Šiandien ji labiausiai prisimena ne tuos griovimo darbus, o išskirtus vaikus ir tėvus. Vieni buvo sugrūsti į traukinius ir vežami kuo toliau, kiti liko perone, nes taip liepė valdžia. Tik funkcionieriai tą naktį pakėlė savo vaikus iš patalų ir išgabeno tolyn. Nuo George'o Orwello „Gyvulių ūkio“ scenarijaus buvo praėję tik dveji metai.
K.Petrovskają sutikau Briuselyje, Europos Parlamente, kai ji kartu su černobyliečių vaikų fondu dalyvavo renginyje, skirtame tragedijai atminti.
K.Petrovskaja pati matė, kokioje vietoje atsiduria žmogus totalitarinėje sistemoje, kai jam gresia pavojus.
Praėjo 30 metų, bet Katia apie matytus vaizdus kalba su ašaromis. Kalba apie informacijos vakuumą, kuriame gyveno žmonės po sprogimo. Ne tik kalba, bet ir rašo.
Katios pasakojimas man pasirodė kitoks nei iki šiol girdėti, nors mano artimi giminaičiai buvo prievarta išgabenti į Černobylį atlikti avarijos likvidavimo darbų. Ir esu girdėjęs ne vieną liudininko istoriją.
K.Petrovskaja pati matė, kokioje vietoje atsiduria žmogus totalitarinėje sistemoje, kai jam gresia pavojus.
Ryte mokiniai aptarinėjo gandus
„Mano namai buvo vos už 19 kilometrų nuo Černobylio. Man buvo 16-a. Tą vakarą buvau mokykloje, o katastrofa nutiko penktadienio naktį. Šeštadienį mokiniai pamokų metu jau dalinosi gandais. Daug mokinių turėjo tėvus, kurie dirbo elektrinėje, ir iš jų išgirdo, kas atsitiko“, – pasakojo Vokietijoje žinoma rašytoja.
Pasak jos, tik aukštų valdininkų vaikai tą naktį buvo pakelti ir išgabenti kuo toliau nuo tragedijos vietos.
„Pamenu, tą vakarą mūsų mokykloje buvo poezijos ir dainų vakaras, o kai tai nutiko, lauke smarkiai lijo, buvo audra. Po koncerto, lietuj lyjant, mes grįžinėjome vėlai namo. Ir tai jau buvo radiacinis lietus, kritęs ant mūsų galvų“, – pasakojo rašytoja.
Patarė išsiųsti vaikus kuo toliau
K.Petrovskajos tėvai buvo išsilavinę inteligentai, tačiau ir jie tik iš nuogirdų sužinojo, kas įvyko. Tiksliau, sužinojo apie patį įvykį, o ne apie jo mastą.
„Mano tėvai klausė uždrausto radijo, BBC. Ir tik taip jie sužinojo, kokio masto tai incidentas, tačiau apie pasekmes negalėjo net nutuokti. Radioaktyvus debesis skambėjo kaip iš kokio siurrealizmo, o ne realybės. Tik vėliau gyventojus pradėjo evakuoti, o apie katastrofą buvo paskelbta, kad elektrinėje yra techninių problemų“, – prisiminimais dalinosi ukrainietė.
Jos tėvai suprato, kad žmonės yra palikti be informacijos, nuo jų slepiama tai, kas iš tiesų nutiko.
„Mums netgi nebuvo pasakyta esminių dalykų, kaip reikėtų elgtis tokiu atveju. Vėliau tėvas sutiko specialistą, kuris įspėjo – išsiųsk vaikus kuo toliau, vėliau papasakosiu, kuo tai gresia. Mano tėvai taip ir norėjo padaryti, tačiau nebuvo galima daryti staigių judesių, staigiai palikti regioną. Tėvai buvo gąsdinami, kad praras darbą“, – pasakojo Katia.
Tėvai liko, nes reikėjo dirbti
Gegužės 1-ąją, praėjus penkioms dienoms po sprogimo, žmonės masiškai paliko savo namus ir stengėsi bėgti kuo toliau.
„Ar galit įsivaizduoti tai? Keturias dienas žmonės gyvena šalia sprogusios galingos atominės elektrinės, kurios padariniai dar liks po šimto tūkstančių metų. O mes gyvenome.
Tik po keturių dienų atsirado traukinys į Maskvą, kuris galėjo mus išgabenti. Kai atsidūriau jame, girdėjau iš garsiakalbių skambančius maršus. O už lango mačiau savo tėvus, liekančius ten, tame mieste. Ir jie man atrodė tokie seni. Pamenu, aš verkiau“, – sudrebėjo K.Petrovskajos balsas.
„Mes žinojome, kaip elgtis, kai kyla karas, kur yra ginklai, kur slėptis, bet nieko nežinojome, ką daryti sprogus atominei elektrinei. Mokėmės patys iš savęs, iš savo reakcijos, nes niekas to nemokė.
Žinojome Hirošimą, mergaitę, kuri siekdama išgyti nuo leukemijos, išbandė įvairius gydymosi būdus, bet niekas nepadėjo. Gyvenome šalia Černobylio atominės elektrinės, bet tik teoriškai galėjome įsivaizduoti, kas gali nutikti“, – pasakojo rašytoja.
O jus viskas to laikmečio paaugliams atrodė taip stabilu valstybėje. „Mes gyvenome laike, kuris buvo už laiko ribų. Leonidas Brežnevas, atrodė, gyvens amžinai. O George'o Orwello 1984-ieji jau buvo praeityje“, – prisiminė rašytoja.
Miesto vardas numatė tragediją
Černobylis išdegino laukus ne tik išorėje, bet ir žmonių viduje, sako pašnekovė. Juk ir pats miesto pavadinimas – Černobylis – reiškia juodą, išdegintą žolės stiebą. Išdegę plotai, dykros liko po sprogimo.
Ir nieko nėra atsitiktinio. Michailas Gorbačiovas 1985-uosius paskelbė ekonominio progreso, ūkio greitėjimo metais.
„Suskubta skatinti ekonomiką, imtis reformų, greitinti viską, kas įmanoma, o juk pati sistema buvo žlugusi. Ukrainos žmonės ir dabar tiki, kad viską buvo galima nuspėti – Černobylio vardas su išdegintais laukais, įsakas didinti ekonomikos apsukas ant surūdijusių bėgių. Ir tas nelemtas bandymas atominėje elektrinėje, kurio metu sprogo reaktorius, irgi galėjo tapti viena iš to priežasčių“, – samprotavo moteris.
Motinos gulė ant bėgių
Ukrainos rašytoja vis grįžta prie gegužės 1-osios, kai ši kasmet švenčiama Rusijoje skambiai ir su dainomis. O prieš 30 metų tą dieną tik sklido gandai apie tūkstančius sužeistų, radiacijos paveiktus žmones.
„Atrodo, tai ne apie mus, o iš tiesų mes patys buvome paveikti, tik to nesuvokėm. Prisimenu, šimtai motinų visaip bandė išsiųsti savo vaikus kuo toliau nuo zonos, tačiau bilietai jau buvo išpirkti, o vietų nei traukiniuose, nei autobusuose jau neužteko“, – prisiminė įvykių liudininkė.
Tie, kam pasisekė, buvo siunčiami ir toliau nei Maskva. Pavyzdžiui, maži vaikai su obuoliu kuprinėje buvo išgabenti net į Taškentą, kai tėvai liko dirbti Černobylyje.
Motinos gulė ant bėgių, taip stabdydamos traukinius ir bandydamos įgrūsti savo vaikus į perpildytus vagonus. Negana to, tėvams, patekusiems į traukinius, buvo leidžiama paimti tik tam tikrą skaičių vaikų. Tai užfiksuota dokumentuose. Taip ir įstrigo tas vaizdas – pilnas traukinys vaikų ir pilnas peronas tėvų“, – pasakojo rašytoja.
M.Gorbačiovas per televiziją pasirodė tik gegužės 14-ąją, praėjus daugiau nei dviems savaitėms po tragedijos. Evakuacija jau buvo įsibėgėjusi. Mieste neliko nei vaikų, nei paauglių, nei besilaukiančių moterų. Gatvėmis tik zujo gaisrinės mašinos ir purškė iš žarnų vandenį ant namų, taip bandant nuplaukti radioaktyvias dulkes. Kurios taip ir liko dar tebesančių gyvų liudininkų atmintyje.
