Irena Kabišaitienė – viena ilgiausiai AGATA-oje dirbančių specialisčių. Jau beveik ketvirtį amžiaus ji dirba Muzikos licencijų skyriuje, kurio svarbiausias veiklos uždavinys – padėti verslo atstovams suprasti teisingo atlygio svarbą atlikėjams ir garantuoti, kad muziką savo veikloje naudojantys verslo subjektai susimokėtų už teisę ją groti legaliai. Per ilgus darbo metus I. Kabišaitienė yra sudariusi tūkstančius licencinių sutarčių.
„Mes niekada negąsdiname baudomis ar teismais. Mūsų tikslas – informuoti ir edukuoti žmones, kad jie suprastų, jog už muzikos naudojimą versle atlikėjams turi būti atlyginta“, – pasakojimą apie AGATA muzikos licencijavimo inspektorės darbo kasdienybę pradeda I. Kabišaitienė.
Užsispyrimo reikalaujantis iššūkis
Organizacija pradėjo veikti 1999 m., kai Lietuva vis dar jautė atviro banditizmo laikotarpio pasekmes, tad prakalbus apie naują Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą (toliau – ATGTĮ) ir jo nustatytą daugeliui dar negirdėtą atlyginimą už muzikos naudojimą, dažnai buvo sulaukiama nemalonių reakcijų. Pasitaikydavo atvejų, kai darbuotojus palaikydavo sukčiais ar reketininkais ir iškviesdavo policiją. I. Kabišaitienė prisimena, kad sudariusi sutartį su vienu verslininku vėliau jo buvo apskųsta ir dėl AGATA-os veiklos turėjo aiškintis FNTT, o Klaipėdoje dirbusią kolegę policija net išsivežė į nuovadą tam, kad galėtų patikrinti, ar ji tikrai yra AGATA-os darbuotoja.
„Ne kartą buvo pasitaikę, kad kavinėje ant tavęs šaukia: „Baikit mus reketuot!“ O šalia pietauja žmonės, visi žiūri. Po kurio laiko žmonės nurimsta, kai kurie jų paskambina, atsiprašo. Bet kaip žmogus ne visada gali atsiriboti, jau būni viską sugėręs. Eini į kitą kavinę, širdis smarkiai plaka... Tai nėra malonu“, – prisimena I. Kabišaitienė.
Darbą sunkino ir tai, kad nebuvo išmaniųjų technologijų – buvo daug sudėtingiau sudarinėti sutartis, dalintis informacija apie AGATA-os veiklą. Patys verslininkai taip pat bandė imtis priemonių prieš įstatymo prievolę mokėti atlygį už muziką – pasisakydami prieš jį Kauno Laisvės alėjos kavinių ir restoranų valdytojai rinko parašus, ketindami juos siųsti į Seimą.
Pasak I. Kabišaitienės, anksčiau licencijų sudarymas priminė strateginį žaidimą – aplankius vieną kirpyklą, netoliese esančioje kitoje kirpykloje būdavo išjungiama muzika, nes apie patikrinimus žinia sklisdavo akimirksniu. Tačiau būtent tokios situacijos ją skatino nepasiduoti ir tęsti darbą nepaisant neigiamų reakcijų.
„Kadangi nuo vaikystės esu susijusi su sportu, šis darbas tapo savotišku sportiniu iššūkiu – kas ką įveiks? Naudotojas mane ar aš naudotoją? Man buvo įdomu, mane vedė užsispyrimas.“
Supranta muzikos svarbą versle
Šiandien situacija skiriasi iš esmės. Visuomenėje formuojasi aiškesnis supratimas apie autorių ir atlikėjų teisių svarbą bei pagarbą joms. Sklaida vyksta ir tarp pačių verslininkų – jie dalijasi žiniomis, patirtimi ir vis dažniau prisiima atsakomybę už teisėtą muzikos naudojimą, patys kreipiasi į AGATA-ą, norėdami sudaryti sutartis. Dažnai I. Kabišaitienė yra sutinkama lyg gera pažįstama – užėjus į kavinę ir prisistačius, ją iš karto atpažįsta ir draugiškai priima, noriai bendradarbiauja. Ir nors naudotojų pomėgis leistis į diskusijas niekur nedingo, nebeliko agresijos, su kuria tekdavo susidurti veiklos pradžioje.
„Prieš 15-20 metų sulaukusi piktų verslininkų komentarų dėl „mokesčio už orą“, pasiūlydavau jiems išjungti muziką. O jie sureaguodavo: „Tai nejau dabar žmonės klausys, kaip šaukštai ir šakutės daužosi?“ Vadinasi, muzika yra reikalinga ir privaloma už ją susimokėti. Kuo toliau, tuo žmonės tampa sąmoningesni, jiems nebereikia nieko įrodinėti, mes jiems suteikiame daugiau žinių – ir tai yra labai svarbu“, – kalbėjo specialistė, dirbanti su Kauno, Alytaus ir Marijampolės apskrities bei Jurbarko rajono savivaldybės verslais.
Bėgant metams, keitėsi ne tik visuomenės požiūris, bet ir pats muzikos verslo erdvėse suvokimas. Dabar verslininkai muzikos naudą mato ne tik kaip priemonę gerinti kliento patirtį, bet ir kaip neatsiejamą darbo aplinkos dalį.
„Visiems buvo labai sunkus Covid laikotarpis – tada visi tik ir ieškojo, kur ir kaip susispausti, daug kavinių užsidarė. Mes irgi dirbome lanksčiai, pagal situaciją perrašydavome sutartis. Prisimenu, viena kavinė tiekė maistą išsinešti – prekiavo iš kiemo ir muzika grojo darbuotojams bei ateinantiems pasiimti maisto žmonėms. Kavinės savininkai siekė, jog žmonėms virtuvėje būtų linksmiau, kad juos motyvuotų, todėl nenutraukė sutarties ir muzika kavinėje toliau skambėjo. Tai yra labai gražu“, – apie verslininkų požiūrį į muzikos naudą pasakojo I. Kabišaitienė.
Legalus muzikos naudojimas
Ar tai būtų sporto klubas, kur treniruotes lydi energingi rimtai, ar stoties perone įsikūrusi užkandinė, kurioje skamba nostalgija dvelkiančios melodijos, ar prabangi parduotuvė, kurioje groja klasikinės melodijos – ATGTĮ įpareigoja visus verslus turėti AGATA-os ir asociacijos LATGA licencijas legaliam muzikos naudojimui.
Šiuo metu su kavinėmis, parduotuvėmis, kirpyklomis, viešbučiais, radijo stotimis, televizijomis ir kitais muzikos naudotojais visoje Lietuvoje AGATA yra sudariusi per 10 000 licencinių sutarčių.
Licencijos kaina už muzikos naudojimą gali skirtis priklausomai nuo patalpų ploto ar veiklų pobūdžio. Visgi nereikėtų manyti, kad legalus muzikos naudojimas yra prabanga – nedidelė gėlių parduotuvė per metus gali sumokėti vos 50 Eur. Tai maža investicija, kuri atveria duris į kokybiškos muzikos pasaulį, gerina įmonės įvaizdį ir prisideda prie atlikėjų finansinės gerovės.
Šaltinis: https://sc.bns.lt/view/item/muzikos-licencijavimas-kaip-strateginis-zaidimas-498669
