Šiais metais trys Lietuvos įmonės – „Lietuvos dujų tiekimas“, „Litgas“ ir „Achema“ – iš „Statoil“ nupirks apie 1,15 mlrd. kubų SGD, kurias jos atsigabens laivais per SGD terminalą, o likusią dalį – apie 0,9 mlrd. kubų – iš „Gazprom“. Rusijos koncernas prarado didelę dalį rinkos, nes nesugebėjo pasiūlyti lanksčios ir skaidrios kainodaros, tuo metu „Statoil“ buvo lankstus, o jo dujų kaina yra maždaug penktadaliu mažesnė.
Dar prieš kelis mėnesius skelbta, kad brangių „Statoil“ dujų Lietuva šiemet pirks mažiau – 2014 metais sutarto kiekio (540 mln. kubų) šaliai yra per daug. Tačiau šių metų pradžioje padėtis iš esmės pasikeitė.
Apie tai – interviu su „Lietuvos energijos“ grupės vadovu Daliumi Misiūnu.
– Šiais metais įvyko tikras perversmas Lietuvos dujų rinkoje, kai daugiau nei pusę šaliai reikalingų dujų bus perkama iš alternatyvaus tiekėjo – Norvegijos „Statoil“, o Rusijos „Gazprom“ liko it musę kandęs. Ką tai reiškia Lietuvos vartotojams ir ką tai rodo Latvijai ir Estijai?
– Aš manau, kad svarbiausia šioje situacijoje yra tai, kad galimybė rinktis atsiperka. Šiemet, turėdami realų antrą šaltinį ir pasinaudodami galimybe rinktis, mes turime tokią situaciją, kai SGD sudaro daugiau nei pusę dujų. Tai yra gerai ir smagu, bet, matyt, ne čia yra pagrindinė nauda, o ta, kad mes galėjome pasirinkti pigesnį šaltinį.
Jei mes nebūtume galėję pasirinkti pigesnio šaltinio, tai mums dujos šiemet būtų pabrangusios apie 15–20 proc., nes „Gazprom“ paskutinėmis dienomis (2015 metų – BNS) vėluodami pasiūlė mums visiems naują formulę, kuri pabrangina dujų kainą. Matyt, tai padarė siekdami apsaugoti savo pajamas ir gelbėti savo situaciją. Pats pateikimas, kad čia neva yra techninis veiksmas, primena visus 10 metų, kaip viskas vykdavo, kai lietuviai sėdėdavo „Gazprom“ koridoriuose tarp Kalėdų ir Naujųjų metų, laukdami kainos arba kiekių. Matyt, ta era jau baigėsi.
Jiems turint tokį požiūrį, SGD rinka kaip tik parodė kitą galimybę – esant papildomai pasiūlai ir nesant paklausos didėjimui pasaulinėje rinkoje, SGD atpigo. „Statoil“ nebuvo vienintelis, kuris pasiūlė SGD – iš viso metų pradžioje buvo apklausta 12 pasaulinių tiekėjų, bet, aišku, žiūrint į tai, kad jis turi pagrindinį vežimo sutartį – vadinamojo paskirtojo tiekėjo („Litgas“ – BNS), o šalia to yra „Achema“ ir „Lietuvos dujų tiekimas“, tai jie galėjo logistiškai labai efektyviai sudėlioti portfelį. „Statoil“ terminalas yra arčiausiai ir nereikia skaidyti krovinių.
Galima drąsiai sakyti – su „Statoil“ mes dirbame kaip su partneriu, o kaip mes dirbome su „Gazprom“, patys žinome. Manau, turime nenuvertinti to, kad „Statoil“ pakeitė sąlygas, tai buvo mums partnerystės įrodymas.
– Šių sutarčių nauda Lietuvos vartotojams akivaizdi – jau pranešėte, kad nuo kovo 1 dienos vidutiniškai 16 proc. mažėja dujų kaina komerciniams vartotojams, o nuo liepos maždaug 10 proc. ji mažės ir buitiniams vartotojams.
– Be to, dar bus perskaičiuota terminalo dedamoji, nes buvo pakeista sutartis su „Statoil“ – daugiau nei 30 mln. eurų sumažės kaštai, ir tai atitinkamai persiskaičiuos per kovą–balandį, vėliausiai nuo gegužės 1 dienos mes matysime efektą – pajėgumų dedamoji visiems nuguls, ji bus mažesnė ir reikės mokėti mažiau. Kadangi dujų importo kaina mažėja, tai bus perskaičiuota ir vadinamoji terminalo importo kaina, kurią moka šilumininkai. Visa tai turi efektą.
Iš kitos pusės žiūrint, nepasiduokime pagundai visa tai paversti normalia praktika. Šiais metais turime tokią situaciją – kai 2014 metais sudarėme pirmą sutartį su „Statoil“, situacija SGD rinkoje buvo kitokia, o dar anksčiau – 2013 metais – „Gazprom“ kaina buvo kitokia. Ši rinka yra dinamiška ir viskas keičiasi. Lankstumas yra didžiausia vertė. Gal kitais metais mes daugiau pirksime iš vamzdžio, jei „Gazprom“ sugalvos, kad jų kainodara jų netenkina, jie praranda rinką ir pradės taikyti papildomas nuolaidas ar kainodarą.
O latviams ir estams? Latviai vis dar iš įpročio blokuoja bet kokias naujienas ir naujoves. „Marguerite“ (Europos energetikos, klimato kaitos ir infrastruktūros investicijų fondas, kuris įsigijo 28,97 proc. Latvijos dujų bendrovės „Latvijas gaze“ – BNS) atėjimas į akcininkų struktūrą yra teigiamas dalykas. Kitais metais, kai bus atskirtos tos veiklos, jie galės visa jėga naudotis rinkos galimybėmis, o estai šiek tiek kitokie, nes jų vartojimas labai nedidelis ir jie yra mūsų kelyje. Jie naudojasi tomis galimybėmis ir aktyviai ieško būdų įsigyti dujų. Lietuva buvo pirmoji, kuri parodė kelią.
– „Klaipėdos naftos“ vadovas Mantas Bartuška neseniai užsiminė, kad SGD terminalu domisi dar 2–3 pasaulinio lygo tiekėjai, kurie dujas galėtų tiekti Estijos ar Latvijos importuotojams. Kas jums apie tai žinoma?
– Nežinau, kaip greitai tas gali būti. Ilgainiui realu, kad atsiras daugiau žaidėjų. Kol kas žiūrint į tai, kokie įsipareigojimai yra prisiimti (SGD terminalo – BNS), papildoma prekyba galima tik nedideliais kiekiais. Aišku, tokių nedidelių kiekių niekas specialiai neveš, tai bus tų pačių žaidėjų žaidimas – ar likučius, ar balansavimo kiekius tarpusavyje suprekiaus. „Statoil“ tiekiami papildomi kiekiai yra tik šiems metams – tiek „Lietuvos dujų tiekimo“, tiek „Achemos“ kiekiai yra iki rudens, tai po to visos galimybės realios.
Šios sutartys įrodė ir latviams, ir estams, jog diversifikavimas yra geras sprendimas. Anksčiau buvo galima traktuoti, kad tai politiniai sprendimai, o dabar tai tapo aišku. Į ką natūraliai turime iš Lietuvos pusės atkreipti dėmesį, kol kas mes, Lietuva, sumokame už terminalą – taip neturėtų būti. Jei dalijamės nauda, tai turėtume dalintis ir kaštais, ir čia bus sunkus momentas. Lietuvos vartojai sumoka už terminalą, o kitos šalys kol kas gali naudotis, mažai prisidėdamos prie jo nuolatinio išlaikymo. Jeigu bus naudojamasi, tai turi būti ir dalijamasi. Kol kas Latvija ir Estija nieko nemoka.
– Ką reikėtų daryti?
– Nežinau, tai yra politinis, strateginis klausimas, manau, kad Energetikos ministerija galbūt ir imasi veiksmų. Praėjo tas etapas, kur kiekvienai šaliai po terminalą, ir „Independence“ jau įrodė ne tik savo reikšmingumą saugumo prasme, bet ir ekonominę naudą, tai gal jau reikėtų pavadinti tą regioninį terminalą regioniniu. Ir iniciatyva išpirkti laivą galėtų būti bendra iniciatyva.
Šitas regionas, kuriam ši infrastruktūra yra kritiškai reikalinga dėl diversifikacijos ir saugumo užtikrinimo, galėtų būti traktuojamas kaip vienas.
– Kaip vis dėlto galėtų elgtis „Gazprom“? Ar žinant jo ambicingą politiką Baltijos šalių atžvilgiu, „Gazprom“ gali parodyti, jog nenori prarasti šios rinkos ir jis pergalvos savo politiką? Ką čia galėtų pademonstruoti būsimas „Gazprom“ dujų aukcionas, jei jis įvyks?
– Aš manau, rinkos sumažėjimas buvo didesnis, nei jie tikėjosi ir čia, aišku, svarbus „Achemos“ sprendimas, nes galbūt buvo galvojama – kas liečia politiką, taip, tai tie kiekiai gali būti diversifikuoti, nežiūrint į ekonominį aspektą kaip prioritetą, o verslas jau pasirinks, kas jam naudingiausia. Tai verslas ir pasirinko. Tai galbūt buvo „Gazpromui“ netikėta, bet čia jie geriau pasakytų.
Dėl aukciono – viskas priklausys nuo to, kaip jie tą aukcioną organizuos. Praėjusiais metai organizuotuose aukcionuose būdavo nustatoma tam tikra formulė, kuri apibrėžia kainos „grindis“. Jei tos „grindys“ bus nustatytos pagal dabartinį paskutinį jų pasiūlymą, tai nebus ten dėl ko aukcionintis. Arba jie turi tai pakeisti, arba susitaikyti su tuo, kad čia nieko neparduos. Jei jie kažką pakeis čia, tai klausimas, kaip tai atrodys, palyginti su kitomis šalimis.
Čia toks rebusas. Struktūriškai yra taip, kad SGD trumpalaikiai pirkimai, vadinamoji spotinė rinka, yra patrauklesni. Aišku, Europa į tai negali sureaguoti visavertiškai, nes yra prisiimta įsipareigojimai – ilgalaikės sutartys, kiekiai, žiema nebuvo ypač šalta, tai papildomų kiekių nebuvo, tai ji negali taip staiga pereiti. Lietuva gal net buvo unikali šioje situacijoje, nes mes neturėjome ilgalaikių įsipareigojimų, tik labai nedidelius kiekius, kuriuos persikėlėme iš praeito laikotarpio. Tai net suveikė kaip apsaugos mechanizmas, kada ramiau jautėmės ir išlaukėme momento, kai buvo palankiausia įsigyti SGD.
Europai tai padaryti sunkiau, bet visi tai puikiai suvokia, ji taps lankstesnė. Manau, ateityje matysime daugiau trumpalaikių sandorių pagal tai, kas geriau apsimoka.
– Ar gali atsitikti, kad „Gazprom“ Lietuvoje ateityje iš viso neliks?
– Taip gali būti. Kol kas bent jau tranzitu „Gazprom“ dujos tikrai tekės. Praktiškai vis tiek bus koks nors miksas. Kažkada turėjome tik „Gazprom“ dujas, o dabar galime turėti tik SGD dujas. Tai daugiau gali būti epizodinis dalykas nei tendencija. Bus daugiau lankstumo ir dinamika bus dar aktyvesnė, kalbėsime ne tik apie metus, o ir apie mėnesius. Visada bus galimybė vieną kitą krovinį nusipirkti SGD, aišku, vamzdinės dujos gal niekada nebus tokios dinamiškos.
– Jūs esate užsiminęs, kad „Lietuvos energija“ ar „Litgas“ padėjo „Achemai“ pasiekti sutartį su „Statoil“. Gal galima daugiau apie tai sužinoti?
– Kada buvo derinamos pagrindinės sutarties („Litgas“ – BNS) su „Statoil“ sąlygos, buvo svarstomi įvairūs variantai. Padėjo tai, kad „Statoil“ pradėjo vertinti Lietuvą kaip realų partnerį, išbandyta infrastruktūra ir suvokta, kad terminalas veikia ir kaip veikia. Iš tikrųjų pirmuose pokalbiuose tarp „Statoil“ ir „Achemos“ dalyvavo ir mūsų žmonės, nes tada buvo svarstomi įvairūs būdai, kaip reiktų sandorį struktūruoti. Tada jis buvo labiau perspektyvinis, dabar jie turi tiesioginę sutartį ir mes tuo labai džiaugiamės. Mūsų dalyvavimas pradžioje, matyt, padėjo „Statoil“ priimti mus palankiau.
Mane pozityviai nuteikė, kad „Achema“ tam pasiryžo ir nenuėjo tuo keliu, kad įsipareigotų dar 20 metų kažkam kitam su galbūt kažkokiomis specialiomis sąlygomis. Manau, kad ir organizacija, ir vadovai turėjo rimtai apsispręsti, nes tradicija yra kita. Tas praeitų metų jų kainodaros nesusiderinimas ir kiti dalykai, matyt, pastūmėjo tam dalykui.
Dar noriu pasakyti, kad „Achemai“ labai pasisekė, kad „Gazprom“ nepaskelbė metinių aukcionų pernai, nes jeigu gamykla būtų lapkričio ar gruodžio mėnesį įsipareigojusi metams, tai ji nebūtų nieko nusipirkusi iš „Statoil“. Tam tikra prasme jiems gerai sukrito korta.
– Sakėte, kad „Gazprom“ šiemet pasiūlė Lietuvai 15–20 proc. brangesnes dujas, o pasirašius sutartį su „Statoil“, dujų kaina verslui mažėja 16 proc. Ar galima skaičiuoti, kad „Gazprom“ ir „Statoil“ dujų kainos skirtumas yra iki 35 proc.?
– Tuo metu, lyginant gruodžio ir sausio mėnesius, būtų 15–20 proc. „Gazprom“ kainų skirtumas. Taip negalima lyginti, bet skirtumas tarp šių dviejų koncernų kainų tikrai yra didelis. Tas 16 proc. mažinimas yra vertinant, kokia kaina yra metų pradžioje, kokia yra indekso judėjimo prognozė ir tuos kiekius, nes dalis kiekių ateina iš praėjusių metų ir dalis yra naujų – taigi, yra toks miksas. Bendrai paėmus skirtumas yra didelis.
– Tai apytiksliai skaičiuojant – penktadalis?
– Manau, tame lygyje.
– Energetikos ministras Rokas Masiulis yra minėjęs, kad „Statoil“ kainodara yra skaidresnė nei „Gazprom“ ir leidžia lengviau prognozuoti dujų kainas. Paaiškinkite, kur tas skirtumas?
– „Statoil“ kaina susietas su NBP (Jungtinės Karalystės indeksas National Balancing Point – BNS), o tai yra viešas rinkos indeksas, pagrįstas. „Gazprom“ formulė yra jų pačių sugalvota, sukurta, ir ji gali per naktį pasikeisti ir nėra objektyvių priežasčių, kuo paremti tie pakeitimai – tai vienašališkas veiksmas. NBP yra pagrindinis skaidrumo faktorius, jis yra viešas, oficialus.
– Kiek yra galimybių ateityje įsiterpti į mūsų dujų rinką kitiems tiekėjams, be „Statoil“ ir „Gazprom“?
– Iš šiandienos situacijos žiūrint, kai bus atskirtos veiklos visiškai (Latvijoje – BNS), tai transportavimas Baltijos šalyse bus visiems vienodai prieinamas – tai bus jau žingsnis į priekį. Jau galėjome prieš pusę metų latviams parduoti, bet nepardavėme, nes nedavė vamzdžio realiai. Tas pasikeis. Kitas dalykas, kol visi įeinantys vamzdžiai bus iš Rusijos, tai ko nors naujo tikėtis būtų sunku, nebent jie savo viduje sugalvos turėti keletą žaidėjų, kurie gali eksportuoti dujas, dabar yra tik vienas. Toliau yra GIPL (Lietuvos ir Lenkijos dujotiekis – BNS) – jam atsiradus, jau galės atsirasti daugiau, nes tada jau praktiškai visi europiniai žaidėjai galėtų atvežti – ir „Statoil“ su vamzdžiu, ir kiti didesni prekybininkai. O SGD – yra 12 potencialių tiekėjų ir bet kuris iš jų gali atvežti.
– O su JAV SGD – kokie čia galėtų būti mūsų santykiai? Jei jos pigs, nes paklausos didelės nėra, ar realu, kad mes jas pirksime?
– Apskritai paėmus, realu. Iki šiol mes nepirkome, nes buvo tik vienas krovinys, ir tas su techniniais niuansais, kitas dalykas, visada turime žiūrėti į kainą. Dar praktikos nėra, nes tik testinis krovinys išplaukė. Visada lyginama kaina, jei bus tinkamos sąlygos, tai bus galima pirkti.
– Ačiū už pokalbį.
