Energetikos sektoriuje sprendimai dažnai priimami remiantis ne ekonomine logika, bet politinėmis ambicijomis. Politikai klaidingai supranta, kas tai yra energetinis saugumas, todėl pastangos ir pinigai ne visada panaudojami ten, kur juos skirti būtų logiškiausia. Su G.Junghansu kalbėjomės apie Europos elektros sektoriaus ateitį, energetinį saugumą, Visagino AE projektą.
– Latvija prisijungė prie Šiaurės šalių elektros biržos „Nord Pool Spot“. Ką tai reiškia Lietuvai? Kaip keisis elektros kaina?
– Galutinių vartotojų tai tiesiogiai nepaveiks. Pirmieji pokyčius pajus elektros tiekėjai. Anksčiau, kai Baltijos elektros rinka nebuvo integruota į Šiaurės šalių rinką, prognozuoti elektros kainą buvo kur kas sunkiau. Dabar, kai rinkos integruotos, kaina yra lengviau prognozuojama. Galima sakyti, kad kaina Lietuvoje ir Latvijoje yra vienoda kiekvieną dieną kiekvieną valandą, kaip ir turi būti.
– Kaip pasikeis situacija, kai bus baigtos elektros jungtys su Lenkija ir Švedija?
– Yra daug priežasčių, galinčių lemti kainos mažėjimą. Taip pat yra daug priežasčių, galinčių nulemti ir jos padidėjimą. Galime tikrai pasakyti tik tai, kad didesnė Lietuvos integracija į elektros rinką lems, kad kainoms didesnę įtaką darys globalios elektros kainos. Pavyzdžiui, dabar, kai Baltijos šalių elektros rinka yra gana izoliuota, vietiniai veiksniai, tokie kaip potvyniai Latvijoje, staigiai lemia elektros kainą. Vėliau, kai Baltijos rinka bus sujungta elektros jungtimis su Šiaurės šalių rinka, vietiniai veiksniai kainai darys itin mažai įtakos.
– Kaip Europoje artimiausiu metu keisis elektros paklausa ir pasiūla, pavyzdžiui, Vokietijai uždarius branduolines jėgaines? Kurios šalys bus gamintojos, o kurios – vartotojos?
– Baltijos regionas – labai mažas. Pas mus per metus suvartojama vos 20 teravatvalandžių elektros energijos. Palyginti, Šiaurės šalyse – 400 teravatvalandžių, Lenkijoje – 150, Vokietijoje – 600, Rusijoje – 1000 teravatvalandžių. Mes esame labai maži, todėl Vokietijos ar Lenkijos balansas smarkiai mūsų nepaveiks. Tai tik nulems kainas. Jei kaina teisinga – elektra bus visada importuojama. Net jei Vokietija ir bus didelė elektros energijos importuoja, mūsų elektros importo iš Vokietijos tai nepaveiks.
– Tačiau, jei Vokietija uždaro branduolines jėgaines, mums reikalinga nauja generacija. Kas tai galėtų būti?
– Aš manau, kad į tai reikėtų žiūrėti kiek kitaip. Baltijos valstybių, ypač Lietuvos ir Latvijos, politika buvo savarankiškumas – norėta pasigaminti apie 80 proc. visos šalyse suvartojamos elektros energijos. Aš nemanau, kad tai yra optimalu. Geriausia yra užsitikrinti energijos tiekimo stabilumą ir tai, kad mes visą laiką galime pirkti pigiausią elektrą, kokia tik yra įmanoma.
Jei mes turime rezervų, kurie užtikrina mūsų stabilumą ir galime prekiauti elektra su Rusija, Lenkija ir Šiaurės šalimis, visada galime pirkti elektrą iš pigiausio regiono. Mes visada galime stengtis dėl to, kad didžiąją dalį elektros pasigamintume patys. Bet jei tai prieštarauja ekonomikai – jei mes gaminame brangiau vien dėl to, kad turėtume savo elektros, – visada nukentės elektros vartotojas ir vietinė ekonomika.
– Kodėl tuomet taip elgiasi valdžios? Gal tokie sprendimai, pavyzdžiui, skubėjimas įsivesti eurą, yra politiniai?
– Na, sunku pasakyti, kodėl kiti taip galvoja. Manau, tai gali būti skirtingas energetinio saugumo supratimas. Galbūt kai kam atrodo, kad vietoje pagaminta elektra ir yra saugumas. Mano manymu, tai nėra būtina. Svarbiausia visada gauti tiek elektros, kiek reikia. Nesvarbu, ar ji importuota, ar pagaminta šalyje. Baltijos šalyse generacijos tikrai pakanka – išnaudojame tik apie trečdalį elektros gamybos pajėgumų.
– Paaiškinkite išsamiau, kas tai yra energetinis saugumas?
– Manau, kad pats svarbiausias energetinio saugumo aspektas – galimybė bet kada gaminti elektrą, jei jos prireiktų. Svarbu turėti galimybę pasirinkti energijos tiekimo šaltinį. Latvijoje mes turime apie 1000 megavatų instaliuotų pajėgumų, bet tikrai ne visus išnaudojame. Mes juos naudojame tik tuo atveju, jei pagaminta energija gali būti pigesnė nei rinkoje. Būtų nelogiška gaminti nors truputį elektros vietinėje rinkoje vien dėl to, kad pasigamintume patys.
Baltijos šalys turi vietinių gamybos pajėgumų ir galimybę importuoti elektrą. Esame laimingi: būsime integruoti į Šiaurės šalių elektros rinką, kur elektra istoriškai yra pigiausia ir tikimasi, kad ji bus pakankamai pigi ir ateityje.
Skaičiuojama, kad Šiaurės šalys kasmet pagamins 20–30 teravatvalandžių energijos per daug, taigi tai bus perteklinis regionas.
– Kokios turi būti jėgainės, kurios galėtų budėti ir kurias galėtume įjungti esant reikalui? Turbūt čia kalbame tikrai ne apie vėjo ar saulės jėgaines.
– Šiuo metu beveik visos technologijos ekonomiškai nepasiteisina. Net ir branduolinė energetika, kuri buvo arčiausiai ekonominės logikos. Šiuo metu atrodo, kad joks branduolinis projektas nebėra ekonomiškai pasiteisinantis. Prieš dvejus metus, kai Baltijos valstybės pradėjo aktyviai dirbti su Visagino atominės elektrinės projektu, elektros kainos 2030 metams prognozuotos daug aukštesnės, nei jos prognozuojamos dabar tiems patiems metams. Tai itin priklauso nuo anglies kainos. Per dvejus metus anglies kaina smarkiai krito.
– Kokią dalį šalies elektros poreikio turėtų sudaryti tokios atsinaujinančios energetikos rūšys kaip vėjas ir saulė? Juk sunku prognozuoti, kiek jie pagamins energijos. Didelė dalis lemtų visos sistemos nestabilumą.
– Manau, kad sistemos operatoriai, jei reikia, gali paruošti sistemą priimti didelius kiekius vėjo jėgainių pagaminamos energijos. Galime pažiūrėti į Daniją, kur vėjas pagamina apie ketvirtadalį šalyje suvartojamos elektros. Tai yra labai daug. Danija yra gana izoliuota rinka. Baltijos šalys bus integruotos, todėl tai turėtų būti dar lengviau, nes po kelerių metų mūsų jungčių galingumas bus didelis. Todėl, jei norėsime, galėsime eksportuoti.
Bet čia svarbesnis ekonomikos klausimas. Iš atsinaujinančių šaltinių pagaminama elektra yra du tris kartus brangesnė nei rinkoje. Žmonės kartais mano, kad atsinaujinanti energija yra pigi, nes ji – atsinaujinanti, pagaminama iš vandens, saulės, elektros. Bet kaina iš tiesų labai didelė. Todėl šiuo metu reikėtų siekti Europos Sąjungos nubrėžtų tikslų – 2020 metais iš atsinaujinančių šaltinių turėtų būti pagaminta 20 proc. visos reikalingos energijos. Bet jei tokia energija yra brangesnė nei rinkos kaina, geriau importuoti.
– Europoje energetikos sektorių skatina subsidijos, o ne ekonominė logika. Ar sutiktumėte su tokia mintimi?
– Tai yra akivaizdu jau daugelį metų. Taip ir Baltijos šalyse – negaliu įvardinti nė vieno didesnio projekto, kuris būtų vystomas be subsidijų. Tai yra problema. Kai projektai subsidijuojami, nė viena technologija negali konkuruoti su šiais projektais. Ir ta problema gilėja.
– Lietuva nežino, ką daryti su Visagino AE projektu. Skeptiškai jį vertina estai. Kokios nuotaikos Latvijoje?
– Latvijoje situacija panaši. Elektros kainos prognozės, anglies kaina šį projektą šiuo metu labai silpnina. Politiškai taip pat labai sunku būtų investuoti į tokį projektą, kai dauguma žmonių prašo to nedaryti. Akivaizdu, kad kažkas turi pasikeisti. Turi pasikeisti rinkos situacija ir išreikšta aiški politinė valia.
