Klimatologas J.Kilpys: klimato pokyčiai jau yra negrįžtami
Klimatologo Justino Kilpio teigimu, visuose ateities scenarijuose pagrindinis veiksnys, lemiantis klimato šiltėjimą, yra žmogaus veikla. Nei vienas natūralus gamtinis veiksnys neturi tokios didelės įtakos, kiek visos žmonijos pasirinkimai, kaip toliau vystytis. Tad esminis klausimas, – ar išliks dabartinis didžiulės taršos kelias, kai iš esmės visi ekonomikos sektoriai labai stipriai teršia ir atmosferą, ir vandenį.
Jei globaliai nepasuksime žaliuoju vystymosi keliu, klimatas pasieks 2 ºC aukštesnę temperatūrą. Tokiu atveju, nors klimatas bus ir pasikeitęs, bet jis vis dar bus mums pažįstamas. Tačiau jei įžengsime į 3 ar 4 ºC laipsnių pokytį, – tai bus jau nepažįstama mums aplinka. Per visą žmonijos vystymosi laikotarpį, nuo pat homo erektus atsiradimo Afrikoje, t.y. per 120 000 m., žmonių civilizacija nėra gyvenusi 4ºC aukštesnės temperatūros Žemės planetoje sąlygomis.
Tai nebus pasaulio pabaiga, tačiau toks pasaulis bus gerokai pavojingesnis.
„Trys pagrindiniai ekonominiai sektoriai, kurie sukelia didžiausią taršą – energetika, transportas ir žemės ūkis. Norint spręsti klimato kaitos problemas, reikia mažinti šilumos efektą sukeliančių dujų išmetimą į atmosferą visuose trijuose sektoriuose, tačiau energetika yra viena svarbiausių ir Lietuvoje, ir globaliame pasaulyje. Todėl atsinaujinančios energetikos naudojimas turi labai didelę teigiamą įtaką atmosferos šiltėjimo efektą sukeliančių dujų mažėjimui. Iš esmės reikėtų 100 proc. atsinaujinančių išteklių naudojimo energetikos sektoriuje, norint pamatyti realius, aiškesnius teigiamus pokyčius. Tačiau pokyčiai privalo vykti ir žemės ūkio, ir transporto sektoriuose. Susikoncentravus tik į atsinaujinančią energetiką ir nieko nedarant kituose, ryškesnio pokyčio nepasieksime“– tvirtina J.Kilpys.
Gaminant elektros energiją – pokyčiai jau akivaizdūs
Didžiausiai Baltijos šalyse elektros energijos gamybos ir prekybos įmonių grupei „Eesti Energia“ priklausančios, žaliosios energijos bei įvairius energetinio efektyvumo sprendimus siūlančios bendrovės „Enefit“ generalinio direktoriaus Vytenio Koryznos teigimu, galima pasidžiaugti, kad iškastinio kuro naudojimas elektros energijos gamybai palaipsniui mažėja. Statistiniais duomenis, 2020-ieji buvo tie metai, kai pirmą kartą elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių išteklių aplenkė elektros energijos gamybą iš iškastinio kuro – 38 proc. sudarė atsinaujinančių išteklių energija, kai paremta iškastiniu kuru – 37 proc.
Didžiausią potencialą Lietuvoje neabejotinai turi vėjo energija.
Pasak energetiko, vertinant resursų naudojimo poveikį klimatui, reikėtų išskirti du aspektus. Vienas aspektas – bendra sukuriama CO2 emisijos vertė iš tam tikro energijos šaltinio, apimanti ne tik elektros generavimą, bet ir įrangos pagaminimą, instaliavimą, vėlesnį demontavimą, utilizavimą. Kitas aspektas yra susijęs su konkrečia vietos lokacija – natūralių gamtinių resursų buvimu, kurie padiktuoja vienoje šalyje vieną, o kitoje kitą kryptį.
„Tarkime, Norvegijos hidroelektrinės, priklausomai nuo įvairių sąlygų, gali pagaminti iki 95 proc. viso šalies elektros energijos poreikio – tai išties įspūdingos apimtys. Pietinėje Europoje, pvz. Ispanijoje, – daug aktualesnis Saulės elektrinių poreikis, tad saulės jėgainių instaliavimo kryptimi ir judama. Kalbant apie Lietuvą – didžiausią potencialą neabejotinai turi vėjo energija“, – teigia V.Koryzna.
Nuo branduolinės energijos – link vėjo ir saulės
Pasak „Enefit“ vadovo, 2020 m. naudojant vėjo energiją Lietuvoje pagaminta 1,5 TWh elektros energijos, – tai sudarė apie 6 proc. metinio poreikio. Kiekiai gan simboliniai, nors ir turime nuoseklų vėjo energijos galingumų augimą. Vertinant Lietuvos Nacionalinėje energetikos strategijoje išsikeltus tikslus, – tai 2020 m. buvo numatyta, kad bendrai iš atsinaujinančios energijos šaltinių bus pagaminta 30 proc. šalies elektros energijos poreikio.
„Praktiškai šis tikslas ir buvo pasiektas. 2030 m. turėsime pasiekti 45 proc. iš atsinaujinančių šaltinių, o 2050 m. – 100 proc. Judame teisinga kryptimi, nors tikrai galime tai daryti geriau ir greičiau“, – teigia energetikas.
Vertinant CO2 emisiją pagal naudojamų išteklių kategorijas, taršiausi resursai klimato atžvilgiu yra anglis ir dujos, neutralūs – vėjas, saulė ir hidroenergija. Branduolinė energija taip pat laikoma mažai taršia, tad kyla dilema, kaip ją traktuoti? Nors branduolinės energijos gamybos operacinė dalis mažai tarši, bet vertinant visos įrangos pagaminimą, instaliavimą, vėlesnę utilizavimo bei atliekų saugojimo problematiką, V.Koryznos nuomone, tai nėra efektyvi ir teisinga kryptis judėti atsinaujinančių išteklių panaudojimo elektrai gaminti tolesnio progreso keliu.
Pasak energetikos sektoriaus žinovo, statistiniai atmosferos tyrimų duomenys rodo, kad iki šiol CO2 sumažėjimas atmosferoje buvo susijęs su ekonominėmis krizėmis – ekonomikos sulėtėjimu. Tai vyko ir 2020 m., kai dėl COVID-19 sukeltos pandemijos buvo sumažėjusi gamyba. CO2 išskiriamas kiekis žemės atmosferoje buvo sumažėjęs apie 5,8 proc. (apie 2 Gt). Ko gero, tai yra didžiausias per visą stebėjimo laikotarpį taršos sumažėjimas, net apie 5 kartus didesnis nei buvo per 2009 m. ekonominį nuosmukį. Tačiau, jeigu iki šiol CO2 statistiniai pokyčiai buvo paremti ekonomikos sulėtėjimais – tai globalus žmonijos tikslas – turėti ir ekonominį augimą, ir tuo pačiu pasiekti CO2 taršos mažėjimo.
Atsinaujinančią energiją naudojančios jėgainės tampa pelningomis
Aktualus klausimas – ar atsiperka energija pagaminta iš atsinaujinančių šaltinių? Mokslininko J.Kilpio teigimu, jei saulės elektrinės bus įrengtos tinkamai, jos, priklausomai nuo regiono ir galingumo, gali atsipirkti per 10-12 m. Dažniausiai saulės jėgainės neatsiperka tais atvejais, kai įrengiamos nekvalifikuotai arba tam netinkamoje vietoje. Didžiausios saulės jėgainės paprastai būna suprojektuotos bei įrengtos tinkamai ir yra pelningos.
Kitas diskusijas keliantis aspektas – žalumo kriterijus atsinaujinančios energetikos įrenginiuose. Pasak J.Kilpio, saulės baterijų bei vėjo jėgainių įrengimas reikalauja tam tikrų iškastinių medžiagų – retųjų metalų. Tai reiškia, kad šių įrenginių gamyba ir įrengimas sukelia taršą. Bet skaičiuojama, kad pradėjus eksploatuoti, tarkim, vėjo jėgainę, kuri nebegeneruoja jokio CO2, jos padaryta aplinkosauginė žala atsiperka vidutiniškai per 5-7 m.
Statant anglies ar dujų pagrindu veikiančią jėgainę – joms irgi reikės tų pačių retųjų metalų, nors jų kiekiai ir bus mažesni, tad pradinė tarša gali būti mažesnė nei vėjo jėgainės. Tačiau po 5-7 m. tiek anglies, tiek dujų jėgainė bus išmetusi tokią taršą į atmosferą, tad vėjo jėgainė bus nesulyginamai žalesnė.
Žaliosios energijos naudai peržengtas ir ekonominio naudingumo lūžio taškas
„Enefit“ vadovo V.Koryznos nuomone, atsinaujinančios energijos potencialas yra milžiniškas. Jau dabar įvairūs skaičiavimai, tyrimai rodo, kad atsinaujinančių išteklių naudojimas elektrai gamybai yra pigesnis nei gaminant ją anglies ir kt. iškastinio kuro pagrindu. Labai svarbu, kad nauda jau akivaizdi ne vien tik tiesiogiai klimato atžvilgiu, bet žaliosios energijos naudai peržengtas ir ekonominio naudingumo lūžio taškas.
„Yra suskaičiuota, kad sausumos vėjui pakeitus anglį būtų sutaupyta apie 20 mlrd. eurų elektros energijos gamybos sąnaudų – tai milžiniškos sumos, kurios galėtų būti skirtos ekonomikos augimą skatinantiems veiksniams ar socialinių problemų sprendimui. Neabejoju, kad esame teisingame kelyje, reikia tik intensyvinti žaliojo kurso įgyvendinimo greitį – ir globaliu mastu, ir Lietuvoje“, – teigia V.Koryzna.
