Itin užsispyrusį ir kantrų – tokį Beną išauklėjo tėtis, žinomas batų dizaineris Žanas Maslauskas. Šio rankų darbo avalynės gamybos pionieriaus šalyje palikimas – nuo išskirtinio amato užaugintas darnios šeimos verslas.
„Pasakius savo pavardę, kai kurios durys Kėdainiuose prasiveria plačiai. Kitos, tuo tarpu, užsidaro grubiai prieš nosį ir dar su trenksmu, kadangi tėtis buvo išties kontroversiška asmenybė. Netylėjo aplink matydamas neteisybę, ir tai daug kam nepatiko“, – bendram 15min ir „Tele2“ projektui „Kaip ten dirba“ atvirai pasakoja tėčio prieš pusmetį netekęs pradedantysis verslininkas B.Maslauskas.
Užstatėm viską, ką turėjom, ir su 20 tūkst. eurų apyvarta pasiėmėm 2,5 karto didesnę banko paskolą. Galbūt iš verslo pusės ne visi mūsų sprendimai logiški, tačiau nesilaikome teorijų.
Tebuvo jis dvidešimties, kai tėvai nusprendė, jog pirmagimis sūnus jau pasiruošęs perimti „Batų namų“ vadžias ir tapti vieninteliu įmonės akcininku.
„Kalbame apie įmonę, kurią įkūręs tėtis drauge su mama puoselėjo dvidešimt penkerius metus. Šis sprendimas puikiai atspindi mūsų šeimos vertybes ir tai, kaip mes žvelgiame į gyvenimą“, – įsitikinęs projekto „Kaip ten dirba“ herojus B.Maslauskas.
Krepšinio svajonė nuvedė kitapus Atlanto
Ilgą laiką jauno vaikino gyvenime nebuvo nė menkiausio noro pasekti tėvų pėdomis ir imtis batsiuvio amato.
„Žinojau, ką jiedu veikia, bet daugiau ir nesigilinau. Kaip ir dažno berniuko Lietuvoje, didžiausia mano aistra buvo krepšinis“, – prisimena B.Maslauskas.
Sportas buvo labiausiai juodu su tėčiu vienijęs pomėgis. Ž.Maslauskas pats domėjosi lengvąja atletika, boksu, futbolu ir, žinoma, krepšiniu.
„Tėtis gyveno taip: dvylika valandų dirbtuvėse, dar dvi po to – namuose įrengtoje treniruoklių salėje. Joje, beje, jį ištiko pirmasis infarktas. Tuo metu nė trisdešimties neturėjo“, – pasakoja B.Maslauskas.
Jaunas kėdainietis krepšinį žaidė tuometinėse Kėdainių sporto ir Kauno A.Sabonio krepšinio mokyklose, o galiausiai pribloškė tėvus su grandioziniais planais kelių į sporto ir mokslo aukštumas ieškoti Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV).
„Dešimtoje klasėje pasiryžau išbandyti save Amerikoje, tačiau patyriau traumą – teko keisti kelio sąnario kremzlę. Atsistatęs į Niujorką išvykau po metų“, – projekto „Kaip ten dirba“ auditorijai atskleidžia B.Maslauskas.
Tėtis išgyveno 7 infarktus, sunkios formos diabetą bei gyvenimą su dializėmis, o desertui dirbo daugiau nei sveiki žmonės, koja kojan su manimi nuo 5 ryto.
Ne kur kitur, o vidurinėje mokykloje didžiausiame JAV mieste vaikinas pirmąjį kartą apsiavė Kėdainių senamiestyje tėvų modeliuotais ir pasiūtais batais.
„Kaip tikras krepšininkas, visuomet pripažinau tik „Nike“ sportbačius. Didžiausia vertybė buvo, – juokiasi B.Maslauskas. – Tėvų kuriama avalynė nei patiko, nei graži atrodė. Tačiau vidurinėje mokykloje Niujorke reikėjo kasdien dėvėti kostiumą ir avėti išimtinai Oksfordo stiliaus batais. Juos man pagal visus reikalavimus pagamino tėtis.“
Amerikietiškais kalneliais – ne į koledžą, bet atgal į Kėdainius
Tiesa, adaptuotis svetur jaunam vaikinui iš Lietuvos paprasta nebuvo, o ir svajonių šalis pasirodė kitokia negu vaizduojama filmų scenose.
„Susiruošė berniukas iš Kėdainių į Ameriką. Ir ne į kokį tenykštį miestelį, o tiesiai į Niujorką, – apie „amerikietiškus kalnelius“ gyvenime atvirai kalba B.Maslauskas. – Nauja šalis, kinas kambariokas, nė vieno lietuvio aplinkoje. Mokyklos krepšinio komandoje buvo dešimt juodaodžių vaikinų, kuriems atrodė, kad aš, baltaodis iš kaži kokios Lietuvos, galimai užimu jų draugo vietą. Šie sunkumai tik užgrūdino.“
Baigęs vidurinę mokyklą, kėdainietis vasaros atostogoms sugrįžo pas tėvus ir ėmė tvarkyti dokumentus stojimui į Pfeiffer universitetą Šiaurės Karolinos valstijoje:
„Buvau jau priimtas, beliko paruošti dokumentus, kad galėčiau žaisti NCAA – JAV studentų krepšinio lygoje. Dokumentacija strigo, NCAA sezonas prasidėjo. Be to, universitete pasikeitė treneris, ir aš puikiai žinau, kad pasikeitus komandos galvai ankstesnio trenerio surinkti žaidėjai dažnai nebereikalingi. Apsisprendžiau likti Lietuvoje.“
Tėvai palaikė, aplinka suskubo „nurašyti“
Tuo metu B.Maslausko gyvenime įvyko lemtingas lūžis. Bemaž dešimtmetį su oranžine svajone rytais kėlęsis vaikinas suvokė, kad profesionaliu krepšininku netaps.
„Nuėjau į porą Nacionalinės krepšinio lygos komandų peržiūrų. Tapo aišku: sulaukęs dvidešimties vis dar nesu sporto žvaigždė, o geriausia, ką galiu pasiekti – tai, galbūt, po kelerių metų, epizodiškai pasirodyti ant parketo Lietuvos krepšinio lygoje. Jeigu būčiau kabinęsis į profesionalų sportą – nebent su tikslu pasiekti Eurolygą. Tačiau apie kokią Eurolygą realiai galėjau galvoti savo situacijoje? Toks jau esu: arba darau maksimaliai gerai, arba nesiimu apskritai“, – atvirai projekto „Kaip ten dirba“ auditorijai pasakoja B.Maslauskas.
Dėl to, kad artimas žmogus sunkiai serga ir ruošia tave savo išėjimui, netektis netampa lengvesnė.
Tam, kad susidėliotų gyvenimo planus, jaunuolis pasiėmė laisvus metus tarp vidurinės mokyklos baigimo ir studijų universitete pradžios.
Tėtis ir mama Jurgita tokį sūnaus sprendimą palaikė, jį apgyvendino ir įdarbino „Batų namų“ avalynės taisykloje Kaune.
„Priimdavau batus, užregistruodavau, parveždavau į Kėdainius taisymui, o likusį laiką sportavau, serialus žiūrėjau, kompiuterinius žaidimus žaidžiau ir daugiau nieko neveikiau. Tėtis manęs nespaudė ir to man nesakė, bet aš pats jutau, kad jis iš manęs tikisi labai daug. Juk ir pats visuomet buvo maksimalistas“, – pripažįsta B.Maslauskas.
Vis tik didelį spaudimą jaunuolis jautė iš jį supančios aplinkos. Be to, aplinkinių akyse jis greitai buvo nustumtas paraštes, esą „nieko doro iš Beno nebus“:
„Buvau pasmerktas ir „nurašytas“. Grįžtu iš Amerikos, sėdžiu, nieko neveikiu, motyvacinių knygų neskaitau. Vienu žodžiu, niekam tikęs.“
Kelrode žvaigžde tapo sužadėtinė
Šitaip jaunuolis gyveno pusmetį, kol sutiko būsimąją savo žmoną Gintarę Petreikytę.
„Pradėjom susitikinėti, ir natūraliai išsikristalizavo mintys apie tai, kas aš esu ir ką turėčiau daryti. Kiekvienam vyrui reikalinga stipri moteris šalia. Supratau, kad privalau judėti toliau. Įstojau į tarptautinio verslo ir komunikacijos specialybės studijas ISM Vadybos ir ekonomikos universitete Vilniuje. Iš dabartinės perspektyvos atrodo, kad ISM sutvarkė mano protą, o pažintis su Gintare ir „Batų namai“ – gyvenimą“, – pabrėžia jaunasis verslininkas iš Kėdainių.
Įžvelgė avalynės verslo potencialą
Jau pirmajame studijų kurse, susipažinęs su dėstytojais ir būriu verslių žmonių, B.Maslauskas suvokė, kokį potencialą turi jo tėvų amatas ir jų kuriami produktai.
„Dar padirbėjau banke, aviacijoje, palyginau patirtis ir man atsivėrė akys, kad su išskirtiniu tėvų amatu pasiekti įmanoma labai daug“, – prisimena 2017 metais į „Batų namų“ veiklą įsitraukęs jaunuolis.
Kaip tikras krepšininkas, visuomet pripažinau tik „Nike“ sportbačius. Tėvų kuriama avalynė nei patiko, nei graži atrodė.
Vis dėlto pagrindinė priežastis įsitraukti slypėjo ne perspektyvioje avalynę kuriančios įmonės ateityje:
„Tuo metu tėčio sveikata ėmė prastėti drastiškai. Kai jis patyrė savo pirmąjį infarktą sportuodamas namuose, man buvo vienuolika. Su mama paskubomis vežėme jį į ligoninę, vėliau mačiau, kaip jis reanimacijoje guli pripumpuotas morfijaus. Tokie dykai, nori nenori, tavo požiūrį pakeičia. Negalėjau nereaguoti. Norėjau, kad jis bent šiek tiek pasidžiaugtų gyvenimu, todėl pasiryžau perimti darbus. Jis sunkiai dirbo visą gyvenimą, iš paskutiniųjų anksčiau išeidavo iš ligoninės, kad tik sutartu metu klientui atiduotų batus. Žinojom, kad su mano atėjimo pajamos gali šiek tiek sumažėti, bet bent jau būtų pastovios.“
Skeptikai nesulaukė „Batų namų“ fiasko
Antrakursio vaikino kelionės po paskaitų sostinėje į Kėdainius dažnėjo, ir galiausiai jis ėmėsi rimtai mokytis tėvų amato.
„Mano nuostabai, etapas, kuomet mokiausi gaminti batus, tapo vienu įdomiausių mano gyvenime. Sėdėdavau iki paryčių. Tėtis yra sakęs, kad aš buvau imliausias mokinys per visą jo karjerą“, – save, naujoką avalynės versle, prisimena jaunuolis.
Visoje Lietuvoje žinomo batų kūrėjo Ž.Maslausko sveikata vis prastėjo, tad netrukus jis įpėdiniui perdavė „Batų namų“ valdymą.
„Keistas jausmas. Prieš dvejus metus dar studijavai, o dabar staiga vadovauji verslui. Pasiūliau „Batų namus“ versti iš mažosios bendrijos į uždarąją akcinę bendrovę. Tėtis pritarė, paskutinius savo 2,5 tūkst. eurų atidavė pradiniam įmonės kapitalui ir padarė mane vieninteliu akcininku“, – vardija B.Maslauskas, kurio prižiūrimi „Batų namai“ nuo tos dienos išaugo iki 21 žmogaus komandos, o apyvarta padidėjo 12 kartų.
Nepaisant to, už įmonės vairo stojus „dvidešimtmečiui pienburniui“ Benui, netrūko skeptikų, pranašaujančių Maslauskų eros batų rinkoje pabaigą:
„Privalėjau išmokti batus gaminti puikiai. Mano manymu, negali vadovauti įmonei, ypač – gamybinei, jeigu pats nesugebi visko padaryti nuo pradžios iki galo. Kita vertus, jaunas vadovas, neišmanantis batsiuvystės, dvidešimt metų dirbančiam batsiuviui neįrodys, kad šis ką nors turėtų daryti kitaip. Tad autoritetas atsirado tik kuomet įrodžiau, kad aš batus galiu pagaminti taip pat arba geriau už juos. Malonu, kai iš ilgamečių klientų išgirstu, kad įsisavinau tėčio sugebėjimus.“
Perfekcionistės ir maksimalisto tandemas
Kėdainietis B.Maslauskas koordinuoja „Batų namų“ gamybinių procesų veiklą, tuo tarpu už kūrybinę verslo dalį atsakinga jo sužadėtinė G.Petreikytė.
„Dizainerės sau į poras neieškojau – viskas susiklostė natūraliai, – šypteli 23 metų vaikinas. – Gintarė yra baigusi dailės mokyklą ir visuomet buvo itin kūrybingas žmogus. Kol aš mokiausi gaminti batus, ji su tėčiu ėmėsi braižyti eskizus. Jam vėl atsigulus į ligoninę, Gintarė, jau turėdama ir patirties, ir suvokimą, užbaigė modeliuoti pirmąją savo kolekciją. Mano sužadėtinė yra perfekcionistė, aš – maksimalistas, abu nekenčiame vidutinybės, tad esame puiki kombinacija.“
Ž.Maslauskas ruošė šeimą netekčiai
Nors „Batų namai“ veiklą oficialiai pradėjo 1996 metais, B.Maslauskas verslo pradžią skaičiuoja nuo 2017-ųjų, kuomet buvo įsteigta bendrovė ir suformuota nauja valdymo strategija.
Tik spėjęs lengvai apšilti kojas, prieš pusmetį, netekęs tėčio, jaunas kėdainietis tapo ir verslo, ir šeimos galva. Šiam neišvengiamam momentui Ž.Maslauskas vyriausiąjį sūnų ruošti pradėjo dar prieš kurį laiką:
„Visais mano gyvenimo etapais mudu bendravom daug ir atvirai. Kalbėjom apie viską, įskaitant ir mirtį. Dažnai važiuodavom medžiagų batams į kitus miestus, be to, drauge vykdavom ir į Kauno klinikas du-tris kartus per savaitę. Žinote, dėl to, kad artimas žmogus sunkiai serga ir ruošia tave savo išėjimui, netektis netampa lengvesnė. Paprasčiau nebent tuo atžvilgiu, jog esi perspėtas, kaip elgtis juodžiausiam scenarijui išsipildžius, nes po žmogaus mirties yra daug reikalų, o tokio – ypač. Nebuvo laiko gailėti savęs – turime užauginti mano trejų metų brolį Haroldą.“
Buvau pasmerktas ir „nurašytas“. Grįžtu iš Amerikos, sėdžiu, nieko neveikiu, motyvacinių knygų neskaitau. Vienu žodžiu, niekam tikęs.
Nenuilstantis kovotojas atidaryme sudalyvauti nebespėjo
Kad ir kokias sunkias situacijas „Batų namai“ išgyveno, B. ir Ž. Maslauskai įmonę augino stabiliai.
„Tėtis buvo kovotojas ir rodė pavyzdį, su kokiu noru reikia gyventi ir priešintis atsirandančioms problemoms. Jis išgyveno 7 infarktus, sunkios formos diabetą bei gyvenimą su dializėmis, o desertui dirbo daugiau nei sveiki žmonės, koja kojan su manimi nuo 5 ryto, – prisiminimu apie tėtį dalijasi B.Maslauskas. – Kai pradėjau suktis tėčio versle, buvo labai sunkus metas. Užstatėm viską, ką turėjom, ir su 20 tūkst. eurų apyvarta pasiėmėm 2,5 karto didesnę banko paskolą. Galbūt iš verslo pusės ne visi mūsų sprendimai logiški, tačiau nesilaikome teorijų. Galiausiai visi geri dalykai atėjo iš beveik bankroto ribos. Sunkiu finansiniu laikotarpiu atidarėme parduotuvę Vilniuje, nebuvo lengvas ir atidarinėjant kitą Herkaus galerijoje Klaipėdoje.“
Tiesa, pats rankų darbo batų gamybos pionierius Lietuvoje Ž.Maslauskas naujos „Batų namų“ parduotuvės atidaryme uostamiestyje rugsėjį sudalyvauti nebespėjo.
„Parduotuvę atidaryti turėjome šeštadienį, o tėčio netekome diena anksčiau, tad renginį nukėlėme. Nors aš tokiais dalykais netikiu, tačiau panašu, kad tėtis viską specialiai sudėliojo patogiai savo šeimai: iškeliavęs penktadienį, davė mums dvi laisvas dienas gedului. Veiklos nestabdėme, nes puikiai žinome tėtį. Jis būtų sakęs: „Nu, savaitgalį pagedim, pirmadienį ryte vėl visi į darbus“, – šypteli B.Maslauskas.
Iššūkiai – darbo jėga periferijoje ir lėti įplaukų srautai
Ž.Maslauskas ne kartą pabrėžė esąs amatininkas, ne verslininkas, todėl labai tikėjosi, kad iš šio amato sukurti klestintį verslą pavyks sūnui:
„Batų namai“ yra kasdienė kova už išlikimą. Negaliu nuvilti tėčio ir labai tikiuosi, kad jis manimi didžiuotųsi. Viską darau kaip tik galiu geriausiai.“
Vienintelei Lietuvoje įmonei, kurioje atsiranda unikalūs eskizai, o pagal juos vietoje ir avalynė, vadovaujantis kėdainietis bendram 15min ir „Tele2“ projektui „Kaip ten dirba“ atskleidžia, su kokiomis didžiausiomis problemomis tenka susidurti kasdienėje konkurencinėje kovoje su fabrikuose gaminamų batų verslais.
„Verslo prasme iššūkių netrūksta kasdien. Pirmasis iššūkis buvo suburti tinkamą komandą. Pradėkime nuo to, kad esame mažo miesto žmonės, norime būti Kėdainiuose. Darbo nebijančių žmonių paieškos periferijoje užtruko. Antra, esame jauni, vadinasi, jaučiame pastovų apyvartinių pinigų trūkumą, ypač – kiekvieną mėnesį išmokant atlyginimus ir PVM valstybei. Taigi kol kas investicijų – daug, uždirbamų pinigų srautai – lėti, pelnas – „popierinis“ ir minimalus. Be to, turime dirbti ypatingai atidžiai, kadangi viena klaida batų gamyboje gali vėl privesti prie bankroto ribos. Pagaminus vieną seriją porų batų su defektu, prasidėtų grąžinimai, ir būtų baigta“, – žodžių į vatą nevynioja jaunasis verslininkas iš Kėdainių.
Ne vien apavas, bet ir stiliaus detalė
Daugiausia produkcijos „Batų namai“ parduoda Lietuvoje, tačiau Maslauskai jau rezga planus prasibrauti ir į daug potencialo turinčias užsienio rinkas.
Mūsų šalyje B.Maslausko ir jo komandos kūrinių kainos prasideda nuo 90 eurų už rankų darbo batus iš lentynos ir kyla iki 700 eurų už vienetinę, unikalaus dizaino porą pagal individualizuotus sprendimus.
„Lietuvės svajoja apie raudonus batukus, bet perka juodus arba tamsiai mėlynus. Kiekvienoje kolekcijoje siūlome ryškesnių, drąsesnių variantų, bet retas išdrįsta išlįsti iš juodo. Bandom klientus motyvuoti, kad jie linksmesnėm, ryškesnėm spalvom vilktųsi, ir pamažu sekasi. Jaučiamės šiek tiek prisidėję prie žmonių drąsėjimo ir suvokimo, kad batai – ne priemonė, sauganti padus nuo įbrėžimų einant per gatvę, o aksesuaras“, – pabrėžia naujų aksesuarų kolekcijos pristatymui pavasarį besiruošiantis B.Maslauskas.
UAB „Batų namai“ – viena iš smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių, kuri naudojasi „Tele2“ paslaugomis. Bendras 15min ir „Tele2“ projektas „Kaip ten dirba“ šįkart suteikia galimybę iš arti pažvelgti į rankų darbo avalynės gamybos procesą bei sužinoti, kokius sunkumus įveikti tenka amatą iki verslo išauginusiems Maslauskams.
Jeigu esate nedidelės įmonės atstovas ir norite dalyvauti projekte „Kaip ten dirba“ bei papasakoti apie savo veiklą plačiai 15min auditorijai, rašykite mums el. paštu kaiptendirba@15min.lt.
Galbūt jūs būsite tie laimingieji, į kurių darbų sūkurį ners 15min filmavimo komanda.
