Nuo karo Ukrainoje pradžios Lietuva uždraudė į Klaipėdos suskystintų dujų terminalą (SGD) tiekti suskystintas rusiškas dujas, kurios sudarė iki penktadalio importo.
Tačiau dėl vamzdynais tiekiamų dujų ir naftos apsisprendimas, regis, nėra toks paprastas. Kol kas apsiribojama laukimu, kadangi Rusijos energetika yra dvipusė – nors tai yra galingas politinio šantažo ginklas, eksporto į Europą nutraukimas kirstų ir vis silpnėjančiai Rusijos ekonomikai.
Visgi kai kurie 15min kalbinti energetikos ekspertai teigia, kad jei Lietuva turi įrankių nutraukti rusiškų dujų importą, to ir reikėtų imtis.
Antradienį buvo paskelbta ir reikšmingų naujienų. Europos Komisija įsipareigojo iki šių metų pabaigos dviem trečdaliais sumažinti ES narių priklausomybę nuo rusiškų dujų. Iškelti ir tolimesni tikslai – iki 2030 m. iš Rusijos neimportuoti jokio iškastinio kuro.
JAV žengė dar toliau ir apskritai atsisakė importuoti rusiškas dujas bei naftą, Jungtinė Karalystė pareiškė, kad iki šių metų pabaigos taip pat laipsniškai nutrauks rusiškos naftos importą.
Vis dėlto daug savų energetinių išteklių turinčiai JAV ar nuo Rusijos išteklių beveik nepriklausančiai JK tai padaryti gerokai lengviau, nei, pavyzdžiui, Vokietijai, kuri iš Rusijos gauna reikšmingą dalį savo energetinių resursų. Ypač ryški priklausomybė nuo rusiškų gamtinių dujų, nes Vokietija neturi nė vieno SGD terminalo.
O Lietuva tokiam iššūkiui būtų pasirengusi, kadangi turi jos poreikius atitinkantį SGD terminalą. Tai, kad šalis iki šiol importuoja dujas vamzdynais, greičiausiai lemia keletas priežasčių – nuo pragmatiškumo iki žvilgsnio į viso regiono interesus.
Valdžios nurodoma priežastis – energetinis saugumas
Vyriausybės ir energetikos ministerijos pozicija dėl proaktyvaus „Gazprom“ dujų atsisakymo išlieka rezervuota. Tiek energetikos ministras Dainius Kreivys, tiek premjerė Ingrida Šimonytė, žiniasklaidos atstovų ne kartą klausti dėl visiško rusiškų dujų atsisakymo, nenorėjo plačiai komentuoti, tačiau leido suprasti, kad dabartinė padėtis, kai didesnė dalis dujų perkama per Klaipėdos SGD terminalą, dalis – vamzdynais iš Baltarusijos, palaiko Baltijos šalių energetinio saugumo balansą.
Vamzdynais iš Baltarusijos tiekiamos dujos pernai sudarė apie 26 proc. Lietuvos importo. Jų kilmė – rusiška.
Tai santykinai sutampa su ES pozicija – teigiama, kad rusiškų dujų ES turi nelikti, tačiau iškart užsukti „kranelio“ nereikėtų, nes galima prisidaryti daugiau bėdų nei gauti naudos. Kaip antradienio vakare, po ES priimto sprendimo mažinti Rusijos energetinę įtaką, BNS aiškino eurokomisaras Virginijus Sinkevičius, rusiškų dujų atsisakymas turi įvykti užtikrinant „energetinės sistemos stabilumą, adekvačias kainas vartotojams ir kartu įgyvendinant klimato kaitos tikslus.“
Jis taip pat pridūrė, kad visos Europos priklausomybė nuo rusiškų dujų artimiausiu metu išliks didelė, tad trūkumą teks kompensuoti įgyvendinant ir energijos taupymo sprendimus.
Energetikos tyrimų instituto vadovas, VU TSPMI politologas Tomas Janeliūnas nurodo, kad Lietuvos sprendimą sąmoningai nestabdyti dujų importo iš Rusijos gali lemti kelios priežastys.
„Vienas variantas – ieškoma bendro sprendimo su keliomis kaimyninėmis šalimis, nes tai būtų efektyviau ir aiškiau. Kitas variantas, galbūt šiuo metu vykdomi ir kontraktai, už kuriuos jau užmokėta, todėl argumentas galėtų būti, kad atsisakydami dujų niekaip nebesutrukdysime tų pinigų patekimo į „Gazprom“ biudžetą. Taip pat yra klausimas dėl alternatyvaus tiekimo užtikrinimo“, – samprotavo jis.
Lietuvoje yra keletas įmonių, kurios perka vamzdynais atkeliaujančias rusiškas dujas, didžiausios iš jų yra „Ignitis“ ir azoto trąšas gaminanti „Achema“.
Energetikos bendrovė „Ignitis“ teigia, kad vamzdynais nupirktas rusiškas dujas šiandien siunčia į Latvijoje esančią Inčukalnio dujų saugyklą, o Lietuvos poreikius visiškai aprūpina iš SGD terminalo gautomis dujomis. Sausio mėnesį Lietuvos bendrovė dujų iš „Gazprom“ apskritai nepirko.
„Šiuo metu Lietuvos klientų poreikį užtikriname per SGD terminalą – iš viso esame užsakę papildomus 3 neplaninius SGD laivus, iš kurių du jau atvykę, turime planų užsakyti ir daugiau tokių laivų. Lietuvos poreikiams rusiškų dujų neimportavome, o dujotiekiu patiektas dujas nukreipėme į saugyklą Latvijoje. Ten saugomos dujos gali būti naudojamos Latvijos, Estijos klientų poreikiams arba Lietuvos tiekimo saugumui užtikrinti“, – 15min komentavo „Ignitis grupės“ ryšių su visuomene vadovas Artūras Ketlerius.
„Ambergrid“ realaus laiko duomenimis, šiuo metu iš Baltarusijos per Kotlovkos dujų apskaitos stotį į Lietuvą atiteka 7275,79 MWh dujų. Didžioji dalis jų – 3837,08 MWh – keliauja tranzitu į Kaliningradą, o likusi dalis sunaudojama šalies viduje ar, kaip jau minėta, keliauja į Latviją.
„Ambergrid“ atstovai pabrėžia, kad, būdami operatoriais, jie neturi duomenų, kaip šis dujų kiekis konkrečiai paskirstomas šalies viduje. Į Latviją per Kiemėnų dujų apskaitos stotį šiuo metu teka 2943,94 MWh dujų. Tiesa, tai nereiškia, kad visą šį kiekį sunaudoja Latvija – šiuo dujotiekiu dujos toliau gali būti tiekiamos ir Estijai, ir Suomijai.
Latviai kalbasi su kaimynais dėl „harmonizavimo“
Kaip Lietuvai, taip ir Latvijai bei Estijai Klaipėdos terminalas iš esmės šiandien yra vienintelė rusiškų dujų alternatyva.
Latvijos nacionalinio transliuotojo LSM duomenimis, net 90 proc. į Latviją pernai importuotų dujų buvo gautos iš Rusijos. Vis dėlto Latvijos ekonomikos ministerija šalies priklausomybę nuo rusiškų dujų šią savaitę įvardijo kaip „perdėtą“.
„Tinkamai suplanavus atsargas, Baltijos šalių poreikiai gali būti visiškai patenkinti Klaipėdos SGD terminalo. Šiuo metu kalbamasi su lietuviais ir estais dėl terminalo naudojimo harmonizavimo“, – portalas lsm.lv cituoja šalies Ekonomikos ministeriją.
O kovo 4 d. Latvijos naujienų agentūra LETA paskelbė, kad „Latvenergo“ per Klaipėdos SGD terminalą įsigys 2 TWh dujų tam, kad užpildytų ištuštėjusius gamtinių dujų rezervus. Dujų kilmės šalys – Norvegija, JAV ir Kataras. LETA skelbia, kad vasario 24 d. „Latvenergo“ gavo nurodymą iš vyriausybės užpildyti dujų rezervus dėl „nacionalinio saugumo priežasčių“.
Šios dujos balandį ir gegužę keliaus į Inčukalnio saugyklą. Pasak Latvijos ekonomikos ministro Janio Vitenbergo, šiuo metu Latvija dujų atsargomis yra apsirūpinusi 90 dienų.
Estija taip pat stato savo bent jau dalinę energetinę nepriklausomybę ant Klaipėdos terminalo pajėgumų. Savotiškas estų privalumas yra tai, kad šalis sunaudoja palyginti nedaug dujų – iki 0,5 mlrd. kubinių metrų per metus, t. y. kelis kartus mažiau nei Lietuva.
Estija taip pat yra sujungta dujotiekio „Balticconnector“ jungtimi su Suomija.
Prasidėjus karo Ukrainoje veiksmams Suomijos žiniasklaidoje skelbta, kad realus šalies rusiškų dujų suvartojimas siekia vos 6 proc. Tai pasiekti leidžia SGD terminalas, ir ne tik lietuviškasis. Suomija pati turi du SGD terminalus – vieną pietuose prie Pori miesto, kitą – prie sienos su Švedija esančio Tornijo. Tiesa, abu jie yra gerokai mažesni nei Klaipėdos SGD terminalas. 2020 m. atidaryta Estijos jungtis su Suomija, per kurią teka ir į Klaipėdą atgabentos dujos, „Gazprom“ dujų importą Suomijoje tais pačiais metais iškart sumažino net trečdaliu.
Komentuodamas galimą rusiškų dujų nutraukimą Suomijos nacionaliniam transliuotojui YLE, „Gasgrid Finland“ generalinis direktorius Olli Sipilä teigė, kad dujų trūkumo Suomijoje nebus, kadangi šalis gali importuoti dujas iš Baltijos šalių rinkų – Lietuvos terminalo ir Latvijos dujų saugyklos.
Tačiau ši vieninga keturių šalių dujų sistema veikia pagal dabartinį nusistovėjusį balansą, kai dalį poreikio valstybių vis vien kompensuoja rusiškos dujos. Jei pati Rusija, rizikuodama netekti vis svarbesnėmis tampančių pajamų iš energetikos, nuspręstų reaguoti į sankcijas ir atjungti dujų tiekimą Europai, šiauriau esančios ir iš terminalo dujas importuojančios šalys susidurtų su didesniais iššūkiais nei Lietuva.
„Estijai būtų visai menka problema, nes jie sunaudoja mažiau dujų. Estija taip pat turi dujotiekį su Suomija, todėl klausimas, kaip būtų tokiu atveju – Suomija nėra NATO narė, todėl galbūt Rusija ją traktuotų kitaip“, – kalbėdamas apie galimą rusiškų dujų atjungimą regione 15min komentavo energetikos ekspertas Vidmantas Jankauskas.
Iki maksimalaus terminalo išnaudojimo – dar toli
Per 2021 metus per Klaipėdos SGD terminalą Lietuva importavo 62 proc. visų dujų, dalis jų vėliau iškeliavo į kitas Baltijos šalis ir Suomiją. Vamzdynais iš Latvijos į Lietuvos dujų perdavimo sistemą buvo transportuota 12 proc. importuotų dujų.
Bendras Lietuvoje suvartotas dujų kiekis 2021 metais siekė 24,26 TWh. Jei visas šis kiekis būtų patiektas per Klaipėdos SGD terminalą, tai sudarytų 54,32 proc. terminalo maksimalaus technologinio pajėgumo.
2021 m. SGD terminalo klientai daugiausiai SGD importavo iš JAV – šios kilmės dujų importas sudarė apie 60 proc. viso per terminalą importuoto dujų kiekio. Dar apie 20 proc. SGD importuota iš tokių šalių kaip Egiptas, Trinidadas ir Tobagas, Pusiaujo Gvinėja. Penktadalis importuotų dujų pernai gauta iš Rusijos, tačiau šios šalies SGD importą Lietuva uždraudė praėjusią savaitę.
Kaip teigia „Ambergrid“ atstovai, techniškai terminalas galėtų patenkinti ne tik visą šiuo metu esamą Lietuvos dujų poreikį, bet ir, esant poreikiui, dalis dujų, gaunamų per terminalą, galėtų būti nukreiptos ir kitoms Baltijos šalims.
Tačiau bendras suvartojimas nėra vienintelis svarbus parametras. Atsižvelgiant į tai, jog gamtinių dujų vartojimas patiria sezoniškumo įtaką, kai kuriais periodais reikalingas itin didelis dujų srautas.
„Klaipėdos SGD terminalo maksimalus paros išdujinimas siekia 122 GWh, o Lietuvoje šalčiausią parą buvo pasiektas net 140 GWh per parą dujų suvartojimas. Tiesa, tokios situacijos gana išskirtinės ir priklauso nuo gamtinių sąlygų. Bendrai tai reiškia, jog Klaipėdos SGD terminalas atitinka Lietuvos poreikius“, – 15 min komentavo „Klaipėdos naftos“ komunikacijos vadovė Orinta Barkauskaitė.
Statant Klaipėdos SGD terminalą kalbėta, kad jis galėtų pilnai patenkinti ir kitų Baltijos šalių poreikius. Tiesa, iki šiol visiškas aprūpinimas nebuvo išmėgintas beveik nė vienoje iš trijų Baltijos šalių, todėl tai būtų beprecendentis įvykis.
„Terminalas, kiek žinau, būtų pajėgus užtikrinti ne tik Latvijos, bet ir Estijos poreikius – turiu galvoje einamuosius. Dujų saugykla reikalauja žymiai didesnių kiekių, kad būtų užpildyta ir palaikytų dujų rezervą. Gali būti, kad latviai palaiko tiekimą iš „Gazprom“, kad galėtų aprūpinti dujų saugyklą, nes tai irgi yra mūsų saugumo dalis“, – situaciją komentavo T.Janeliūnas.
Tai, kad terminalo reikšmė Baltijos šalims auga, o srautai didėja, rodo ir pastarųjų savaičių „Ignitis“ veikla – kovo 4 d. buvo nupirktas jau trečias neplaninis SGD krovinys iš JAV.
Energetikos ekspertai – Lietuva turėtų parodyti pavyzdį
Nepaisant Vyriausybės kalbų apie kitas Baltijos šalis, 15min kalbinti energetikos ekspertai teigia, kad Lietuvai realiai reikėtų galvoti apie rusiškų dujų atsisakymą – technologines galimybes ji tam turi.
Energetikos ekspertas ir žurnalistas Rytas Staselis sakė nematantis didelių grėsmių, tačiau atkreipė dėmesį, kad svarbiu veiksniu išliks dujų kaina.
„Kaip suprantu, nieko blogo mums nenutiktų, jeigu jų išvis nebūtų – sausį ir vasarį tų rusiškos kilmės dujų beveik nebuvo. Atrodo, kad tai nėra siaubinga grėsmė, išskyrus tai, kad dujos rinkoje smarkiai pabrango ir mokėsime daugiau“, – komentavo jis.
T.Janeliūnas mano, kad atsisakydama rusiškų dujų Lietuva galėtų parodyti pavyzdį visai Europai. „Tai būtų geras pavyzdys kitoms ES šalims, kad galima prisiimti didesnius energetinius kaštus, bet su tikslingu pasirinkimu, aiškiai pasakant, dėl ko mes tai darome. Dabar SGD poreikis padidėjęs. Be to, šita rinka gali prisidėti prie didesnio dujų kainų augimo, bet iš principo mes tokią galimybę turime“, – kalbėjo jis.
Tokiu atveju, jei dėl Rusijos gamtinių dujų embargo pasaulinės dujų kainos gerokai padidėtų, tai galėtų lemti visuomenės nepasitenkinimą, o ilguoju laikotarpiu – galbūt netgi sumažėjusią paramą Ukrainai.
T.Janeliūnas teigė suprantantis, kad tai problema, kurią reikėtų spręsti jau dabar. Jis pabrėžė, kad Ukrainos rėmimas ir Rusijos biudžeto finansavimas visuomenei atrodo dviveidiškai.
„Reikia dabar kalbėti apie tai, ko mes galime sulaukti ir kaip tos kainos gali kilti. Reikia ruošti visuomenę, kad ji nesusidurtų su šoku. Dujų kainos kils neišvengiamai. Mes, atsisakydami „Gazprom“ dujų, paveiktume labai mažą dalį dujų rinkos, bet kaip tik dėl to mes galime tą padaryti greitai, aiškiai ir užtikrintai pasakyti, kodėl mes tai darom“, – kalbėjo jis.
V.Jankauskas pažymėjo, kad dujų atsisakymo klausimas jautresnis yra Europoje, kuri yra ne tik labiau priklausoma nuo Rusijos dujų, tačiau ir trumpuoju laikotarpiu nelabai gali rasti greitų alternatyvų.
„Europa gali per trejetą metų visiškai išsivaduoti iš rusiškų dujų, bet tai nėra šios dienos ir šių metų klausimas“, – sakė jis.
„Jeigu kalbėtume tik apie Lietuvą, mes galime išsiversti ir be rusiškų dujų. Lietuvos SGD terminalas yra ganėtinai didelis. Jeigu dujų kainos bus aukštos, manau, kad dujų poreikis dar turėtų ir sumažėti, todėl problemų nebūtų“, – pridūrė V.Jankauskas.
Pašnekovas įsitikinęs, kad nauja šiandienos realybė paskatins naujų terminalų statybą, galbūt netgi Baltijos šalyse. „Jeigu prisimintume buvusias studijas apie SGD statybą Baltijos šalyse, nebuvo sakoma, kad jį geriausia statyti Lietuvoje, tiesiog Lietuva nusprendė, kad nėra ko laukti. Latviai visąlaik įrodinėjo, kad geriausias variantas įrenginėti pas juos. Reikia svarstyti tokius dalykus“, – kalbėjo ekspertas.
„Orlen Lietuva“ lieka priklausoma nuo rusiškos naftos
Naftos klausimas Lietuvai taip pat išlieka aktualus. Didžiausia dalis Lietuvos už energetinius išteklius Rusijai sumokamos sumos būtent ir yra išlaidos už žaliavinę naftą – „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis skaičiuoja, kad šios išlaidos pernai galėjo siekti net 2,7 mlrd. eurų, kai už dujas Lietuva mokėjo apie 140 mln. eurų.
Tiesa, čia Lietuva, panašu, iki šiol laukė ES sprendimo. Antradienio ryte, kalbėdama apie naftos importą į Lietuvą, I.Šimonytė sakė, kad jei dėl jos atsisakymo bus susitarta ES lygiu, „mes tikrai neprieštarausime“.
Žaliavinę naftą iš Rusijos perka Lenkijos įmonei „PKN Orlen“ priklausanti „Orlen Lietuva“ naftos perdirbimo gamykla Mažeikiuose. Bendrovė į 15min užklausą dėl rusiškos naftos tiekimo neatsakė.
Vis dėlto generalinio direktorius pavaduotojas gamybinės veiklos valdymui Audrius Daugnora situaciją antradienį komentavo LRT radijo eteryje.
Iki šiol buvo kalbama, kad didelė dalis gamyklos perdirbimo pajėgumų yra skirti perdirbti būtent Rusijoje išgaunamą naftą. Apie tai naujienų agentūrai BNS anksčiau yra kalbėjęs ir gamyklos vadovas Michalas Rudnickis– anot jo, iš viso Mažeikiuose perdirbamos naftos apie 79 proc. yra rusiška. Tai lemia ne politiniai sprendimai – sovietmečiu pastatyta gamykla buvo pritaikyta naftos iš Rusijos perdirbimui. M.Rudnickis pridūrė, kad nuo 2007 m. pamažu vykdoma naftos perdirbimo diversifikacija.
Visgi antradienį radijo eteryje kalbėjęs A.Daugirda teigė, kad „Orlen Lietuva“ būtų pasiruošusi atsisakyti rusiškos naftos, o jos perdirbimo kiekiai dabar siekia iki dviejų trečdalių visos žaliavos. Tikslaus kiekio jis nenurodė – buvo tik užsiminta, kad „tie skaičiai verčiasi į priešingą pusę“.
2021 m. spalio mėnesį pranešta, kad perdirbimo gamykla vykdys modernizaciją. Pranešime neakcentuota, ar naujieji pakeitimai leistų 100 proc. pakeisti rusišką naftą kitokios sudėties žaliava iš alternatyvių šalių.
Jei sprendimas nebepirkti rusiškos žaliavinės naftos būtų priimtas, nafta į Lietuvą galėtų būti importuojama iš įvairių šalių per „Orlen Lietuva“ valdomą Būtingės terminalą.
