Šiemet tik trečdalis Lietuvoje įsigytų grynųjų elektromobilių buvo nauji. Ir nors maža mūsų šalies rinka neturės didelio poveikio pasaulinėms paklausos tendencijoms, tačiau būtent nuo visuomenės nuostatų ir noro įsitraukti į transporto elektrifikaciją priklauso, ar Lietuva pasieks strateginius tikslus pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių ir mažesnės šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijos.
Mažai patirties, bet ilgas nuogąstavimų sąrašas
Šiuo metu grynųjų elektromobilių registracijų skaičius Lietuvoje yra apie 1,5 karto didesnis negu prieš metus. Vis dėlto elektra varomų automobilių dalis visame šalies transporto parke nesiekia vieno procento. Šių metų spalio 1 d. duomenimis, šalyje buvo registruota 15,2 tūkst. grynųjų elektromobilių, o iš tinklo įkraunamų hibridų skaičius pasiekė 10,7 tūkstančio.
Rinkos sulėtėjimas Vakarų Europoje, iš kurios į Lietuvą importuojama daugiausia automobilių, atspindi tiek ekonominius ir technologinius iššūkius Europos Sąjungoje, tiek vartotojų nuostatas.
Periodiškai atliekamas globalus EY mobilumo paslaugų vartotojo indekso (angl. Mobility Consumer Index) tyrimas šiemet atskleidė, kad vartotojai didžiausiomis kliūtimis pažangai įvardija mažą įperkamų modelių pasirinkimą, ilgą įkrovimo laiką, nerimą dėl įveikiamo atstumo, per menkai išplėtotą infrastruktūrą, baimę dėl didelių eksploatacijos ir priežiūros išlaidų. Galiausiai, vartotojams trūksta aiškumo dėl likutinės elektromobilių vertės perspektyvų. Panašius nuogąstavimus atspindi ir kiti tyrimai Lietuvoje.
Nacionalinis perėjimas prie elektromobilių – svarbios transformacijos dalis
Visuomenės abejonės dėl elektromobilių kiek temdo foną šiemet atnaujintai valstybės energetinės nepriklausomybės strategijai. Dokumente pažymėta, jog valstybė siekia transporto sektoriaus dekarbonizacijos, todėl labai svarbu didinti atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) dalį transporto sektoriaus galutiniame energijos suvartojimo balanse, taip pat transporto sektoriuje mažinti išmetamą ŠESD kiekį.
2022 m. transporto sektoriuje galutinio energijos suvartojimo AEI dalis sudarė 6,28 procento. Užsibrėžta, kad ji turi padidėti 2,5 karto – iki ne mažiau kaip 15,8 proc. 2030 metais. Be to, iš Nacionalinių elektromobilių skaičiaus augimo tikslų akivaizdu, kad transporto elektrifikacija Lietuvoje turi vykti eksponentiškai, o perėjimas prie elektromobilių yra svarbi siekiamo progreso ašis.
Lietuvos transporto parke šiuo metu yra per 1,83 mln. lengvųjų automobilių. Dalis jų priklauso gyventojams, dalis – verslo įmonėms ir viešajam sektoriui. Taigi, transporto priemonių valdytojų ir naudotojų portretai yra labai skirtingi. Tačiau juos būtina apibrėžti ir suvokti, nes milžiniškos transformacijos sėkmė priklauso nuo kiekvienos vartotojų grupės, jų tarpusavio sąsajų ir įtakų.
Kaip keičiasi požiūris į elektromobilius?
Šių metų EY mobilumo paslaugų vartotojo indekso tyrime pažymima, jog siekiant atgauti pagreitį gamintojai ir pardavėjai turėtų atskirti kontroliuojamus veiksnius nuo nekontroliuojamų, tokių kaip geopolitinė aplinka ar makroekonominiai procesai. Vienas svarbiausių aspektų, kurį pramonės atstovai turi nuolat tyrinėti, suprasti ir sekti yra kintantis vartotojų požiūris į elektra varomus automobilius. Daugeliui potencialių pirkėjų elektromobiliai yra gana nauja ir menkai pažįstama technologija. Kita vertus, didžiosiose Europos rinkose reali vartotojų patirtis sparčiai auga, o visa tai formuoja ir keičia požiūrį.
EY mobilumo paslaugų vartotojo indekse pagal išsakytas pozicijas Europos vartotojai suskirstyti į grupes: nuo elektromobilių entuziastų iki skeptikų. Grupių proporcijos šiemet išsidėstė taip, jog kreivė tapo panaši į klasikinę varpo formą – atitinka sociologinį modelį, atvaizduojantį naujo produkto ar inovacijos priėmimą arba pripažinimą pagal gyventojų grupių demografines ir kitas charakteristikas.
Taigi, didžiausia dalis vartotojų yra priskiriami „svarstančiųjų“ ir „įtikinamųjų“ grupėms. Elektromobilių entuziastų dalis yra panaši į skeptikų, o „nenorinčiųjų“ yra maždaug kas penktas.
Nagrinėjant Europos duomenis, pastebima, kad per metus entuziastų dalis net šiek tiek sumažėjo, o tai gali būti ženklas, jog gamintojai ir pardavėjai jau „nuraškė žemiausiai kabančius vaisius“. Tad dabar teks labiau susifokusuoti į mažiau entuziastingus ir net dvejojančius klientus. Pastariesiems, ko gero, ypač svarbu akcentuoti kainos elementą, kurį reiktų vertinti kaip viso produkto gyvenimo ciklo kaštus, nes elektromobilių prieinamumas nuolatos gerėja su technologine plėtra, galima pasinaudoti skiriamomis subsidijomis, krovimo kaštai namuose yra labai nedideli, o eksploatavimo išlaidos ženkliai žemesnės nei vidaus degimo varikliu varomų automobilių.
Apibendrinant, elektromobilių pardavimų sulėtėjimas signalizuoja apie naują rinkos brandos etapą ir būtinybę kurti santykius su didesnėmis vartotojų grupėmis, kurios elektromobilių vertę suvokia kitaip negu technologijų entuziastai. Taip pat suvokti, kad šios grupės yra apimtos įvairių nepagrįstų baimių ir nė nepastebi pažangos, pavyzdžiui, didėjančio elektromobilių įkrovimo stotelių skaičiaus.
