Interviu BNS D.Misiūnas sako, jog Lietuva galėtų įsigyti suskystintų gamtinių dujų iš JAV, tačiau jų tiekėjai turės pasiūlyti geriausią kainą. Jis kartoja, kad vienintelis iki 2014 metų dujų tiekėjas Lietuvai – Rusijos koncernas „Gazprom“ – nėra patikimas partneris. Net jei jis kada nors geromis sąlygomis pasiūlytų pirkti SGD, savo dujų importą diversifikavusi Lietuva, tikėtina, to politiškai nepriimtų.
„Lietuvos energijos“ vadovas pripažįsta, kad būsimas dujotiekis tarp Lietuvos ir Lenkijos gali labai pakeisti padėtį Baltijos šalių dujų rinkoje, todėl „čia nereikia užmigti“.
Kalbėdamas apie dujų kainas vartotojams, D.Misiūnas pripažįsta, kad kitais metais, pasibaigus „Gazprom“ suteiktos kainos nuolaidai, dujos turėtų brangti, tačiau bus bandoma šį procesą kuo labiau sušvelninti. Be kita ko, kiek neutralizuoti dujų brangimą galėtų Europos Sąjungos parama laivo „Independence“ nuomai ir išpirkimui. Dėl tokios paramos, jo žiniomis, jau kalbama su Europos Komisija.
– Šių metų pradžioje JAVpradėjus eksportuoti SGD, šiandien šios dujos jau eksportuojamos į Šiaurės Afriką, Vidurio Rytus, Indiją, Europą. Prieš pusmetį sakėte, kad Lietuva irgi galėtų pirkti JAV dujas, o kai kurie ekspertai sako, kad ir pridėjus transportavimo kaštus, jų kaina yra konkurencinga ir Europoje. Kiek realu, kad ir Lietuva pradės pirkti dujas iš Amerikos?
– Tikimybė yra. Ką tiksliai galime pasakyti, kad mes planuodami įsigijimą visuomet vertiname visus šaltinius. Pirma atskirtis yra vamzdis ir SGD. Reiškia, turi lyginti šitas dvi kainas. Jos kainodaros principais skiriasi, tai gali sukonkuruoti, gali būti pigiau viena už kitą, ką ir parodė šitie metai. Iš kitos pusės SGD rinkoje jau veikia vienodos taisyklės visiems tiekėjams – ar jis amerikietis, afrikietis ar norvegas, vis vien veikia toje pačioje rinkoje. Čia nėra tautybės, yra pinigai, yra kaina. (...) Mes turime prieigą prie visų tiekėjų ir jų klausiame, ką jūs galite pasiūlyti, ir čia pradeda žaisti antriniai dalykai, detalės – kiekiai, grafikas, ar galima iš anksto suplanuoti ilgalaikį kontraktą, ar bus kažkoks atsitiktinis pirkimas.
Ar amerikiečiai gali mums tiekti – taip, bet jie turės pasiūlyti geriausią kainą, ir čia, matyt, gali atsirasti krovinys, kurį mes galėsime nupirkti.
Aišku, mes nesame dideli vartotojai ir kažkam turėti ilgalaikę sutartį su mumis iš Amerikos nėra didelis privalumas. Jie mieliau parduotų didesnius kiekius stambesniam pirkėjui. Kažkokios politinės nuolaidos niekas nenori taikyti. Nesvarbu, kad Lietuva labai stengėsi, kad eksportas iš JAV pajudėtų, bet dabar niekas nenori už tai duoti specialių nuolaidų. Norvegai – dėl ko jie atėjo į šitą rinką ir laimėjo konkursą, nes jie jau turėjo vieną kontraktą, tai suteikė lankstumo, ir jie yra geografiškai arčiausi. Ar amerikiečiai gali mums tiekti – taip, bet jie turės pasiūlyti geriausią kainą, ir čia, matyt, gali atsirasti krovinys, kurį mes galėsime nupirkti.
Mes nuolatos kalbamės ir tikimės, kad pavyks tai padaryti, bet galų gale mes turime sau pasakyti, kad mes perkame iš globalios rinkos ir ta kaina neturi nacionalinio atspalvio, nėra vienos ar kitos dujos pigesnės, nes yra vykdomas sandoris tarp dviejų subjektų ir jeigu jiems tinka sąlygos, jie vykdo sandorį. Bet jų atėjimas į rinką yra gerai, nes tai didina pasiūlą – didesnė pasiūla, mažesnė kaina.
Cikliškumas rinkoje yra, prieš keletą metų labai stipriai augo paklausa: Japonija po Fukušimos, apskritai Azija labai padidino paklausą. Atitinkamai kaina kilo, gamintojams buvo duotas signalas – duokite daugiau dujų į rinką, nes yra kas perka. Na, jie pradėjo statyti terminalus, čia viskas apsisuko, staiga paklausa sustojo ir netgi sumažėjo, o pasiūla padidėjo. Rinka persivertė, dabar ji yra pirkėjo rinka, bet kažkada ji vėl apsisuks, nes dalis projektų dabar stabdoma, investicijų atsisakoma, žema naftos ir dujų kaina, jau dalis projektų neįvyks ir jeigu paklausa pradės augti, o pasiūla nedidės – vėl pasikeis balansas. Tam reikia būti pasiruošus. Tu turi turėti prieigą prie rinkos.
– Jūs sakote, kad kalbatės ir su amerikiečiais, ir kitais tiekėjais – ar dėl konkrečių kontraktų, ar tai rinkos tyrimas?
– Dėl konkrečių įsigijimų, mes toliau planuojame savo portfelį. Mes turime dujų šiems metams, bet po to (...). Visos tos kalbos vyksta dėl „Lietuvos dujų tiekimo“ dalies.
– „Lietuvos dujų tiekimas“ naudoja nedaug dujų – iki 500 mln. kubų per metus, tai atskirą tiekėją, abejoju, ar būtų naudinga ir efektyvu susirasti. „Achema“ ieško 21 laivo trejiems metams, galbūt čia galėtų vykti kooperacija?
– Šiemet mes perkame atskirai ir turime vieną tiekėją. Tai šiuo atveju specialiai nesiekėme, kad būtų vienas tiekėjas, bet rinka ir ekonominė logika savo padiktavo. Tai aš manau, kad mes lygiai taip pat judėsime į priekį. Rinkoje tu gali nupirkti irvieną krovinį, tai „Lietuvos dujų tiekimas“ šiemet įsigis 4 krovinius, tai jau yra kiekis. Sandorį gali sudaryti ir vienam laivui, jokių problemų. Ką vertina pardavėjai, tai tavo finansinį pajėgumą, tavo istoriją prekybinę, tavo gebėjimus visą tą procesą valdyti, o čia tiek „Litgas“, tiek „Lietuvos dujų tiekimas“ jau yra įrodę, kad jie lygiaverčiai rinkos žaidėjai.
– Kokia tikimybė, kad „Statoil“ liks „Lietuvos dujų tiekimo“ tiekėju?
– Tokia tikimybė yra. Bet tai reiškia, kad „Statoil“ turės nukonkuruoti visus kitus kaina.
– Ar „Gazprom“ vis dar įsiterptų į tiekėjus Lietuvai kitais metais?
– Vėlgi tai yra klausimas, kokias jie galės pasiūlyti sąlygas ir kada, nes turiu pripažinti, kad vis dar neturime aiškumo, kaip jie ruošiasi toliau prekiauti dujomis. Aukcionai nukėlinėjami, pernai metų patirtis irgi tokia buvo – visą laiką paskutinę minutę ir be aiškių principų. Tas nepadeda jiems.
– Bet jie kainą aukcione pasiūlė neblogą.
– Ir tada buvo sandoris, bet galų gale Lietuvai didesnę dalį dujų šiemet patieks „Statoil“.
– Kaip suprantu, kitais metais proporcijos gali būti panašios, tiekėjai irgi tie patys. Kaip jūs matote tą situaciją?
– Mes negalime savęs apgaudinėti, sakydami, kad mes ateitį nuspėsime. Rinksimės geriausią variantą, įvertinant ir techninius sistemos veikimo ir jos subalansavimo aspektus, ir ekonominius aspektus. Tai tam ir statėme, tam kūrėme infrastruktūrą, kad galėtume pigiau nusipirkti. Kaip rinka sureaguos, iš anksto negalime pasakyti. Akivaizdu, kad tas terminas, apie kurį mes anksčiau kalbėdavome – 10 metų tiekimo kontraktas ar 5 metų – jis dabar yra sutrumpėjęs. Mes kalbame apie metinius ar net metų eigos įsigijimus, ir tai yra normali praktika. Mes jaučiamės saugiai, matome, kad tas veikia, turime dujų ir galime tą kainą užsitikrinti. Tikrai nespėliosiu.
– „Gazprom“ pernai sumažino dujų gavybą 2 proc., bet, kita vertus, tikisi Europoje padidinti dujų tiekimą šiemet 31 proc. Tai rodo jo ryžtą ir norą parduoti dujų, tai jis, tikėtina, darys viską, kad tas aukcionas ir Baltijos šalims, ir Europai įvyktų, ir kaina bus, ko gero, konkurencinga.
– Keli dalykai, į kuriuos reiktų atkreipti dėmesį. Pirma, vyksta Europos Komisijos tyrimas, dar vis nežinome rezultatų. Tas tyrimas yra dėl „Gazprom“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi tam tikrose rinkose, tai tikrai jie vertina tą. Paprastai tokie tyrimai gali baigtis bauda, susitarimu ir įsipareigojimu vienus ar kitus principus taikyti prekyboje, kuri užtikrintų, kad rinka veikia ir kad nėra diskriminacijos. Jie vertina ir tai, kad vis mažiau yra kažkokių ne ekonominių svertų, šiuo metu yra 5 ar 6 arbitražai tarp įmonių ir „Gazprom“, siekiant dar sumažinti kainas arba sumažinti „take-or-pay“.
Jie supranta, kad rinkoje atsirado nauja realybė ir jie gali arba ją ignoruoti ir prarasti pajamas, arba jie turi keisti savo matymą, kaip jie prekiauja. Manau, kad ta ambicija, deklaracijos, kad jie daugiau parduos – jų varomoji jėga, turbūt, yra keliami tikslai pajamų, nes vis tiek tai yra svarbi biudžeto pajamų eilutė, gera valiuta ir Rusija nori tų pinigų, tų pajamų, ir „Gazprom“ turės konkuruoti kaina. Tai būtų bet kurio žaidėjo logika: jeigu noriu uždirbti, aš turiu padidinti savo rinkos dalį, o tam, kad ją padidinčiau, turiu pagerinti sąlygas.
– „Gazprom“ prisitaiko prie kintančios rinkos ir ketina statyti SGD skystinimo gamyklas, SGD terminalus Baltijos jūroje. Ar gali būti, kad Lietuva turės SGD dujų tiekėją „Gazprom“?
– Čia politinis klausimas, tai gal kažkas kitas galėtų geriau už mane atsakyti. Iš tos patirties, kurią mes turime, pirma, reikia žiūrėti atsargiai į jų planus, nes ko tik jie nėra statę, ir kai jau bus pastatyta, tuomet vertinti kaip realų dalyką. Kitas dalykas, nepamiršti, kokie mūsų tikslai – mūsų tikslas yra saugumas, nepriklausomybė ir diversifikavimas. Tai manau, kad to reikia laikytis ir toliau. Ar pirkti iš to paties tiekėjo, tik skirtinga forma? Ar tai būtų diversifikavimas – turbūt ne. Tą pačią situaciją galim perfrazuoti ir pasižiūrėti, kas vyksta su Astravu. Ta diskusija politinė, kaip daryti su ta elektra, tai čia yra analogija, čia pasirinkimas.
– Nuo 2014 metų, kai pasirašėte pirmą sutartį su „Statoil“, daug kas pasikeitė šioje partnerystėje – šių metų pradžioje persiderėta sutartis, kalbama apie bendros įmonės steigimą, tiesa, tas procesas stringa. Ar tai rodo, kad situacija rinkoje verčia „Statoil“ keisti veiklos modelį Lietuvoje?
– Kas liečia jau esamą verslą ir esamas sutartis, tai niekas nesikeičia, ir tas bendradarbiavimas efektyvus, geras ir jis tęsiamas, kaip buvo užmanyta. Mes tikrai turime teigiamai vertinti tai, kad mes persiderėjome sutartį. Ir čia gera partnerystės iliustracija. Kas liečia mažos apimties SGD rinką, tai buvo mažai ištyrinėta ir mažai žinoma zona, mes kalbame apie verslą, kuris praktiškai nevyksta šitame regione. Tiek mes, tiek „Statoil“ ir kiti žaidėjai turi labai atsargiai ir blaiviai vertinti, ką galime padaryti, ką turime padaryti.
Buvo daug diskusijų ir diskusijos tęsiasi dėl to, kokia efektyviausia bendradarbiavimo forma. Šiandien mes žinome, kad jeigu mažos apimties rinka vystysis ir iš tiesų bus tie kroviniai, ir bus tas judėjimas, ir bus ta prekyba, mes dalyvausime su „Statoil“ kaip partneriai. Partnerystės forma dabar derinama, bet tuo pačiu labai atsargiai vertiname, kaip ta rinka toliau vystosi. Dėl mažų dujų ir naftos kainų ir bendrai kuro kainų, tie signalai mažos apimties SGD rinkos vystymuisi kaip, pavyzdžiui, alternatyvos laivų kurui, jie silpnesni. Natūralu, nes nėra laivų operatoriams tokio aiškaus signalo, kad nueikite nuo įprasto kuro, imkitės galbūt pigesnės alternatyvos. Tai jie neskuba ir mūsų nevaro tai į priekį.
– Energetikos ekspertas R.Švedas yra teigęs, kad yra labai didelis potencialas šiai rinkai – kalbama net apie lokomotyvus, sunkvežimius, ne tik laivus.
– Taip, bet nebūkime naivūs. Būtų tikrai džiugu ir šaunu, jeigu ta sunkvežimių ir lokomotyvų rinka vystytųsi, bet tada pasižiūrėkime, kiek tokių ne pilotinių projektų yra? Net ir tokios drąsios šalys aplinkosaugos srity, ta pati Olandija, kuri pionierė dažniausiai būna ir net ketina atsisakyti benzininių, dyzelinių automobilių, pereiti ant elektromobilių, bet ir ten transportui SGD kaip kuras – tik bandomajame lygmenyje. Ar mes galvojame, kad mes aplenksime juos? Nežinau, kas turėtų įvykti, nes ten žmonės apie tai galvoja daug metų ir akivaizdu, kad tai nėra lengva ir vien optimizmu ir noru neišsuksim tos rinkos. Ji turi susiformuoti.
– Ar tai reiškia, kad buvo paskubėta su planais kurti bendrą įmonę su „Statoil“?
– Geriau planuoti iš anksto. Su planais niekada negali paskubėti, su veiksmais gali paskubėti, bet planuoti reikia, tai mes taip ir vertiname tą aplinką, kad išeitume teisingu laiku ir su teisinga rizika, nes per daug apsiimti rizikos niekas nenori ir nebūtų protinga. Jeigu manęs asmeniškai klaustų, aš manau, kad ta rinka vystysis. Nemanau, kad ji sprogs, ji vystysis po truputį.
Bendradarbiavimo forma čia nėra esmė, esmė – ar ir kada bus ta rinka ir kokio masto. Jeigu jos nebus, tai gali ir tris įmones įsteigti, jei nebus kam tų dujų pirkti. O kad mes tame dalyvausime, dėl to jau yra sutarta, kad tai bus partnerystė su „Statoil“. Formą suderinsime.
– O kaip Lenkija gali pakeisti žaidimo taisykles? Lenkijos dujų bendrovė PGNiG kuria SGD prekybos atstovybę Londone. Ar įžvelgiate kokį svarbų faktorių, kuris galėtų sužaisti ir turėti įtakos Lietuvai?
– Yra keletas aspektų, kuriuos turime įvertinti. Pirma, tiek Lietuva, tiek Lenkija turi prieigos prie rinkos taškus (SGD terminalus – BNS). Antra, skirtumas – jie turi daug didesnę rinką, ir to negalime nepastebėti, tą reikia vertinti. Trečia, infrastruktūros kaštai, ir čia prasideda labai aiškus ekonominis skaičiavimas, kiek išdujinti kainuoja jiems, kiek mums. Net ir tas pats „small scale“ – juk jie, turėdami antžeminį terminalą, be jokių papildomų pastangų gali pilstyti į sunkvežimius.
Kad mes tą galėtume daryti, mes turime pastatyti skirstymo stotį ant kranto, kas kainuoja kiek? 27 mln. eurų. Aišku, dalį duoda Europos Komisija ir labai gerai, bet kai tą jau padarome, turime pasiskaičiuoti, kad kažkoks rinkos žaidėjas, kuriam reikia pervežti, kad ir į Druskininkus, lygins – iš kur man vežti, iš Klaipėdos ar Lenkijos. Mes kol kas nežinome, kiek realiai kainuos. Nes kai atsiras GIPL (Lietuvos ir Lenkijos dujų jungtis – BNS), tie terminalai bus du taškai ir bet kas, kuris pirks dujas, lygins, kur yra pigiau. Tai va tokia yra Svinouiscio (kur veikia SGD terminalas – BNS) rolė.
Bet čia nereikia užmigti. Šiandien dienai „Independence“ atliko savo rolę, padidinom saugumą, išjudinome rinką, bet vis dar veikiam reguliuojamu režimu – yra paskirtasis tiekėjas. Jeigu Lenkija įsuks savo terminalo veiklą, jie gali pradėti reikalauti, kad tokių režimų neliktų, ypač kai pradės veikti GIPL.
– Kaip jie gali to reikalauti?
– Gali, nes bet kokia valstybės pagalba, kas šiuo atveju yra valstybės pagalba, galima tik tais atvejais, kai nėra kitų būdų užtikrinti saugumą ir tiekimo alternatyvą. Turime suvokti, kad labai gerai, kad jis (Klaipėdos SGD terminalas – BNS) yra, bet dabar galvokime, kaip jį maksimaliai komercinti. Kad dalis infrastruktūros netaptų per didele našta, dedamąja tarife, tai labai tiktų paprašyti pinigų iš Europos Komisijos, kad sumažintume kaštus.
– Ar ilgalaikėje perspektyvoje, pastačius jungtį į Lenkiją, esama tikimybės, kad dujos tekės atvirkščiai – iš Lenkijos į Lietuvą, o Klaipėdos terminalas liktų be darbo?
– Taip, jeigu paimtume dar porą metų atgal bendrą Europos SGD terminalų užimtumą, jei neklystu, jis buvo 17 proc. Tiek buvo išnaudojama bendra galia. Japonijoje terminalai tarnavo visiškai kaip rezervas ir, deja, dėl nelaimės jie pasiteisino. Japonija galėjo pereiti ant dujų dėl to, kad jau turėjo veikiančius terminalus. Per visą tą laiką jie pastatė gal 2 naujus terminalus, visa kita jie turėjo. Tai irgi yra saugumo, alternatyvaus šaltinio dalykas. Tie terminalai (Lietuvos ir Lenkijos – BNS) yra arti vienas kito, bet, kaip sakiau, Lenkija yra didžiulė rinka, jie turi savo poreikius.
Sakyti, kad galime vienodai gerai pasinaudoti jų terminalu, galime tik tuomet, kai turime aiškų susitarimą. Kol kas jokių susitarimų nėra. Kol kas mes turime savo ir juo pasikliaujame. Matyt, jį reikia toliau pozicionuoti kaip Baltijos šalių būtinosios infrastruktūros dalį. Net jeigu dujinimas per jį ir nebus įspūdingas arba pastačius GIPL bus visą laiką minimalus. Bet tai yra tai, ką mums reikia turėti kaip infrastruktūros dalį.
– Jau anksčiau kalbėjote apie tai, kad latviai ir estai turėtų prisidėti prie terminalo išlaikymo. Ar kas nors pajudėjo šioje vietoje?
– Nežinau, kol kas nematau realių veiksmų, bet grįžtant prie to, kad pas kaimynus nėra terminalo, tai turėtų būti argumentas mūsų politikams eiti ir derėtis dėl to, kad jie prisidėtų. O geriausias prisidėjimas jų būtų palaikymas mūsų prieš Europos Komisiją ir siekimas tos paramos, apie kurią yra užsiminta iš Energetikos ministerijos. Ir tai turėtų tapti labai aiškiu tikslu – dabar yra tas laikas, kada galima tuos pinigus išsimušti.
– Kalbate apie oficialiai nepatvirtintą informaciją, kad „Klaipėdos nafta“ galėtų gauti Europos Sąjungos paramos SGD laivo išpirkimui?
– Mano galva, toks būtų realus rezultatas – gauti pinigų iš Europos Sąjungos visų trijų Baltijos šalių vardu būtent terminalo išpirkimui. Mano vertinimu, tai gali būti įgyvendinama, bet, aišku, reikia stengtis, nes Komisija žiūri labai paprastai – jeigu yra projektas jau, tai kam jį remti? Bet čia gal nėra tipinis atvejis.
– Jei Lietuva gautų subsidiją, tai reikštų viena – atpigtų terminalo išlaikymo kaštai per mažesnį tarifą.
– Taip. Labai aiškiai supraskime, kai gauni pilną prieigą prie rinkos, tavo kaip vartotojo, kurą naudojančio arba žaliavą naudojančio vartotojo konkurencingumo nelemia dujų kaina, nes visi mokame tą pačią kainą, visi iš tos pačios didžiosios rinkos perkame. Tai lemia kiti dalykai, mokesčiai ir infrastruktūra. Tai jeigu mūsų infrastruktūros kaštai tarife sudarys daugiau negu kitur, visą laiką mes pralošime, nes kitas mokės mažiau. Tai labai svarbu turėti išėjimą į rinką, už tai turi susimokėti per infrastruktūros kaštus, bet kai jau išeini į rinką, pigiau molekulių negu kiti negausi. Tada turi galvoti, kiek tu moki už infrastruktūrą ir ieškoti būdų, kaip tą mokestį sumažinti. Tai čia vienas iš tų būdų – gauti subsidiją.
– Nuo 2014 metų, kai „Gazprom“ pritaikė dujų kainos nuolaidą, dujos vartotojams atpigo, mano skaičiavimais, trečdaliu.
– Jeigu dujos tada kainavo 32 eurus už MWh, tai šiandien po visų nuolaidų, be restrospektyvinės nuolaidos, yra 17 eurų, su restrospektyvine – 12 eurų. Tai beveik tris kartus atpigo. Aišku, padidėjo kiti dalykai – tinklo mokestis, atsirado saugumo dedamoji ir tas sumažino galutinį efektą galutiniam vartotojui. Tai efektas daugiau nei 30 proc.
– Daug kalbėta, dėl ko tai įvyko – čia ir arbitražas pasitarnavo, ir Europos Komisijos tyrimas, trečias ES energetikos paketas, „Lietuvos dujų“ akcijų išpirkimas. Jei kalbėtume apie ateitį, kokie faktoriai galėtų daryti įtakos vartotojų kainoms?
– Naftos kaina, kuri tikrai lems molekulių kainą pas mus. Kai mes turime išėjimą į rinką, niekas mums politinių kainų netaikys, bet jeigu globaliai kaina keisis, keisis kaina ir pas mus. Infrastruktūros dalis – jeigu mes toliau investuosime ir dėl to didės išlaikymo kaštai, tai lems galutinį tarifą. Ir vartojimas – vartojimas gal yra ir išvestinis tų dviejų dydis. Fiksuoti kaštai yra infrastruktūra ir mokesčiai, tai jei infrastruktūra brangs, vartojimas mažės, tai irgi lems kainą.
– Tačiau kalbama, kad SGD rinka bus stabili kokius penkerius metus, kaina gali net kiek mažėti. Jeigu žaliavą nusipirksime pigiau, tai neutralizuos galimą infrastruktūros mokesčių augimą ir kaina vartotojams gali nedidėti.
– Labai priklausys, kaip keisis ta infrastruktūra. Tam, kad neutralizuotume infrastruktūros mokesčių augimą, reikia, kad žaliava dar pigtų. Ar mes matome labai aiškius signalus, kad ji dar pigs, manau, kad ne. Mes dabar jau turime labai žemą kainą, ką ir nafta parodė. Ji nukrito iki tam tikro lygio, bet tolimesnio kritimo nematome, matome sukimąsi aplink tą pačią vietą. Tai, ką rodo ir ateities sandoriai ir bendrai tendencijos, kad dar didesnio pigimo nesimato, kaip nesimato ir kažkokio ženklaus augimo, tai jeigu mums pasiseks, turėsime panašią kainą. Turime žiūrėti, ką mes darome su savo infrastruktūros kaštais ir turime užtikrinti, kad tie, kurie nori vartoti, būtų skatinami ir jiems būtų paprasta tai daryti.
– Ar 2017 metais pasibaigus permokai, dujų kaina vartotojams automatiškai šoktels?
– Na, taip, ta dalis, kuria buvo sumažinta kaina, jos jau nebeliks.
– Ar tai reiškia, kad dujų kaina didės 20 procentų?
– Taip tiesiai negalima skaičiuoti, matysime, kaip visos dedamosios susidėlios. Kad bus 20 proc. didėjimas – manau, dabar dar yra anksti kalbėti apie konkrečius pokyčius, bet mes stengsimės, kad būtų mažesnis tas pokytis. Ir čia gal yra tų priemonių, pažiūrėsime, koks tuo metu bus vartojimas. Jeigu mes sugebėsime, mūsų valdžia sugebės gauti paramos mūsų projektams, tai yra labai ženklus – terminalo dedamoji pilnai prilyginama tai nuolaidai, kurią turime, jos efektui. Aš manau, kad tai būtų geras rezultatas, juk mes investavome tam, kad kažką pasiektume, dabar yra momentas, kad tai kapitalizuotų tam tikrą grąžą.
– Ačiū už pokalbį.
