„Gal dabar tai jau tikrai yra ta paskutinioji, kada praeina metas, kai reikia kaupti dideles auditorijas, jos skaidosi, o pačios televizijos kerta šaką, ant kurios sėdi, t. y., siūlo programas žiūrėti su pavėlavimu, mediatekoje, „Youtube“ ir visur kitur. Tad žiūrimumas akumuliuojamas visai kitokiu būdu, o produktai gali būti visiškai kitokie, nes iki šiol tikslas buvo suburti kuo didesnę auditoriją vienu metu“, – mano Ž.Pečiulis.
Vis dėlto, specialistas sutinka, kad šešiasdešimtmetį mininčiai televizijai žiūrovų meilė nemažėja, o ir pats tikina esantis jai neabejingas, mat tai – jo kartos produktas.
– Televiziją ir toliau žiūri absoliuti dauguma mūsų šalies gyventojų – tai darantys prisipažino 95 proc. lietuvių. Ar kalbos apie televizijos nykimą Lietuvai negalioja?
– Šiais laikais, jei žiūri televizorių, nebūtinai žiūri televiziją, nes dabar jau ir kompiuterio ekrane, ir televizoriuje galima matyti patį įvairiausią vaizdo turinį. Manau, jei žiūri savaitės senumo televizijos laidą, tai nėra televizija. Televizija – tai toks dalykas, kuris vienu metu susodina žmones ir priverčia juos žiūrėti tą pačią laidą.
Tad ir apklausose gali būti netikslių klausimų arba netikslių atsakymų. Žmonės kartais jau neskiria, ar jie „Youtube“, ar mediatekoje žiūri laidą, ar televizoriuje, ir visa tai vadina televizijos turiniu. Manyčiau, kad dabar yra šiek tiek neaišku, ką galima laikyti televizija. Tie, kurie rašo knygas apie televizijos mirtį, sako, kad vaizdų tik daugėja, bet televizijos mažėja.
– Tai vyksta ir Lietuvoje?
– Žmonės yra tingūs, jie renkasi sau patogesnį variantą. Kam skubėti žiūrėti kokią nors laidą, jeigu gali ją atsisukti, pasižiūrėti kitur? Vadinasi, tos tradicinės televizijos apimtys mažės, bet kažkiek tiesioginės televizijos vis tiek išliks, nes yra sportas, svarbūs renginiai, kuriuos norisi matyti čia ir dabar. O šiaip traukimosi tendencija yra neišvengiama, bet tai nėra susiję su vaizdų arba žiūrimumo mažėjimu, kalbama apie medijos traukimąsi.
– Kaip minėjote, televizija vis dažniau žiūrima per išmaniuosius įrenginius. Ar televizorius išnyks?
– Televizoriuje gali naršyti internete, o kompiuteryje – žiūrėti televiziją, iš esmės jų funkcijos yra labai panašios. Manau, ateityje turėsime ekranus, kurie bus kažkoks audiovizualinis centras, galima sakyti „telekompas“, „kompotelis“ ar dar kokių žodžių jam pavadinti surasime.
– Televizija šiemet mini šešiasdešimt metų. Ar jos kokybė apskritai gerėjo?
– Tai – sunkiai išmatuojamas dalykas. Kai, prisimindami 30 metų senumo laikus, žmonės sako, kokia buvo gera televizija, kokius gražius ramius filmukus rodė, nesimušdavo, nesibardavo, smurto ten nebūdavo ir panašiai, iš tiesų jie kalba apie sovietinę propagandinę televiziją, kurioje buvo vien tik melas, nebūti dalykai, bet žmonės kartais juos prisimena kaip labai gerus.
Esu televizijos vienmetis, su ja augau, su ja gyvenau, turiu su kuo palyginti. Atrodo, kad televizijos kokybė dabar galbūt prastėja, bet gali būti, kad man taip atrodo dėl mano amžiaus. Vis dėlto laikausi nuomonės, kad žmogui visiškai nebūtina nuo ryto iki vakaro žiūrėti televiziją – kiekvienas kasdien arba bent kelis kartus per savaitę tikrai gali televizijoje susirasti visiškai gerų kokybiškų dalykų.
Lietuvoje televizijų koncentracija, skaičiuojant milijonui gyventojų, – labai didelė. Laikausi nuomonės, kad televiziją kuria ne televizijos, – jos yra tam tikros retransliavimo priemonės. Jeigu nėra įdomių žmonių, menininkų, orkestrų, muzikantų, nėra kūrybingų scenaristų, prodiuserių, tai nebus ir televizijos. Šiuo atveju Lietuva, kaip trijų milijonų gyventojų valstybė, dar turi daug televizijų, jose galima rasti po vieną kitą kokybišką produktą.
Man patiko frazė, kad televizija gimė rimta, ji buvo rimtas vaikas, nes buvo valstybinių, visuomeninių televizijų monopolis, o štai sendama (šiaip televizijai yra 90, o Lietuvoje – 60 metų), ji darosi nerimta ir vėjavaikė, yra konkurencija, norima visokiais būdais patraukti žiūrovų dėmesį. Ji tapo senutė vėjavaikė.
– Televizija, viena vertus, orientuojasi į masinės auditorijos poreikius, pramogas, paviršutiniškus dalykus. Jie būna žiūrimiausi. Kita vertus, LRT televizija, kurios tarybos pirmininku esate, turi išskirtinę švietėjišką misiją, ji patraukliausia išsilavinusiai didmiesčių auditorijai. Ar pavyksta rasti aukso vidurį tarp elitinės misijos ir su ja sunkiai derančio masių skonio?
– Visuomeninis kanalas neturėtų rūpintis tik tam tikra auditorija, jis turėtų būti visų piliečių kanalas ir mėginti įtikti visiems. Šiuo atveju mūsų pirmojo kanalo reitingai galėtų būti didesni, nors čia irgi yra pavojus: kai reitingai pradeda didėti, tai yra tarsi ženklas, kad pernelyg taikomasi prie masinės auditorijos. Tačiau grįžtu prie to, kad masinė auditorija yra mūsų piliečiai, ir visuomeninis kanalas tam, kad atliktų savo misiją, turi būti žiūrimas.
Tai – nelengvas dalykas ne tik Lietuvoje, o ir visoje Vakarų Europoje. Net ir BBC, kuri pirmoji sukūrė visuomeninio transliuotojo modelį ir suformulavo principus, kalba, kad reikia derinti žiūrimumą ir kokybę. Ir tikrai nėra taip, kad BBC nesirūpina, jog ją žiūrėtų, ar yra patenkinta vieno procento žiūrimumu, bet turi elitinę auditoriją. Šito ir neturėtų būti, bet patenkinti visus poreikius iš tikrųjų yra labai sunku. Reikia konkuruoti su komerciniais transliuotojais, kurie siūlo šiek tiek kitokius produktus.
– Esate sakęs, kad televizijoje vyrauja mados. Kokios jos dabar?
– Labai aiški mada buvo ta vadinamoji realybės televizija, realybės šou. Dabar ta mada atslūgusi, likę tik tam tikri elementai. Nepasakyčiau, kad užčiuopiu aiškią naują tendenciją. Man atrodo, kad televizijos po truputį „atrajoja“ tam tikrus elementus iš anksčiau, kurie pasitvirtino, kurie užtikrina reitingus, tačiau naujos, revoliucinės tendencijos neįžvelgiu.
Arba tai yra tam tikras laukimo, neapsisprendimo laikotarpis, arba televizijos nieko reikšmingo nebesugalvos. Kai kas yra sakęs, kad realybės šou dar pratęsė televizijos gyvavimą dešimtmečiu kitu, nes būtent su jais pavyko išsaugoti, padidinti susidomėjimą. Gal dabar tai jau tikrai yra ta paskutinioji, kada praeina metas, kai reikia kaupti dideles auditorijas, jos skaidosi, o pačios televizijos kerta šaką, ant kurios sėdi, t. y., siūlo programas žiūrėti su pavėlavimu, mediatekoje, „Youtube“ ir visur kitur.
Tad žiūrimumas akumuliuojamas visai kitokiu būdu ir tie produktai gali būti visiškai kitokie, nes iki šiol tikslas buvo suburti kuo didesnę auditoriją vienu metu. Dabar tikslas išlikęs, bet silpnėja. Vadinasi, gali keistis ir turinys, kuris gali būti labiau pritaikomas konkrečioms auditorijoms, o ne mėginimas įtikti vienai didelei auditorijai.
– Jeigu tai dar nereikštų televizijos saulėlydžio, ar paspėliotumėte, kokių tendencijų galime tikėtis ateityje?
– Į tokį klausimą visada atsakau: Jules Verne`as, toks geras prognozuotojas, rašydamas apie internetą, suklydo 800–900 metų. Buvo rimtų prognozių, kad 2014 metais neliks popierinės spaudos, dabar jos atidėtos iki 2040 metų. Panašiai ir su televizija. Televizijos mirties ar išnykimo net nepastebėsime, jau dabar kai kurie visiškai nevartoja tos tiesioginės transliacijos, vartoja įvairias televizijos laidas įvairiausiose platformose, net nesuvokdami, kad tai jau nėra televizija. Tie, kuriems reikės televizijos ir įsivaizdavimo, kad tuo metu, kai aš žiūriu, žiūri ir dar milijonas žmonių, ir toliau galės tai daryti. O tie, kurie to nenorės, žiūrės ir kitose platformose.
Kitas dalykas – ekonominis modelis. Jis kol kas pagrįstas masiniu žiūrėjimu ir auditorijos kaupimu. Kai patys kanalai pajus, kad uždirbti pinigų jiems nepavyksta, gali įvykti drastiškų pokyčių. Pvz., nustoti transliuoti siųstuvais, o vien tik kabeliais ar internetu. Tai gali būti susiję ir su skaitmeninimu. Lietuvoje internetas – vienas greičiausių pasaulyje, jei po kelių metų tas internetas bus dar greitesnis ir prieinamas bet kuriuose namuose, transliavimas siųstuvais praras bet kokią prasmę, o kartu bus prarandama ir televizijos funkcija, o kiekvienas žiūrės, ką tuo metu nori. Tai, mano galva, jau nėra televizija.
– Vis dėlto, panašu, kad kol kas lietuviai yra neabejingi televizijai. Kaip manote, už ką ją taip mylime?
– Aš ją myliu todėl, kad tai buvo mano kartos produktas. Kai tik televizija atsirado, kai kurie tyrinėtojai komentavo, kad vaizdas yra pakankamai atraktyvus dalykas. Skaitymas reikalauja didesnio susikaupimo, pastangų, atsiribojimo, o čia, kalbėdamas telefonu, plaudamas indus, gali žiūrėti ir televizorių.
Anksčiau žmonės, grįžę į namus, pirmiausiai uždegdavo židinį, dabar reikia, nereikia, žiūrės, nežiūrės, jie įjungia televizorių. Jis šviečia, šildo, leidžia pasijusti ne vieniems. Vėlgi, net televizijos įjungimas nereiškia jos žiūrėjimo. Vyresnio amžiaus žmonės kompiuterį sieja su darbu, užverčia jį, sako: einu ilsėtis, ir įsijungia televizorių. Tad kompiuteris yra darbo medija, o televizija – poilsio.
