Jo išvadoje rašoma, kad Lietuvos teismai turi nuspręsti, ar ši schema gali būti pripažinta teisėta vadovaujantis ES sutarties nuostatomis dėl bendros ekonominės svarbos paslaugas teikiančių įmonių.
Į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT) prejudicinio sprendimo kreipėsi Jonavos trąšų gamyklos „Achema“ ginčą su Kainų komisija nagrinėjantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT).
Išvadą pateikė generalinis advokatas Nilsas Wahlas. Ją dar turės patvirtinti pats teismas.
Galutinį sprendimą šioje byloje, vadovaudamasis ESTT pateiktais vertinimais, turės priimti LVAT.
VIAP schema galimai atitinka valstybės pagalbos požymius
Generalinis advokatas nurodė, kad pagal ES teisę valstybės pagalbą atitinka toks veikimas, kai yra valstybės įsikišimas arba įsikišimas panaudojant valstybinius išteklius, taikomos priemonės daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai ir suteikia pranašumą jų gavėjui, dėl šių priemonių gali būti iškraipyta konkurencija.
N.Wahlo teigimu, visų pirma VIAP lėšos turėtų būti laikomos valstybės ištekliais. Jų atsiradimą lėmė Lietuvos valdžios patvirtinti teisės aktai ir nors lėšas sumoka privatūs asmenys, jos yra renkamos ir kontroliuojamos valstybės institucijų, turinčių įgaliojimus priimti sprendimus dėl galutinio lėšų panaudojimo.
Generalinis advokatas pažymi, kad ekonominę naudą iš VIAP lėšų gauna ne elektros tinklų operatoriai, kuriems yra kompensuojamos išlaidos, susijusios su prievole už nustatytą kainą supirkti ir balansuoti elektros energiją iš VIAP teikėjų, o per šias paslaugas remiamos elektros energijos gamintojai.
„Dėl VIAP lėšų kai kuriems energijos gamintojams sudaromos sąlygos parduoti tam tikrą elektros energijos kiekį už kainą, kuri yra didesnė už įprastą rinkos kainą, ar bet kuriuo atveju parduoti didesnį kiekį. Taip šie energijos gamintojai gali gauti daugiau pajamų, nei gautų įprastomis rinkos sąlygomis. Todėl, nors VIAP lėšos iš tiesų gali būti išmokėtos kitiems tinklų operatoriams, elektros gamintojai yra netiesioginiai naudos iš šių lėšų gavėjai“, – rašoma N. Wahlo išvadoje.
Joje taip pat pažymima, kad tokiais veiksmais gali būti daroma įtaka ES valstybių narių tarpusavio prekybai.
„Šiuo aspektu nebūtina, kad įmonės, pagalbos gavėjos, pačios dalyvautų Bendrijos vidaus prekyboje (...) Tai, kad įmonės, naudos gavėjos, negali veikti už nacionalinių sienų, neturi reikšmės. Iš tiesų, stiprinant vietos operatorius, dėl nagrinėjamų priemonių gali būti trukdoma užsienio įmonėms patekti į Lietuvos energetikos rinką“, – teigiama generalinio advokato išvadoje.
Anot N. Wahlo, VIAP schema iš principo gali iškraipyti ir konkurenciją elektros energijos rinkoje. Generalinis advokatas pažymėjo, jog Lietuvos Vyriausybės argumentas, kad 2014 metais Lietuvos elektros energijos rinka buvo dar gana izoliuota, jo neįtikina.
„Nagrinėjamu laikotarpiu Lietuvos elektros energijos tinklas buvo prijungtas prie kitų valstybių narių tinklų (pavyzdžiui, Estijos) ir rinkoje buvo dinamiška konkurencija. Bet kuriuo atveju valstybės paramos priemonės, kuriomis pirmenybė teikiama rinkoje jau veikiančioms įmonėms, gali turėti ilgalaikį iškraipomąjį poveikį rinkoje, kuri laipsniškai atveriama užsienio konkurencijai“, – pažymima generalinio advokato išvadoje.
N.Wahlas nesiėmė vertinti, ar tai galėtų būti taikoma ir VIAP lėšomis finansuoto Lietuvos ir Švedijos elektros jungties „NordBalt“ projektui, kurį įgyvendino valstybės kontroliuojama bendrovė „Litrid“. Anot generalinio advokato, ESTT neturi informacijos, būtinos išvadoms šiuo klausimu priimti.
Dėl paramos teisėtumo turi spręsti Lietuvos teismai
Prejudicinį prašymą pateikęs LVAT taip pat prašė atsakyti, ar Lietuvoje taikyta VIAP schema gali būti nelaikoma valstybės parama remiantis 2003 metais ESTT priimtu sprendimu vadinamojoje „Altmark“ byloje. Tuomet ESTT konstatavo, kad valstybės pagalba negali būti laikomos lėšos, kuriomis viešąsias paslaugas įpareigotoms teikti įmonėms yra tik atlyginama už šių įpareigojimų vykdymą, jos negauna realios finansinės naudos ir dėl to nėra palankesnėje konkurencinėje padėtyje.
„Altmark“ byloje ESTT įvardijo keturis konkrečius kriterijus, kurie turi būti vykdomi, siekiant, kad kompensacija už viešųjų paslaugų teikimą nebūti laikoma valstybės pagalba. Ar Lietuva tenkina šiuos kriterijus, anot generalinio advokato, turi atsakyti LVAT, nes ESTT turimoje bylos medžiagoje nėra pakankamai informacijos.
N.Wahlo teigimu, LVAT visų pirma turėtų patikrinti, ar Lietuvoje egzistuoja viešosios teisės aktas, kuriuo viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikėjams pavesta tam tikru visuotinumo ir privalomumo lygiu teikti tas paslaugas ir kuriame pakankamai tiksliai apibrėžtas bent viešuosius interesus atitinkančių paslaugų pobūdis, trukmė ir apimtis.
LVAT taip pat turi įvertinti, ar egzistuoja pakankamai aiškūs ir išsamūs teisės aktai, kurie leidžia išvengti to, kad paslaugų teikėjams būtų sumokėta kompensacijos permoka, ir greitai bei veiksmingai ištaisyti galimas klaidas tokiu atveju. Taip pat būtina nustatyti, ar viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikėjai atrenkami sudarant sąlygas atvirai ir tikrai konkurencijai arba remiantis išsamia ir skaidria sąnaudų analize.
N.Wahlas pažymėjo, kad tipinis „Altmark“ scenarijus yra susijęs su viešųjų paslaugų teikimu potencialiai dideliam skaičiui gavėjų, pastariesiems už paslaugas mokant mažesnį nei rinkos tarifą, dėl ko ir atsiranda valstybės mokama kompensacija. Anot generalinio advokato, šiuos principus gali būti sunku pritaikyti Lietuvoje taikytai VIAP schemai, kurioje nėra ekonominių sandorių, susijusių su paslaugų teikimu.
„Pavyzdžiui, abejoju, ar visą veiklą, nurodytą pagal VIAP schemą (pavyzdžiui, vien viešosios infrastruktūros statyba ar saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtra), galima laikyti paslaugų teikimu, kaip tai suprantama pagal „Altmark“ jurisprudenciją“, – nurodė N. Wahlas.
Tačiau, anot jo, net ir „Altmark“ bylos sąlygų neatitinkančios priemonės gali būti pateisinamos vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatomis dėl bendros ekonominės svarbos paslaugas teikiančių įmonių, tačiau dėl to taip pat turi spręsti Lietuvos teismai.
Ginčą dėl VIAP inicijavo „Achema“, Orlen Lietuva“ ir Kėdainių „Lifosa“
Į teismus dėl VIAP finansavimo mechanizmo kreipėsi trys įmonės –„Achema“ bei vėliau bylinėjimosi atsisakiusios „Orlen Lietuva“ ir Kėdainių „Lifosa“. Jų nepasitenkinimą kėlė, kad VIAP mokestį turi mokėti ir įmonės, gaminančios elektrą savo reikmėms.
Bendrovės tvirtino, kad 2014 metais nustatyta VIAP lėšų mokėjimo prievolė yra neteisėta, nes tuo laikotarpiu galiojęs VIAP mechanizmas buvo neteisėta valstybės pagalba. Anot bendrovių, Lietuva nesilaikė reikalavimo apie ketinimą suteikti valstybės pagalbą pranešti Europos Komisijai, todėl ji yra neteisėta.
Konstitucinis Teismas (KT) 2015 metų spalį nutarė, kad Vyriausybės patvirtinta tvarka, jog VIAP mokestį turi mokėti įmonės, gaminančios elektrą savo reikmėms, neprieštarauja Konstitucijai.
