Dėl šio sprendimo Lietuvai kilo nemažai sunkumų energijos tiekimo srityje. Piečiausiai iš trijų Baltijos valstybių nuo to laiko tenka importuoti maždaug 70 proc. suvartojamos elektros, ir ši dalis yra didžiausia Europos Sąjungoje.
Todėl nebuvo nuostabu, kad Lietuva pasiūlė visai šalia Ignalinos AE pastatyti naują atominę elektrinę, kuri teiktų energiją ne tik Lietuvai, bet ir Estijai bei Latvijai.
Planuojamos Visagino atominės elektrinės istorija, be Baltijos šalių bendradarbiavimo galimybių, parodo ir to bendradarbiavimo ribas.
Visų trijų šalių suformuota aukšto lygio darbo grupė šiuo metu svarsto, ar elektrinė galėtų būti statoma, ir kaip galėtų būti įgyvendintas šis projektas.
Tačiau kaip ir su kitais bendrais Baltijos šalių infrastruktūros projektais, kaip antai bendros geležinkelio linijos ar regioninio suskystintų gamtinių dujų terminalo, tebėra neaišku, ar šis projektas iš viso bus įgyvendintas.
„Dabar mes esame labai pažeidžiami ir labai priklausomi nuo Rusijos. Tačiau yra nemažai projektų, kurie pakeis šią padėtį“, – pareiškė dienraščiui užsienio reikalų viceministras Rolandas Kriščiūnas.
Pagal du iš šių projektų numatoma įrengti elektros jungtis – vadinamąją „NordBalt“ jungtį tarp Švedijos ir Lietuvos ir „LitPol“ jungtį tarp Lenkijos ir Lietuvos. Iki 2015 metų šiomis jungtimis bus tiekiama 1,2 tūkst. megavatų elektros, o iki 2020 metų „LitPol“ jungtimi bus įmanoma tiekti papildomus 500 megavatų. Visa tai sumažins priklausomybę nuo užsienio šaltinių, visų pirma Rusijos ir Baltarusijos.
Tačiau Lietuvai ir galbūt taip pat Latvijai ir Estijai to nepakanka.
Lietuvos energetikos viceministro Aleksandro Spruogio skaičiavimais, iki 2020 metų elektros trūkumas trijose Baltijos šalyse sieks 1,3 tūkst. megavatų. Todėl siūloma Visagine statyti naują elektrinę, kurios pajėgumas siektų maždaug 1,35 tūkst. megavatų.
Reaktorių tieks „GE Hitachi“, JAV pramonės milžinės „General Electric“ ir Japonijos „Hitachi“ sukurtas aljansas. Tačiau projektas yra per brangus, kad Lietuva galėtų įgyvendinti jį savo jėgomis.
„Mums reikia regioninio dalyvavimo. Toks, koks yra, projektas Lietuvai per brangus“, – sako A. Spruogis.
Jo teigimu, Lietuva galėtų judėti į priekį, jeigu būtų įvykdytos trys sąlygos: projekte dalyvautų Latvija ir Estija, būtų pasiūlyta mažesnė reaktoriaus kaina ir projektui pritartų visuomenė.
Tačiau latvių ir estų noras dalyvauti toli gražu nėra garantuotas, rašo leidinys.
Oficialiai visos trys šalys yra sutarusios suformuoti darbo grupę, kuri pateiktų išvadas dėl elektrinės. Tai paskutinis dar 2006 metais pradėjo projekto vilkinimo pavyzdys.
Estijos premjeras Andrusas Ansipas anksčiau šiais metais dienraščiui sakė: „Įprasta sakyti, kad Baltijos šalys yra energetinė sala. Tačiau Europos Sąjungos pinigų dėka netrukus turėsime antrąjį kabelį, kuriuo mūsų tinklas bus sujungtas su Suomijos tinklu.“
Anot jo, „tai leis tarp dviejų šalių perduoti iki 1 tūkst. megavatų (MW)“, o Estija, anot jo, daugiausia suvartoja 1,6 tūkst. MW.
Pridėjus „NordBalt“ ir „LitPol“ jungčių pajėgumą, kyla klausimas, ar reikalinga Visagino atominė elektrinė, rašo leidinys.
Kita abejonių priežastis, apie kurią viešai kalbama mažiau, susijusi su planuojama elektrinės vieta.
Lietuvos pareigūnai aiškina turintys patirties, įgytos Ignalinos atominėje elektrinėje, kuri kadaise eksportavo daug elektros.
Tačiau vienas Latvijos pareigūnas pareiškė, jog „elgiamasi atsargiai, nes mes galime numanyti, kad, pavyzdžiui, nauda, susijusi su statyba, atiteks Lietuvos, o ne mūsų bendrajam vidaus produktui“.
R. Kriščiūnas pripažįsta, kad „mes darome pažangą, bet tebesame konkurentai. Žmonės sako: kodėl ten, kodėl ne čia?“
Dėl panašios konkurencijos sutriko – bent laikinai – kiti bendri Baltijos šalių projektai. „Rail Baltica“, siūloma geležinkelio linija, kuri būtų nutiesta nuo Talino iki Lenkijos sienos ir toliau iki Varšuvos, sulaukė nepritarimo Lietuvoje dėl planų nutiesti ją per Estijos ir Latvijos sostines, aplenkiant Vilnių.
Panašus ginčas kilo ir dėl regioninio suskystintų gamtinių dujų terminalo statybos vietos, dėl kurio Lietuva, kuriai dėl priklausomybės nuo rusiškų dujų kyla didžiausia grėsmė, ėmėsi vienašališkų veiksmų. Vilnius tikisi kitų metų pabaigoje atidaryti savo terminalą ir mano, kad jis galėtų tapti regioniniu centru.
„Keista: iš išorės šios šalys laikomos panašiomis, taigi būtų galima manyti, kad įgyvendinti tokius projektus būtų gana lengva. Tačiau taip nėra“, – pareiškė vienas Baltijos šalyse dirbantis ES diplomatas.
„Daug konkurencijos ir tarpusavio nesutarimų. Dėl to jie praleidžia progą įgyvendinti tam tikrus protingus sprendimus.“
Daugelis stebėtojų Vilniuje mano, kad Lietuvos centro-kairiųjų vyriausybė, kritikavusi Visagino AE projektą, kai buvo opozicijoje, tikisi, kad estai ar latviai nepritars šiam projektui, todėl ji galėtų atsisakyti šios idėjos.
Tačiau A. Spruogis aiškina, jog yra svarbių priežasčių judėti pirmyn – bent jau tam, kad būtų užtikrintas tiekimo saugumas. Pavyzdžiui, Rusija, kuri, kaip manoma, kelia didelį pavojų Baltijos šalių energetinei nepriklausomybei, pasiūlė su Lietuva besiribojančioje Kaliningrado srityje pastatyti savo atominę elektrinę.
Praėjus dviem dešimtmečiams nuo politinės Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, A. Spruogis mano, kad tokie projektai kaip Visagino atominė elektrinė ir SGD terminalas „turi būti įgyvendinti kuo greičiau“.
Jis nerimauja dėl to, kas nutiktų, jei Rusija nuspręstų nutraukti elektros energijos, dujų ir naftos tiekimą Baltijos šalims. „Mūsų energetinės nepriklausomybės strategija taip pat yra mūsų bendros nepriklausomybės strategijos dalis“, – teigia jis.
