Kaip vertinate Lietuvos energetinę situaciją šiuo metu?
Elektros energetikos segmente Lietuvos padėtis yra unikaliai palanki. Padėti pagrindai dviems kertiniams projektams – jungčiai su Švedija ir jungčiai su Lenkija. Be to Estai sustiprino jungtį su Suomija. Mūsų pagrindinis tikslas turėtų būti įgyvendinti jungčių projektus, sustiprinti jungtis su Latvija ir džiaugtis, kad esame visiškai integruoti į Skandinavijos rinką tiesiogiai per Švediją ir netiesiogiai per Latviją ir Estiją. Taip pat esam integruoti su Lenkija ir didžiulius pajėgumus turinčia Rusija.
Taip Lietuva atsidurtų visiškai nepriklausomoje ir ekonomiškai racionalioje padėtyje. Panika, kuri keliama yra labai klaidinga. Reikia suprast, išsianalizuoti ir jeigu atėjo momentas nedaryti nieko – tai nedaryti nieko. Viskas padaryta. Papildomi judesiai išprovokuoja didžiules investicijas, o investicijos sukelia šalies nekonkurencingumą arba situaciją, kai Lietuvos vartotojai turės privalomai pirkti savo pačių pagamintą elektrą nekonkurencinga kaina.
Ar elektrą galėtume pigiau įsigyti iš savo kaimynų?
"Kaliningrado tominė elektrinė, kad ir kaip kai kuriems politikams būtų apie jį nemalonu girdėti, yra naudinga Lietuvai", - sakė A.Janukonis.
Negalima atsiriboti nuo nieko analizuojant integruotą elektros rinką aplink Lietuvą. Taip pat negalima vengti diskusijos apie tai, kad 2017 m. pasileis atominė elektrinė Kaliningrade. Šis projektas, kad ir kaip kai kuriems politikams būtų apie jį nemalonu girdėti, yra naudingas Lietuvai.
Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas visiškai neturi jokių prielaidų. Nei iš vartojimo pusės, nes nėra jokio poreikio ar deficito, nei iš ekonominės. Mes nesugebėsime pasigaminti elektros energijos pigiau, nei kaina, nustatoma ateities sandoriais „Nord Pool“ rinkoje. Tai reiškia, kad mes investavę valstybės ir vartotojų pinigus į jungtis negalėsime pasinaudoti ta nauda, kurią mums duoda integracija.
Šiai dienai planuojant dešimt metų į priekį naujos atominės elektrinės projektas yra beprasmiškas, visiškai nepamatuotas ir nereikalingas. Nėra nei politinių, nei ekonominių argumentų jį statyti.
Rusijos bendrovių susitikimai su aukštais Lietuvos politikais sulaukė prieštaringos reakcijos. Ar su šia valstybė verta kalbėti apie bendrus energetinius projektus?
Šiame klausime matau didžiulę propagandos dozę, kuria buvo paveikta Lietuva. Kaip galima klausti, ar verta kalbėtis su kaimynais apie energetinį bendradarbiavimą. Reikia klausti, kaip galima nesikalbėti? Kaip galima nedaryti bendrų projektų ir nevertinti projektų, kurie jau vyskta? Nesikalbėjimas yra visiškai nusikalstamas. Tai totalinė nekompetencija užsienio ir energetikos politikos srityje.
Praeitus keturis metus konservatorių vyriausybė visą savo politiką yra pagrindusi Lietuvos visuomenės vidaus kiršinimu ir kariavimu su Rusija. Nieko naujo, kad jie nuo savo politikos negali atsitraukti. Bet žymiai blogesnis ir pavojingesnis dalykas, kurį pastebiu šiai dienai, kad ir naujoji dauguma nesugeba atsiriboti nuo tos netoliaregiškos antiintegracinės politikos ir į Rytus, ir į Vakarus. Kaimynų mes nepakeisim, todėl nenormalu, kad premjeras susitikinėdamas su atsakingais pareigūnais, nesvarbu kokios šalies, turi slėptis, aiškintis ar jaustis nepatogiai, kai tai yra svarbiausia jo užduotis.
Kaip vertina JAV bendrovės „Chevron“ planus ieškoti skalūnų dujų Lietuvoje?
Reiktų svarstyti, ar Lietuva mano, kad jai reikia imtis savo skalūninių dujų gavybos. Tada jau kiltų kitas klausimas kam duoti leidimus. Žvalgybos licenzija apima ir gavybą. Už žvalgymą moka pati kompanija, todėl ji ir pretenduoja į investicijų grąžą iš resursų pardavimo. Kai eina kalba apie žvalgybą, tai visada reikia paminėti, kad eina kalba ir apie gavybą.
 |
| Naftos gavyba |
Svarstant, ar skalūnų dujos gali būti pigesnės Lietuvai visada reikia kalbėti apie rinkos kainą. Jei integruotoje elektros rinkoje mes galim prognozuoti, kad elektra bus pigesnė Rusijoje ar Skandinavijos hidroelektrinėse. Tai dujų kaina yra pririšta prie naftos kainos. Lietuvoje mes turim veikiančią naftos gavybą ir, savaime aišku, jos ją pardavinėja už rinkos kainą. Kitaip tariant už didžiausią kainą, kurią galima gauti rinkoje. Todėl nekorektiška sakyti, kad nuosavų dujų gavyba pigins jų kainą Lietuvos vartotojams. Šis momentas, mano manymu, diskusijose užmuilinamas.
Be to, reikia išsiaiškinti, kas tai yra Lietuvos dujų vartotojai. Reikia suprasti, kad 50 proc. dujų suvartoja viena įmonė „Achema“, 30 proc. šilumos tiekimo įmonės ir 20 proc. visi kiti. Kilęs triukšmas dėl skalūnų dujų man nesuprantamas, nes jos neturi jokios reikšmės mūsų visuomenei. Šilumos sektorius eina septinmyliais žingsniais ir anksčiau ar vėliau didžiąja dalimi atsisakys iškastinio kuro. Sakyčiau 70 proc. per artimiausius 3-4 metus. Privatūs namai ir smulkioji pramonė, kuri naudoja dujas yra nereikšminga dalis. 2011 m. Lietuvos gyventojai naudojantys dujas buities reikmėms išleido mažiau nei 200 mln. litų. Bendram kontekste tai visiškai neaktualus klausimas. Todėl dujų klausimą klausimą kelti taip aštriai ir statyti kaip Lietuvos buvimą ar nebuvimą nėra protinga. Skalūnų dujų klausimą Lietuvoje reikia spręsti tik atsižvelgiant į ekologiją. Negalim ekologijos statyti į antrą vietą vien dėl to, kad dujas pirktume 100 dolerių pigiau, nei pirktume iš Rusijos arba atsigabentume per terminalą.
Kokia, jūsų manymu, atsinaujinančios energetikos ateitis Lietuvoje?
Atsinaujinanti energetika suprantama kaip transportas, elektra ir šiluma. Jei žiūrėtume į transportą, tai pasaulinės tendencijos yra aiškios – mažinti grūdinių kultūrų naudojimą kurui, nes už dvidešimt metų pasauliui ir taip gresia badas.
 |
| Klaipėdos mokslo ir technologijų parko nuotr./Ant Klaipėdos stogų jau montuojamos saulės baterijos. |
Kalbant apie elektros energetiką mes matom pavyzdį su saulės jėgainėmis, kai supirkimo kaina buvo nustatyta lygiai 11 kartų didesnė, nei importuojamos elektros energijos iš tos pačios mūsų labai nemylimos Rusijos. Toks ekstremalus pavyzdys parodo, kad negalima daryti bet ko. Viskas turi būti racionalu. Atsinaujinanti energetika elektros dalyje, deja, bet yra visada brangesnė. Todėl visuomenė turi pasverti, ar ji nori mokėti daugiau. Aš manau, kad tai nėra prioritetas. Pirmenybę reiktų teikti visuomenės gerovei ir jei galime nusipirkti resursų kažkur pigiau, taip riektų ir daryti.
Visiškai kita situacija yra su atsinaujinančia energetika šilumos gamyboje. Mes matome, kad biomasė yra pigiau negu dujos. Tai šioje vietoje reikia atleisti visus diržus ir suteikti visokeriopą paramą, kad pereitume į tris kartus pigesnį atsinaujinantį vietinį kurą. Tai absoliučiai ekonomiškai naudingas dalykas, nereikalaujantis jokios paramos.
Gal mažesnę dujų kainą ir mažesnius mokesčius už šilumą garantuoti galės pastatytas suskystintų gamtinių dujų terminalas (SGDT)?
Nenoriu būti nepatriotiškas, bet SGDT projektas yra ekonomiškai neracionalus. Viena iš esminių priežasčių yra tai, kad jį daro valstybė. Ji visada padaro brangiau. Be to kinta vartotojų struktūra. Ateityje iki dviejų trečdalių Lietuvoje suvartojamų dujų teks koncernui „Achema“. Todėl visuomenei investuoti į vienai įmonei skirtą terminalą yra visiškai beprasmiška. Pati įmonė norėjo investuoti į terminalą, tačiau jai nebuvo leista. Šios aplinkybės deda didžiulė minusą ant terminalo projekto. Jis dujų vartotojams yra nereikalingas, o tikinti dujų atpiginimo viešajam sektoriui, jis tik sukuria konkurenciją biokurui ir stabdo jo plėtrą. Nes valdžia investuojanti į šį terminalą neturi jam kito paaiškinimo, kaip tik trukdyti konversiją iš dujų į biokurą.
