Metų pabaigos šventės – nuo seno apipintos stebuklais, burtais ir tikėjimu, kad šiuo laikotarpiu kiekvienam bus atseikėta pagal nuopelnus. Buvai geras ar blogas – atpildo būtinai sulauksi. Kažkokia nematoma jėga, tarsi pamojus stebuklų lazdele, ims ir sustatys viską į savo vietas: alkstantis bus pavalgydintas, skriaudėjas bus nubaustas, stokojančiam bus duota.
Tokia nematoma, turinčia antgamtinių galių, jėga kartais, jaučiamės mes, socialinių paslaugų srities darbuotojai. Iš mūsų tikimasi, kad mes sutvarkysime tokius dalykus kaip nepriteklius, socialinių įgūdžių stoka, liga, senatvė ir kitos negalios. Užsienyje socialinis darbuotojas kartais netgi vaizduojamas, kaip profesionalas su stebuklų lazdele rankose arba antgamtinių galių turintis superherojus.
Duodame meškerę, o ne žuvį
Tokie įvaizdžiai, žinoma, įkvepia, priduoda pasitikėjimo savo jėgomis tiek pačiam socialiniam darbuotojui, tiek paslaugų gavėjams, tačiau – šiek tiek ir klaidina.
Socialinių paslaugų srities darbuotojas labiau yra tarpininkas, žmogaus, šeimos ar bendruomenės įgalintojas, o ne tiesiog gerų darbų darytojas ar namų ūkio tvarkytojas. Taip, žinias ir kompetencijas galima būtų pavadinti savotiškomis stebuklų lazdelėmis. Tokiu atveju visi mes, bet kokios profesijos atstovai, turime įrankius, kurių pagalba sprendžiame iškilusias problemas, užsiimame kūryba ar atliekame paprastas užduotis.
Socialinio darbuotojo misija kita – suteikti gebėjimų ir kompetencijų tiems, kurie jų neturi, įgalinti keistis ir kurti savo gyvenimą patiems. Vaizdžiai tariant, mes duodame meškerę (įrankį), o ne žuvį – norime, kad žuvį pasigautų pats žmogus. Mes nekuriame ir nerašome stebuklingais pieštukais kitų žmonių gyvenimų. Kiekvienas žmogus pats yra savo gyvenimo kalvis, nes tik jis pats geriausiai žino savo poreikius.
Didžioji dalis visuomenės – nusiteikusi palankiai
Socialinį darbuotoją, kaip profesiją, didžioji dalis visuomenės žino ir mato. Naujausios apklausos rodo, kad šios srities darbuotojus labai gerai vertina kone 80 procentų lietuvių. Taigi, mums nebereikia įrodinėti savo „vietos po saule“.
Deja, vis dar žemas socialinio darbuotojo atlyginimas nepritraukia pakankamai jaunimo į šios specialybės studijas. Lietuvoje jau dabar jaučiame socialinių darbuotojų ir jų pagalbininkų stygių. Visos prognozės rodo, kad socialinio darbo poreikis visuomenėje tik augs, tad valstybė privalo turėti strategiją kaip jį patenkinti. Šiuo metu nėra strateginio požiūrio kaip bus valdomas augantis socialinės srities paslaugų darbuotojų skaičius.
Socialinio darbo profesija – kūrybinga ir įdomi, asmenybei yra daug galimybių pasireikšti. Tačiau finansinės ir motyvacinės sistemos stoka neskatina jaunuolių rinktis šią profesiją. Nepakankamai dirbama ir su vyresnių klasių moksleiviais pristatant jiems socialinio darbo studijas ir jų teikiamą naudą. Tad ir čia atsakingoms ministerijoms reiktų pasistūmėti.
Profesinėje srityje yra kur tobulėti
Šie metai socialinių paslaugų srities darbuotojams įnešė naujo vėjo, nes pilnu tempu veikė Profesinių kompetencijų tobulinimo centras (PKTC), telkdamas socialinio darbo lauke veikiančius asmenis ir organizacijas į diskusijas, mokymus, atviras paskaitas.
Globalėjantis pasaulis, besikeičiantis klimatas, migracija, technologijos, dirbtinis intelektas – visa tai atneša naujų socialinių iššūkių, kuriems spręsti reikės naujų kompetencijų. Žaliasis socialinis darbas, žmogaus teisės, lygybė, nediskriminacija – jau dabar mums yra prioritetinės temos. Apie tai kalbame vieni pirmųjų Europoje. Tačiau to nepakanka.
Lietuvoje pasikartojantys rezonansiniai įvykiai rodo, kad reikia spręsti įsisenėjusias sistemines klaidas. PKTC veiklose kitais metais – dėmesys tokiems rezonansiniams įvykiams ir institucijų darbo stygavimui. Kviesime diskutuoti socialinio darbo, vaiko teisių, atvejo vadybos specialistus ir ieškosime priežasčių, kodėl nepavyksta sustyguoti atskirų tarnybų veiksmų, spręsime kur ir kaip galime veikti geriau.
Be to, į PKTC veiklas sieksime įtraukti ne tik socialinius darbuotojus, bet ir paslaugų gavėjus. Yra šalių, kuriose paslaugų gavėjai atlieka socialinių darbuotojų veiklos auditą. Ieškosime būdų ir formų kaip galėtume labiau įtraukti klientus į panašią veiklą.
Fokusas – vietos bendruomenių įgalinimas
Šiemet socialiniai darbuotojai tapo aktyvesni vietos bendruomenių lygmeniu. Jei prieš metus-kitus socialiniai darbuotojai labiau laukė iniciatyvų „iš viršaus“, dabar matome iniciatyvų „iš apačios“. Socialinių paslaugų srities darbuotojai patys organizuoja įvairius renginius, diskusijas su vietos bendruomenėmis ir socialiniais partneriais, dalyvauja vietos advokacijos veiklose.
Tai – geras ženklas. Vietoje veikiantys socialiniai darbuotojai geriausiai gali atpažinti poreikį, žino specifines vietos problemas ir skaudulius ir gali nuspręsti kokiomis priemonėmis veikti. Džiugina tai, kad regionuose stiprėja nevyriausybinių organizacijų įsitraukimas į socialinių paslaugų sritį. Jos gali teikti įvairesnes paslaugas, ir tai neabejotinai naudinga gyventojams.
Kitais metais socialiniai darbuotojai toliau aktyviai veiks vietos lygmeniu. Socialinės paslaugos yra savivaldybėms deleguota funkcija. Nereikia tikėtis, kad atvyks kažkas „iš valdžios“ ir sutvarkys problemas. Nevyriausybinės organizacijos, socialinių paslaugų srities darbuotojai tik dirbdami išvien su vietos politikais gali tikėtis teigimų pokyčių.
Dažnai tikimasi, kad įdiegus socialinės naujoves, tarsi spragtelėjus pirštais, greitai pamatysime pokytį. Tačiau socialiniai pokyčiai nevyksta per vieną dieną, jie vyksta lėtai ir kantriai, kiekvieną dieną dirbant tą patį „nematomą“ darbą. Šis kantrus ir ilgas kasdienis darbas yra tikras stebuklas, nes prie jo įgyvendinimo prisideda ne anoniminės išorinės jėgos, o kiekvienas iš mūsų.
Šaltinis: https://sc.bns.lt/view/item/475802
