Dar nė 40 metų nesulaukęs „Avia Solutions Group“ vadovas G.Žiemelis sulaukė išskirtinio dėmesio iš saugumo. Retai Lietuvoje viešintis verslininkas sako, kad kovo 30 dieną paviešinta VSD pažyma jo nenustebino. Jis mano, kad Lietuva vis dar serga kaimo sindromu, ir tai reikia pergyventi.
Dėl artimų ryšių su su V.Putino aplinkos žmonėmis siejamas lietuvis teigia, kad pažintys aviacijos versle yra unikalios. Tačiau į Vilniaus oro uostą jis žada vis tiek sugrįžti.
Apie aviacijos verslą ir saugumiečių nemeilę – 15min pokalbis su G.Žiemeliu.
– VSD ataskaita galutinai parodė, kad jums iš esmės uždrausta investuoti oro uostuose. Jums užkirstas kelias ne tik Vilniuje, bet, tarkim, ir Šiauliuose. Planavote ten dideles investicijas?
– Lietuvoje yra trys oro uostai, kuriuose galvojome plėsti mūsų infrastruktūrą. Kauno oro uostas po pirmojo angaro statybos 2004 metais pateikė mums prastesnes komercines sąlygas – didesnius mokesčius ir t.t.
Todėl verslininkas Kęstutis Juščius iškėlė klausimą – ką galima padaryti su Šiaulių oro uostu. Gal logistikos centrą ar ką nors kitką. Mes parašėme laišką Šiauliams su pasiūlymu, kad ateisime, jei bus visa infrastruktūra.
Šiauliai palankiai sutiko mūsų pasiūlymą – juk ateina naujas investuotojas. Tačiau iš viso to buvo išpūstas burbulas. Atsirado kažkoks atleistas Kauno aerodromo direktorius, kurio akyse nebuvau matęs.
Per tą laiką atsirado naujas įstatymas, kuris visus oro uostus įtraukė į strateginių objektų sąrašą, o investuojant reikia Valstybės gynimo tarybos pritarimo. Tad natūralu, kad kai viską taip išpūtė, atsirado ir įrašas VSD ataskaitoje.
Mes laimėjome konkursą Vilniaus oro uoste, nors norinčiųjų daugiau ir nebuvo.
O tokių oro uostų, kurie norėtų pritraukti investicijas, regione yra apie dešimt.
Tačiau žurnalistai skambinėjo Vyriausybės kancleriui, prirašyta daug straipsnių apie tai, kad mums neleido kažkur plėstis. Kaune dabar mūsų stovi didžiausias Rytų Europoje lėktuvų remonto angaras, pastatytas už privačias lėšas.
Vilniuje turime du angarus, bet norėjome pastatyti dar vieną.
– Bet ar jus nustebino VSD ataskaita, kurioje aiškiai parašyta, jog jūsų kompanijos investicijos neatitinka nacionalinių saugumo interesų?
– Nenustebino. Garsiai rėkti, kad rusai puola, galima. O tą angarą pastatysime kitur – Modlino oro uoste, Lenkijoje. Nereikia investicijų čia – jos bus kitur.
Štai Džakartos oro uoste kontroliuojame angarą, kuris yra dar didesnis nei Kaune, o deramės dar su trimis oro uostais.
Pavyzdžiui, analogiškai remonto įmonei Taline angarą stato oro uostas, mes Kaune statėme už savo pinigus. Tačiau iš Šiaulių mes reikalavome, kad tris milijonus eurų sumokėtų už infrastruktūrą.
Kitur nėra kaimo sindromo, o pažymos „vaikšto“ slaptai, užsienyje niekas slaptų pažymų netransliuoja, – sakė G.Žiemelis.
Mes neturime lietuviškų klientų, tad ne problema angarą pastatyti kitoje vietoje. Jei Lietuvoje nusprendė, kad to nereikia, tai, vadinasi, dabar toks laikotarpis. Jis turi praeiti, pasikeis nuomonės.
Kai ateina užsienio investuotojai, jiems primokama. Atėjo Pietų Afrikos įmonė į Kauną, kuriai „Investuok Lietuvoje“ primokėjo 5 milijonus eurų. O mes investuojame patys, iš savo lėšų.
– Ar nejaučiate kartėlio, kad gimtoje šalyje užkirto kelią plėsti verslą?
– Reikia suprasti, kad kai gyveni Lietuvoje, tai sergi kaimo sindromu. Čia veikia apkalbos ir visa kita. Bet kai išvažiuoji iš Lietuvos, sindromas pradingsta.
Mums kažko neleido daryti ir Tailande, ir Jungtinėje Karalystėje, kur dirba 150 darbuotojų. Kažko neleido daryti ir Lenkijoje. Mes visur esame prižiūrimi, nes esame NATO tiekėjas, dirbame oro uostuose. Tačiau kitur nėra kaimo sindromo, o pažymos „vaikšto“ slaptai, užsienyje niekas slaptų pažymų netransliuoja. Ar man dėl to reikia pykti, kad VSD neleido man investuoti?
– Neoficialiai kalbama, kad saugumas neigiamas išvadas apie jūsų kompanijos investicijas parengė dėl jūsų asmeninių ryšių su kai kuriais žmonėmis, artimais V.Putinui. Ką jums reiškia asmeninės pažintys šalyse, kuriose dirbate?
– Tai yra esminis momentas. Aviacija – unikalus verslas, kuris duoda tokias pažintis. Privačiais lėktuvais bet kas neskraido, kaip ir prezidentiniais orlaiviais. Prižiūri lėktuvus taip pat ne bet kas. Pažintis gali užmegzti dirbdamas profesionaliai ir nepavedinėdamas žmonių.
Aišku, žmones ten pasiekia žinios iš Lietuvos, kad aš neva esu persona non grata. Bet tokie gandai gal net padeda. Na, parodė saugumas nemeilę, neleido plėstis, ir ką? Kaip tai gali paveikti verslą? Niekaip.
– Jūs, kaip suprantu, dabar esate retas svečias Lietuvoje...
– Aš negyvenu Lietuvoje, turiu darbo vizą kitoje šalyje. Lietuvoje veikia mūsų centras, kuris aptarnauja operacijas kitose šalyse. Mūsų filialai veikia aštuoniose valstybėse.
Vakarų bankai čia atkelia savo paslaugų centrus, mes veikiame panašiai, tik paslaugas iš Lietuvos iškeliame į kitas šalis.
Mūsų rinka – Europa, NVS ir Azija. Šiuo metu mūsų prioritetas – plėtra į Azijos šalis.
– Kokioje šalyje jūs asmeniškai mokate mokesčius?
– Neatsakysiu į šį klausimą. Lietuvoje per metus būnu apie šimtą dienų.
– Jūsų pastatytas ketvirtas Maskvos oro uostas turėjo būti atidarytas jau kovą, bet kol kas juostelė neperkirpta. Kodėl atidarymas vėluoja?
– Terminalas jau stovi. Tai tik vienas iš dešimties mūsų investicinių projektų. Natūralu, kad projektas vėluoja. Kai tokia krizė, nėra tikslo žūtbūt skubinti atidaryti, permokėti.
Bankrutavo daug aviakompanijų, iš Rusijos dingo Egipto ir Turkijos kryptys, tad natūralu, kad keleivių skaičius ženkliai sumažėjo, ir didelio poreikio skubėti nėra.
Bet jau yra pastatytas keleivių terminalas. Kai gausime sertifikatą balandžio pabaigoje, vasaros sezonui susirinksime tik momentinius skrydžius. Vasarai bilietai jau išparduoti.
Šiame projekte turime tik trečdalį akcijų. Iš mūsų grupės 350 milijonų eurų apyvartos Maskvos oro uostas šįmet mums atneš lygiai nulį. O jei prarasime šį verslą, neteksime dešimties milijonų JAV dolerių.
Maskvoje yra 80 milijonų keleivių srautas, tad perimti 5 milijonus – politikos ir strategijos klausimas. Mūsų terminalas gali aptarnauti 4,5 milijono keleivių. Mūsų atsiradimas ten leido aviakompanijoms galvoti apie mažesnius oro uosto mokesčius, pinga skrydžiai. Pigių skrydžių kompanijos beveik nieko nemokės, tad natūralu, kad šias išlaidas turėsime dengti iš kitos veiklos. Todėl planuojame prekybos centrus, kas leis uždirbti iš srauto.
Pagal kaštus esame efektyviausi iš visų Maskvos oro uostų. Sąnaudos – skandinaviškos, vadyba – lietuviška. Valstybė mums nedavė jokių lėšų.
Mums dabar Modlino oro uostas siūlo sklypą, ir už visus tinklus tik primokės. Aplink Kauną ar Vilnių 500 kilometrų spinduliu yra 20 oro uostų, kur galime statyti angarus. Vilniuje galima tai padaryti pigiau, nes žmonės dirba. O kitur bus didesni įsikūrimo kaštai.
– Iš ko daugiausiai šįmet ketinate uždirbti?
– Didžiausią pelną dabar mums neša antžeminis aptarnavimas oro uostuose ir aviacinio kuro bazės. Keturiuose Ukrainos oro uostuose pilame kurą, ir manome, kad ten turėsime didelį augimą.
Kalbant apie konkrečias bendroves, „Baltic Ground Services“, „FL Technics“ ir „Helisota“ neša didžiausią pelną.
Apskritai, visi mūsų verslo segmentai auga po 15-20 procentų, ir toks yra mūsų tikslas.
– Kodėl nusprendėte investuoti į naują kelionių operatorių, kai rinka jau pakankamai užpildyta?
– Mes žiūrime į visus verslus, susijusius su mūsų sektoriumi – aviaciją ir servisą. Tad turizmo verslas natūraliai susijęs su šiuo verslu. Manome, kad konkurencija Lietuvoje nepakankama. Turime visus reikalingus įrankius. Šiandien galime sukurti net ir aviakompaniją.
– Tai gal dar turite ambicijų po „flyLAL“ skandalingo bankroto kurti naują aviakompaniją?
– Ją reikia kurti brangioje rinkoje, ne Lietuvoje. Bet kol kas tokių planų neturime. Kalbant apie reguliariuosius skrydžius, ši sritis nėra skaidri, nes veikia valstybių protekcionizmas.
Nukritus kuro kainai visos aviakompanijos pradėjo dirbti pelningai. Jei kurtume aviakompaniją, paimtume geriausius pasaulio pavyzdžius.
– Bet ar nekeista, kad nutraukus „Estonian Airlines“ veiklą, keleiviai kitą dieną jau buvo skraidinami su kitos kompanijos lėktuvais, ir iš esmės niekas nenukentėjo. Lietuvos patirtis su „flyLAL“ buvo visai kitokia. Ko trūko, kad ir mūsų šalyje viskas taip civilizuotai vyktų?
– 2007 metais, kai skraidė „flyLAL“, Vilniaus oro uosto mokestis vienam keleiviui buvo 50 litų. Didinti bilietų kainų negalėjome, nes jas dempingavo „Air Baltic“. Kokia kaina dabar? „Wizz Air“ ir „Ryanair“ moka po du eurus už keleivį. Ar pastebite skirtumą?
Valstybės visur dotuoja savo oro kompanijas. „Estonian Airlines“ dėl to ir užsidarė, kad jai grėsė bauda už tai, kad gavo valstybės paramą – 85 milijonus eurų. Tas pats gresia ir „Air Baltic“.
O Lietuvoje valstybė atidavė infrastruktūrą ir keleivių srautus kitoms aviakompanijoms, bet remti savo atsisakė. Mes, įdėję 30 milijonų eurų, atsisakėme toliau investuoti, o valstybei pritrūko politinės valios prisidėti.
Klausimas – ko mes norime – ar kad būtų galima iš Lietuvos išvažiuoti ar atsivežti čia ką nors? Latvija turi „Air Baltic“, ir šioje dviejų milijonų gyventojų valstybėje yra per 5 milijonus keleivių. Šalis per turizmą sukuria ženklią dalį BVP. Aviakompanijos mažose šalyse uždirba valstybei kitaip – per vartojimą, turistus.
Kai pradėjo veiklą „Air Lituanica“, prognozavau baigtį, kokia ir ištiko. Kaip kompanijos be valtsybės pagalbos gali konkuruoti su pigių skrydžių bendrovėmis?
– Lietuvoje yra ir daugiau galimybių investuoti. Štai valstybė netrukus oro uostams ieškos nuomininko. Gal dalyvausite konkurse?
– Tikrai ne, nes nėra tikslo. Nors Lietuvoje daugiau niekas neturi tokios patirties kaip mes. Bet mūsų dalyvavimas šiame konkurse prilygtų išėjimo į cirką pasirodymui.
Europoje yra 4-5 žaidėjai, kurie gali pasiskolinti pigiai ir sumokėti milžiniškus pinigus už koncesiją. Pavyzdžiui, Liublianos oro uostą išsinuomojusi kompanija už 49 metus sumokėjo 240 milijonų eurų. O ten tik vos per milijoną keleivių per metus.
Lietuvos oro uostai per metus aptarnauja per 4 milijonus keleivių, tad valstybė gali tikėtis per 600 milijonų eurų. Žinoma, privatininkas pirmiausia galvos, kaip uždirbti daugiau. Todėl jis mums ir leis statyti angarą Vilniuje.
Kitas klausimas – ar pabrangus mes dar čia ką statysime, tačiau gerai, kad šioje vietoje politikavimas baigsis. O jei valstybė kaip nors apribos investicijas, tai gaus mažesnę kainą už koncesiją.
