Norėjo gamtos
J.Rutkauskienė kartu su vyru Rimantu bei sūnumi Ignu auginti prieskoninius ir vaistinius augalus pradėjo maždaug prieš 11 metų. Tuomet šeima Karpiejų kaime įsigijo sodybą ir ėmė ieškoti sau tinkančios ir patinkančios veiklos. Jūratė prisipažino, kad idėją būsimam verslui pamėtėjo pats likimas.
„Kaip tik tada ieškojome, kur galėtume savo naudojimui įsigyti tam tikrų vaistinių augalų. Tuomet nė vienoje vaistinėje ar kokioje nors parduotuvėje neradome net tokio paprasto augalo kaip didysis debesylas. Daugiau nei prieš dešimtmetį vaistažolių asortimentas mūsų šalyje buvo itin mažas“, – prisiminė J.Rutkauskienė.
Nuo seno gamtai potraukį jautę Rutkauskai vis dažniau ėmė bendrauti su fitoterapeutais – žmonėmis, gydančiais vaistiniais augalais. Taip pamažu gimė idėja ir patiems verstis vaistažolių auginimu.
Nuo pat pradžių Vilkaviškio rajono gyventojai gavo ekologinio ūkio sertifikatą. Tai reiškia, kad auginimo procese nenaudojami jokia chemija. Anot J.Rutkauskienės, chemizuoti produktai gal ir atrodo gražiau, tačiau reikia suprasti, kad visa ta chemija galiausiai patenka į žmogaus organizmą.
„Aš pati kurį laiką augau Vilniuje ir Kaune, tačiau kaimo ir gamtos trauka visada buvo šalia. Nesuprantu, kam miestą iškeisti į kaimą, jei vis tiek negali mėgautis tyru oru ar natūraliais produktais. Pažįstu keletą porų, kurių vaikai sulaukę vos kelių metukų jau yra daug kam alergiški. Tai – įrodymas, kad už pramoninį vartojimą mokame savo sveikata. Būtent dėl to ir norisi, kad natūralumo gyvenime būtų kuo daugiau“, – teigė žolininkė.
Nuo plataus vartojimo iki kelių šimtų gramų
Šiuo metu Rutkauskų ūkyje auginama per 120 rūšių augalų. Didžiausi plotai – vaistinių medetkų ir šalavijų. Tiesa, ne visi augalai turi didelę paklausą. Anot J.Rutkauskienės, yra tokių, kurių klientai per sezoną nuperka vos 200-300 gramų. Vis dėlto ji nežada atsisakyti jų auginti, nes puikiai supranta, kaip kartais sunku būna žmonėms surasti to, ko jiems reikia.
„Iš tikrųjų viskam įtaką daro gyventojų poreikis. Pradėjus auginti vieną augalų rūšį, nesinori sustoti. Pamažu plečiame savo asortimentą, tačiau dar tikrai negalime pasakyti, kad auginame daug rūšių. Pavyzdžiui, profesionalūs fitoterapeutai dirba su maždaug 500 rūšių augalais, tad mums dar yra kur stiebtis“, – juokėsi pašnekovė.
Sunkiausia, anot jos, auginimo procese yra piktžolių ravėjimas. Prie šio darbo praleidžiama itin daug laiko. Visa Rutkauskų ūkyje užauginama produkcija nuimama ir vėliau perdirbama rankomis. Dalį augalų Vilkaviškio rajono gyventojai parduoda iš karto, tačiau didžiąją dalį – džiovina specialioje namuose įrengtoje džiovykloje ir parduoda kiek vėliau. Kai kuriuos augalus klientai perka pavienius.
Vis dėlto didžiausia dalis panaudojama įvairiems mišiniams gaminti. O į jų sudėtį patenka nuo kelių iki keliasdešimt augalų rūšių. Pati J.Rutkauskienė teigė, kad per visus metus ji visiškai išsigrynino skonio ir uoslės receptorius, todėl puikiai geba atrinkti kurios žolelės tarpusavyje dera geriausiai. Vienus mišinius Rutkauskai daro pagal savo receptūras, tačiau yra ir tokių, kuriuos sudaro profesionalūs fitoterapeutai. Šie mišiniai būna skirti gydymo tikslams.
Didžiąją dalį savo užaugintos produkcijos Rutkauskai realizuoja Marijampolės regione: įvairiose vaistinėse, ekologiškų produktų parduotuvėse, mugėse. Daug klientų į juos kreipiasi ir individualiai.
Atsisuka į natūralumą
Rutkauskai patys gamina kelių rūšių prieskonius, įvairaus pobūdžio arbatas ir net lietuviškas kavas. Pastarosios – gal kiek neįprastos, tačiau vis labiau populiarėjančios. Kavas Rutkauskai gamina iš įvairių augalų: ąžuolo gilių, varnalėšų šakniagumbių, topinambų, kiaulpienių ir net cikorijų.
„Šios kavos yra puikus pakaitalas mums įprastoms kavoms. Kartais žmonės dėl įvairių sveikatos problemų būna priversti atsisakyti tradicinės kavos vartojimo, tad lietuviškos kavos pakaitalas yra geriausia alternatyva. Man asmeniškai labai skani kiaulpienių kava“, – teigė J.Rutkauskienė.
Ji tikino, kad kiaulpienė apskritai yra tas augalas, kurį reikėtų mylėti, gerbti ir naudoti kuo dažniau. Tam tikrais atvejais jis gali būti itin naudingas žmogaus sveikatai. Įvairiuose mišiniuose naudojamos ir kiaulpienių šaknys, ir lapai, ir net jų žiedai. Anot žolininkės, gamtoje yra daugybė mūsų organizmui vertingų augalų, apie kurių naudą mes tiesiog nieko nenutuokiame. Net paprasčiausia dilgėlė gali būti puikus sveikatos šaltinis.
„Kiekvienais metais, kiekvieną sezoną žmonių poreikiai labai skiriasi. Vienais metais kažkas išpopuliarina kokią nors vaistažolę ir visi tarsi galvas pametę ieško tik jos. Tai nėra blogai. Priešingai, smagu, kad vis daugiau žmonių atsisuka į natūralumą. Net medikai jau pripažįsta, kad dalis antibiotikų nėra veiksmingi. Jei tokiais tempais žengsime toliau, vieną dieną galime mirti nuo pačių paprasčiausių ligų, nes cheminiai vaistai paprasčiausiai jau bus neveiksmingi. Dėl to būtina stiprinti savo organizmą įvairiais natūraliais būdais. Tiesa, kiekvienas turime atsirinkti, kas mums tinka. Yra daug patarimų, tačiau tai, kas naudinga vienam, nebūtinai turės tokį patį teigiamą poveikį kitam“, – tikino pašnekovė.
Jai kartais tenka vesti įvairius edukacinius užsiėmimus mokyklose. Bendraudama su vaikais moteris teigė pastebėjusi, kad šie visiškai nebeskiria ir nevartoja net tokių elementarių produktų, kaip liepžiedžiai ar čiobreliai.
„Dažniausiai susirgus vaikams tėvai jiems duoda tabletę. Taip pasiekiamas greitas, tačiau nebūtinai naudingas rezultatas. Mūsų laikais susirgę gaudavome aviečių ar liepžiedžių arbatos, guldavome į lovą ir per kelias dienas pasveikdavome. Deja, dabar situacija yra pasikeitusi“, – apgailestavo žolininkė.
Ji teigė, kad tie, kas ieško natūralių produktų, dažniausiai teiraujasi stresą mažinančių augalų mišinių. J.Rutkauskienė tikino pastebėjusi, kad dabar žmonės dėl pernelyg didelio gyvenimo tempo jaučia daugiau nerimo ar baimės. Anot jos, norėdamas išlikti sveikas žmogus turėtų stiprinti ne kurią nors atskirą kūno dalį, o visą organizmą. Vilkaviškietės teigimu, sveikatai svarbiausi trys dalykai: judėjimas, psichologija ir mityba.
Suvalkietė teigė, kad šiuo metų laikotarpiu dažniausiai žmonės perka produktus, gerinančius virškinimą bei skirtus apsisaugoti nuo peršalimo ligų.
Bendraudama su vaikais J.Rutkauskienė teigė pastebėjusi, kad šie visiškai nebeskiria ir nevartoja net tokių elementarių produktų, kaip liepžiedžiai ar čiobreliai.
Vienintelis regione
Prieš keletą metų J.Rutkauskienės ūkis įgijo tautinio paveldo produkcijos sertifikatą ir tapo vieninteliu tokį pažymėjimą visame Marijampolės regione turinčiu vaistažolių ūkiu. Siekiant šio sertifikato reikia, kad mažiausiai 50 proc. viso gamybos proceso sudarytų rankų darbas. Tiesa, Rutkauskams tai nebuvo itin sunki užduotis, nes beveik viską jie ir taip daro rankomis.
„Man visada atrodė, kad ekologija ir tautinis paveldas turėtų eiti greta vienas kito. Visada domėjausi ir etnokultūra. Net šiuo metu dirbu Vilkaviškio rajono Suvalkijos Sūduvos kultūros centre – muziejuje. Dėl šių priežasčių man buvo svarbu įgyti tautinio paveldo ženkliuką. Juk tai tarsi įrodymas, kad tęsiu protėvių tradicijas. Nesu pirmoji žolininkė savo šeimoje. Mano prosenelė buvo pribuvėja žolininkė“, – pasakojo pašnekovė.
Ateinančią vasarą J.Rutkauskienė norėtų greta sodybos Karpiejų kaime įrengti vaistinių augalų ekspoziciją, kuri užimtų 3-4 arus. Jau yra padarytas ir šios ekspozicijos projektas. Čia užsukę lankytojai iš arti galės susipažinti su ūkyje auginamomis augalų rūšimis, juos paliesti, pauostyti ir net paragauti.
„Vaistinių ir prieskoninių augalų auginimas nėra lengvas užsiėmimas. Kiekvieni metai būna skirtingi: vieni būna sunkesni, kiti – lengvesni. Pavyzdžiui, šią vasarą daug augalų nukentėjo dėl sausros. Apskritai tokios vasaros dar nėra buvę – vienu metu teko vienus augalus sėti, o kitų jau derlių imti. Idealiausia būtų, jei tris dienas šviestų saulė, o ketvirtą palytų. Bet suprantu, kad to niekada nebus, tad tiesiog tenka prisitaikyti. Nėra nė vieno lengvo darbo.
Visur yra savų sunkumų, savų iššūkių. Svarbu, kad žmogus mylėtų, tai, ką jis daro, tada ir vidinės motyvacijos atrasti bus lengviau. Kiekvienam iš mūsų reikia susirasti ir pomėgį, nuo kurio dainuotų širdis. Pavyzdžiui, aš – piešiu. Ir nors teptuką į rankas paimu rečiau nei norėčiau, tačiau tuo labai mėgaujuosi. Apskritai, dievinu kūrybą. Tiek piešimas, tiek augalų auginimas yra savotiška kūryba be kurios negalėčiau gyventi. Kiekvienas turime talentų, tik reikia mokėti juos atrasti. Žmogui reikia gerų emocijų, tada ir sveikata bus geresnė“, – mintimis dalijosi pašnekovė.
-
Medžio drožėjas Raimundas Blažaitis savo kūrinius paskleidė po visą pasaulį
-
Pomėgį pavertė verslu: Vilkaviškio pašonėje atidarytas kavos skrudinimo cechas
-
Jaunas vilkaviškietis mezga radijo ryšius su bendraminčiais iš viso pasaulio
-
Robertas Švedas į Lietuvą grįžo dėl to, kad JAV viskas buvo per daug gerai
