„Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos išvados yra keleriopos. Pirmiausia jomis palaikoma ginčų arbitruotinumo tendencija ir siekiama išlaikyti komercinį arbitražą kaip alternatyvią ginčo formą, populiarią tam tikruose bendrovių teisės aspektuose. Siekiama parodyti, kad nepripažinimas komercinio arbitražo sprendimų yra išimtis“, – BNS sakė advokatų kontoros „Glimstedt“ partneris Deividas Soloveičikas.
Be to, pasak jo, LAT nurodė, kad priemonės, kurios galėtų riboti teisę kreiptis į teismą, gali būti taikomos tik įstatymų pagrindu ir teismo, ne komercinio arbitražo.
„Toliau LAT situaciją vertino kaip ginčą dėl to, ar yra daromas arbitražinio susitarimo pažeidimas, Lietuvai kreipiantis į teismą dėl veiklos tyrimo. Iš LAT motyvų galima suprasti, kad Lietuva, kreipdamasi į nacionalinį teismą, galimai pažeidė arbitražinį susitarimą. Jeigu tokia aplinkybė yra, tai Stokholmo arbitražo sprendimo vykdymas galėtų pasireikšti tuo, jog byla nacionaliniame teisme dėl ginčo, kuris turi būti nagrinėjamas arbitražu, turėtų būti nutraukta, ir ji turėtų būti sprendžiama arbitraže“, – BNS sakė D.Soloveičikas.
Energetikos ministerija išsamiau sprendimo nekomentavo, o „Gazprom“ advokatas Jovitas Elzbergas BNS atsisakė pakomentuoti, nes esą nesuderino su savo klientu.
LAT rugsėjį atnaujino „Gazprom“ prašymo dėl Stokholmo arbitražo sprendimo pripažinimo nagrinėjimą, kuris buvo sustabdytas p to, kai teismas kreipėsi į Europos Teisingumo Teismą (ETT). ETT gegužę konstatavo, kad dėl arbitražo sprendimo pripažinimo turi spręsti Lietuvos teismai, nes ES reglamente „Briuselis 1“, dėl kurio taikymo į ETT kreipėsi LAT, nesprendžiami užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo klausimai.
ETT sprendime taip pat nurodė, kad spręsdama dėl arbitražo sprendimo pripažinimo Lietuva gali vadovautis Niujorko konvencija, kuri reglamentuoja šį klausimą.
Vadovaudamasis Niujorko konvencija, Apeliacinis teismas 2012-ųjų gruodį nepatvirtino Stokholmo arbitražo sprendimo – teismas nurodė, kad pagal Civilinį kodeksą ginčai dėl įmonių veiklos tyrimo nenagrinėjami arbitraže, o valstybės galimybės kreiptis į teismą ribojimas prieštarauja viešajai tvarkai – Konstitucijoje įtvirtintam teismų nepriklausomumo principui.
Ginčas kilo dėl Lietuvos teismuose Energetikos ministerijos inicijuoto bendrovės „Lietuvos dujos“ ir trijų buvusių jos vadovų – Valerijaus Golubevo ir Kirilo Selezniovo iš „Gazprom“ bei Viktoro Valentukevičiaus – veiklos tyrimo. Ministerija prašo teismų nustatyti, ar jie tinkamai atstovavo įmonės interesams, su „Gazprom“ derantis dėl dujų kainos, o jei teismas nustatytų, jog netinkamai – nušalinti juos nuo pareigų ir įpareigoti įmonę derėtis su „Gazprom“ dėl mažiausios dujų kainos ir aukščiausios dujų tranzito į Rusijos Karaliaučiaus sritį kainos.
Stokholmo arbitražas 2012 metų liepą nutarė, kad „Lietuvos dujų“ ir jos vadovų veiklos tyrimas iš dalies pažeidė akcininkų – Vyriausybės, „Gazprom“ ir Vokietijos „Ruhrgas“ – 2004 metų kovo 24 dienos susitarimą, ir nurodė atsisakyti dalies reikalavimų, tarp jų – įpareigoti „Lietuvos dujas“ pradėti derybas su „Gazprom“ dėl teisingos dujų kainos.
2011 metų rugpjūtį „Gazprom“ pateikė Stokholmo arbitražui ieškinį prieš Lietuvos valstybę ir nurodė, kad Energetikos ministerijos 2011 metų kovo 25 dienos prašymas teismui pradėti „Lietuvos dujų“ veiklos tyrimą pažeidžia jos akcininkų susitarimą, jog visi šalių ginčai sprendžiami arbitraže. „Gazprom“ prašė arbitražo įpareigoti Energetikos ministeriją nutraukti Vilniaus apygardos teisme pradėtą bylos svarstymą.
Savo ruožtu Lietuva Stokholmo arbitražui yra pateikusi ieškinį, kuriuo iš „Gazprom“ prašo priteisti beveik 1,4 mlrd. eurų kompensacijos už rusiškas dujas, per didele kaina tiektas Lietuvai 2004-2012 metais.
Šiuo metu nė vienas iš trijų buvusių minėtų „Lietuvos dujų“ vadovų nebedirba įmonėje, o „Gazprom“ 2014-ųjų gegužę 21 proc. sumažino kainą už dujas, tiektas Lietuvos įmonei 2013-2015 metais, bei pardavė turėtas „Lietuvos dujų“ ir nuo jos atskirtos „Amber Grid“ akcijas.
