Europiečių žvilgsniai pagrįstai nukrypo į arčiausiai esančias Persijos įlankos bendradarbiavimo tarybos (PĮBT) šalis, tokias kaip Bahreinas, Kuveitas, Omanas, Kataras, Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai. Tačiau tarptautinės prekinio kredito draudikės „Coface“ vertinimu, dėl ilgalaikių sutarčių su Azijos šalimis artimiausiu metu PĮBT šalys nepajėgs patenkinti Europos poreikių, o derybas galėtų palengvinti maisto produktų eksportas – jų minėtos šalys importuoja iki 85 proc.
Po vasario 24 d. Rusijos pradėto karo Ukrainoje kovo 1 d. naftos kainos viršijo 100 JAV dolerių už barelį ir trumpam pasiekė 139 JAV dolerių aukštumas, o kovo 7 d. vėl nukrito iki maždaug 100 JAV dolerių. Nepaisant to, tai vis dar yra aukščiausias lygis nuo 2014 m. Gamtinių dujų kainos per mėnesį šoktelėjo 57 proc.
Toks energijos išteklių kainų augimas itin naudingas Persijos įlankos baseino šalims, kuriose angliavandenilių gavyba sudaro reikšmingą šalių BVP dalį: Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) – apie 30 proc., Katare ir Saudo Arabijoje – apie 40 proc., Bahreine – 20 proc. Kuveite ir Omane – po 45 proc. Būtent angliavandeniliai sudaro 65 proc. Omano eksporto, 70 proc. – Saudo Arabijos eksporto ir net po 90 proc. Kuveito bei Kataro eksporto.
Atsižvelgdamos į išaugusią paklausą, PĮBK šalys investuoja į gavybos infrastruktūros plėtrą, tačiau augimo tempai neatliepia europiečių poreikių. Tikimasi, kad šiemet Saudo Arabijoje naftos gavyba pasieks apie 12 mln. po to, kai pernai ji augo vos 2 proc., o angliavandenilių gavyba šiemet turėtų išaugti beveik 11 proc. Kita Persijos įlankos baseino šalis Omanas ketina padidinti naftos gavybą 10 proc. iki 1,1 mln. barelių per dieną, o dėl senkančių naftos išteklių daugiau dėmesio skirs dujų gavybai ir dar šiemet investuos į energetikos plėtrą daugiau kaip 10 mlrd. JAV dolerių.
Naftos ir dujų gavybos didinimas pareikalaus ne vienerių metų
„Coface“ ekspertų vertinimu, šiuo metu mažai tikėtina, kad PĮBT pajėgtų kompensuoti Rusijos eliminavimą iš tarptautinės naftos rinkos. Pvz., Saudo Arabijos dalis ES žalios naftos importe sudaro beveik 7,5 proc., JAE dalis nesiekia net 1 proc. Jų dalis ES naftos produktų importe sudaro atitinkamai 8 proc. ir 3 proc. PĮBT šalys nuosekliai stiprino prekybinius santykius su Azijos šalimis ir joms pavyko sudaryti ilgalaikes energijos išteklių tiekimo sutartis. Šiuos santykius su Azijos klientais PĮBT šalys ir toliau ketina plėtoti.
Kad artimiausiais metais negalės patenkinti staiga išaugusių Europos šalių poreikių, viešai pripažįsta ir pačios PĮBT šalių vyriausybės. Pvz., vasario pradžioje Kataro valdžios institucijos teigė, kad jų šalis negalės vienašališkai patenkinti Europos energijos poreikių, jei dėl Rusijos ir Ukrainos karo jos pritrūktų. 90 proc. Kataro eksporto ilgalaikėmis sutartimis yra susieta su Azijos pirkėjais.
Tikimasi, kad Katare esančio Šiaurės Telkinio plėtros projektas padidins Kataro suskystintų gamtinių dujų (SGD) gavybą 40 proc. per metus, tačiau tai įvyks ne anksčiau kaip 2026 m. Nepaisant to, kovo pabaigoje Kataras ir didžiausia Europos ekonomika Vokietija jau susitarė dėl ilgalaikės energetinės partnerystės, siekdami tęsti derybas dėl ilgalaikio SGD tiekimo. Šiuo metu ES iš Kataro importuoja 5 proc. gamtinių dujų, palyginti su 41 proc. iš Rusijos ir 16 proc. iš Norvegijos. Kita vertus, „Coface“ ekspertai atkreipia dėmesį, kad pasaulyje energijos paklausa šiais metais gali sumažėti dėl ekonomikos sulėtėjimo, ypač Kinijoje ir Europoje, ir tai sumažintų Europos importuojamos energijos poreikį.
Svertas deryboms – maisto produktai
„Nepaisant santūrių prognozių dėl greito Europos šalių persiorientavimo į naujus naftos bei dujų eksportuotojus, vis dėlto europiečiai turi svertų, galinčių suaktyvinti derybas – tai maisto produktų tiekimas“, – pastebi Mindaugas Sventickas, „Coface Baltics“ vadovas. Būdamos turtingos energetinių resursų, PĮBT šalys importuoja net 85 proc. joms reikalingų maisto produktų, įskaitant grūdus, mėsą ir daržoves. Ariamų žemių ir vandens trūkumas verčia PĮBT šalių
vyriausybes pirmenybę teikti importui. Siekdamos padidinti maisto tiekimo stabilumą ir kontroliuoti jų šaltinius, Persijos įlankos bendradarbiavimo tarybos (PĮBT) vyriausybės nusprendė pirkti žemę gamintojų šalyse, daugiausia Afrikoje ir Azijoje.
Nors PĮBT šalių finansinės galimybės leidžia įsigyti reikiamą maisto kiekį kitose šalyse, vis dėlto artimiausiu metu maisto prieinamumas gali tapti iššūkiu, nes daugelis maisto produktus gaminančių šalių pradėjo riboti savo eksportą, kad patenkintų vidaus poreikius ir sumažintų visame pasaulyje didėjančią infliaciją. Ši aplinkybė, pasak M. Sventicko, suteikia europiečiams galimybių svarstyti, kuriais maisto produktais ir kokiais jų kiekiais galėtų aprūpinti nafta ir dujomis turtingas Persijos įlankos šalis.
