė – jeigu M.Šalčiūtė pakeistų lytį, įgytų politinės orientacijos irgi būtų A.Tapinas, arba atvirkščiai), yra geriausi M.Zuckerbergo draugai. Kitų žmonių sąskaita kurdami bangas, raganų [medžioklės] kampanijas, įvairaus įžvelgiamo pasaulio blogio įvardijimo, artikuliavimo ir gelbėjimu žodžiu, vaizdu ir „Youtube'o“ klipu, bangas, jie sukuria galingą norą priklausyti, galingą norą pripažinti vienas kitą. Ir tokiu būdu per dalyvavimą „Facebook'e“ sukuria dideles pajamas M.Zuckerbergui. Taip aš žiūriu į „Facebook'ą“. Tai nėra jokia laisvės, saviraiškos, socialinio artumo karalystė“, – teigia A.Davidavičius.
„Facebook'as“, anot jo, yra visų pirma komercinė platforma, kur vartotojų susipriešinimas virsta pinigais.
„Facebook'o“ nauda [...] priklauso nuo to, kaip mes bendraujam realiai – padidinti realių-gerų kontaktų skaičių yra žymiai geriau negu turėti 1000 kontaktų „Facebook'e“, – apibendrina A.Davidavičius.
P.Gritėnas: „like'ai“ iškreipia požiūrį apie autoritetus
Žurnalisto P.Gritėno nuomone, socialiniai tinklai – aktualiausia filosofinė tema, kuria mažai kas pasakyta ir kuri „daugiausiai veikia tikrovėje“. Po ja, anot P.Gritėno, slepiasi dichotomija – galimybės ir pavojai.
„Prisimenu pokalbį su A.Tapinu, kuris dabar turbūt lietuviško interneto valdovas, [...]. Andrius man pasakė [...]: „Man atrodo „Facebook'as“ yra ateitis ir būtent ten reikia savo politinį dalyvavimą kuo aktyviau skleisti, nes tokiu būdu galima paveikti tiek jaunus žmones, tiek tuos žmones, kurie yra pilietiškai aktyvūs“. Tai čia yra galimybių laukas“, – teigia žurnalistas.
Kitas laukas, anot jo, – pavojų, kai nebeskiriame tikrojo savęs nuo avataro: „Labai daug žmonių „Facebook'e“ veikia ir formuoja savo personažus, ir personažai nebeturi skirčių nuo tikrovės. Tie žmonės vis dar įsivaizduoja, kad turi. Čia chrestomatinis pavyzdys būtų Andrius Užkalnis, kuris dabar pradėjo kalbėt apie strategijos keitimą vien todėl, kad pamatė, jog toks įžūlus, viską kritikuojantis, į argumentus nesiklausantis personažas lyg ir nepavyksta".
„Facebook'ą“ P.Gritėnas sako naudojantis kaip platformą savo žinios, publikacijų sklaidai. „Kita vertus, kaip ir minėta, jaučiu tą pareigą, mefistofelišką vilionę pasisakyti, nes atrodo, kad na va aš turiu nuomonę tuo klausimu, turiu šiek tiek ir kompetencijos, ar jaučiu pasipiktinimą, kad kažkas vyksta ne taip [...]“, – priduria žurnalistas.
Socialiniai tinklai, P.Gritėno įsitikinimu, iškreipia visuomenės požiūrį apie autoritetus – „Facebook'e“ juos legitimuoja „like'ų“ skaičius: „Toks loginis peržengimas, kuris anksčiau buvo vykdomas straipsniuose, žiniasklaidoje, viešuosiuose disputuose, dabar tapo „like'ų“ persimetimu. Tai – pavojingas principas, iškreipiantis autoriteto supratimą, iškreipiantis tiesos supratimą, galios supratimą. Kai mes su tuo susiduriame realybėje, nustembame, kad tai, kas vyksta „Facebook'e“, pasirodo realybėje nėra taip populiaru ar įtaigu“.
Į socialinius tinklus, kaip pasakoja, žurnalistas persikelia realieji įvykiai, pavyzdžiui, pasisako, pasiaiškina politikai, tad, anot jo, nieko keisto, kad žiniasklaida, atspindinti tikrovę, juos naudoja kaip pirminį informacijos šaltinį.
Kai visi pradeda sakyti, ko jie nori, kai visų nuomonės – išklausomos, mes nebegalime veikti, funkcionuoti.
„Kitas dalykas, kuris man atrodo pavojingesnis, – kad žiniasklaida pradeda perimti socialinių tinklų stilių, kad ji ne tik ima informaciją, bet ir perima veikimo principą – kuo daugiau pasidalinimų, kuo daugiau dėmesio, kuo daugiau komentarų, palaikymo, tuo yra geresnė kokybė. Nuo to nukenčia žiniasklaida, kuri bando būti labiau intelektuali, tiriamoji, kuriai reikia daugiau laiko [...]“, – mano P.Gritėnas.
„Facebook'as“ yra savotiškas paradoksas – prieštaringas pats sau dalykas. Viena vertus tam, kad būtų demokratija, kad būtų absoliuti laisvė, reikia, kad visi išsakytų savo nuomonę. Kita vertus, kai visi išsako savo nuomonę, tai demokratija nebegali egzistuoti iš savęs. Tą mes matome klausimais dėl lyties ir dėl „kalvelės“. Kai visi pradeda sakyti, ko jie nori, kai visų nuomonės – išklausomos, mes nebegalime veikti, funkcionuoti“, – priduria žurnalistas.
Diskusijos dalyvio nuomone, mums, kaip „Facebook'o“ vartotojams, jame veikti reikėtų racionaliau.
„Vienu metu, kai buvau jaunas, naivus, mane labai džiugino trolinimo, dešiniųjų talibano ir panašios mados. Atrodė, kad „Facebook'as“ yra gera vieta, kam nors gerai viešai įspirt, volteriškai pakovot už teisybę – mes išjuoksim ką nors ir pastatysim į vietą. Jis veikia mažose grupėse, jis veikia kai yra tam tikras galios centras [...]. Bet „Facebook'e“ trolinimas galiausiai virsta dialogu užkertančiu kelią triukšmu, – kalba P.Gritėnas. – Norėčiau, kad prieiga vieno prie kito būtų labiau konstruktyvi. Kad žmonės susikūrę profilį ar netikrą profilį darytų tai tam, kad išklausytų, perskaitytų, sužinotų kažką, o ne tam, kad nueitų ir panervintų, parodytų vietą, patrolintų“.
Diskusijos metu sportavusio O.Šurajevo mintys – žemiau:
Pokalbį moderavo žurnalistas Donatas Puslys.
„Paviljono knygų savaitgalis“ gruodžio 1–3 dienomis sostinės kultūros klube „Paviljonas“ vyksta antrąjį kartą. Daugiau apie savaitgalio renginius – čia.
