– Šilumos ūkio, atrodo, laukia esminės permainos – valstybė nori valdyti šį gyventojams svarbų sektorių bent Vilniuje ir Kaune. Kaip „Fortum“ vertina šią situaciją?
– Valstybę valdo politikai, jie ir nusprendžia, kaip turi būti valdomas šilumos ūkis. Mano nuomone, bėda yra ne ta, kad yra nusprendžiama vienaip ar kitaip, bėda yra ta, kad tie sprendimai yra daromi itin dažnai.
Statant „Fortum“ jėgainę Klaipėdoje, įstatymai pasikeitė 7 kartus. Įsivaizduojate, kaip sunku planuoti investicijas ir kokį tai kuria investicinį klimatą?
Pavyzdžiui, statant „Fortum“ jėgainę Klaipėdoje, įstatymai pasikeitė 7 kartus. Įsivaizduojate, kaip sunku planuoti investicijas ir kokį tai kuria investicinį klimatą?
O dėl paties sprendimo... Mūsų nuomone, nesvarbu kas valdo, svarbu, kad valdoma būtų efektyviai, investuojama racionaliai. Tai reiškia, kad gyventojams bei kitiems šilumos vartotojams turėtų būti užtikrinama mažiausia šilumos kaina ir visa tai turėtų vykti konkurencijos sąlygomis.
– Ekonomistai ir ekspertai nevienodai vertina valstybės užmojus perimti šilumos ūkio valdymą. Vieni tvirtina, kad valstybė yra blogas šeimininkas, kiti sako, kad privatus verslas siekia tik naudos sau ir nelinkęs ta nauda dalintis su gyventojais. Ar gali būti kažkoks aukso vidurys?
– Aukso ar ne aukso vidurys, bet balansas būti gali. Tai rodo ir mūsų korporacijos pavyzdžiai. 51 proc. „Fortum“ akcijų priklauso Suomijos vyriausybei, 49 proc. akcijų sukasi Helsinkio vertybinių popierių biržoje ir šių akcijų gali įsigyti kiekvienas norintis. 50 proc. Stokholmo jėgainės, kuri yra viena pagrindinių šilumos tiekėjų tame mieste, priklauso „Fortum“, o 50 proc – Stokholmo savivaldybei.
Lietuvoje „Fortum“ valdo šilumos tiekimo įmones Joniškyje, Švenčionyse, yra įsigijusi akcijų „Klaipėdos energijoje“ ir nė vienoje jų neturi 100 proc. akcijų, visur dalijasi įstatiniu kapitalu su savivaldybėmis.
Taigi, balansas gali būti įvairus, tačiau reikia nepamiršti ir to, kad investicijoms reikalingas kapitalas ir žinios. Norint viską turėti savo rankose, turiu omenyje valstybę, reikia ir investuoti patiems, o tai ne visuomet racionalu. Be to, naujausias technologijas geriausiai išmano įmonės, kurios jau seniai dirba tose srityse, investuoja, atlieka tyrimus, bando naujus sprendimus.
Todėl, pasikartosiu, turi būti užtikrinama efektyviausia valdymo forma, geriausias kapitalo, žinių ir naudos derinys.
– Kokia, jūsų manymu, yra esminė Lietuvos šilumos ūkio problema? Ar sutiktumėte, kad tai yra nepasitikėjimo problema?
– Nežinau, ar tai didžiausia problema. Mano nuomone, ne tik šilumos ūkio, bet ir visos verslo aplinkos didžiausia problema yra nestabilumas. Verslas iš esmės prisitaiko prie visų sąlygų, žinoma, jos gali būti geresnės ar blogesnės, tačiau labai sunku prisitaikyti, kuomet pradėjus kažką daryti keičiamos žaidimo taisyklės.
Reikia vieną kartą susitarti, priimti reikiamus įstatymus, taisykles ir nieko nebekeisti ilgą laiką.
Mano nuomone, konkurencija tarp šilumos gamybos įmonių yra įmanoma tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
– Konkurencija, nepriklausomi šilumos gamintojai nedaug tesumažino šilumos kainą. Ar tai ne dėl to, kad privatus verslas labai greitai nori susigrąžinti investuotus pinigus?
– Mano nuomone, konkurencija tarp šilumos gamybos įmonių yra įmanoma tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Realiai ji prasidėjo tik Klaipėdoje praėjusių metų gegužės mėnesį, kai pradėjo veikti „Fortum Klaipėda“ jėgainė.
Vasaros laikotarpiu šilumos kaina sumažėjo daugiau nei dvigubai, bendrai per metus – apie 20 proc. „Klaipėdos energija“, mūsų skaičiavimais, sutaupė jau apie 18 mln. litų per vieną nepilną šildymo sezoną. Ar tai mažai? Manau, kad tai labai daug.
Kaune ir Vilniuje reali konkurencija kol kas dar nevyksta, taigi, ir kalbėti apie ją nėra prasmės.
– Vienoje konferencijoje „Fortum“ atstovas užsiminė, kad šilumos kainų reguliavimas yra praeities dalykas. Ką tuo norėta pasakyti?
– Labai nedaugelyje Europos Sąjungos šalių yra reguliuojamos šilumos kainos. Tai – praeities reliktas ir mes turėtume pamažu jo atsisakyti.
Dabartinėms šilumos gamybos įmonėms konkurenciją galėtų ir turėtų sudaryti alternatyvūs šilumos gamybos būdai: elektra, geoterminis šildymas ir kitos alternatyvios technologijos, galimybė laisvai rinktis šilumos tiekėją ir panašiai. Tik rinka turi nuspręsti, kokia yra šilumos kaina, o ne kažkas kitas. Tačiau rinka turi veikti.
Visos Šiaurės šalys, turinčios centrines šildymo sistemas, yra mums pavyzdys. Net tokioje socialiai orientuotoje šalyje kaip Švedija nėra valstybinio kainų reguliavimo – kaina yra tokia, kokia susiformuoja rinkoje.
Beje, reikia nepamiršti ir to, kad kainą vartotojui lemia ne tik vienos kilovatvalandės kaina, bet ir tų kilovatvalandžių kiekis, kurį sunaudoja šilumos vartotojas. Taigi realus kainos sumažėjimas yra ne ten, kur kilovatvalandė kainuoja pigiausiai, o ten, kur jų reikia mažiausiai, t.y. renovuotuose ir naujuose energiją taupančiuose namuose.
– Dauguma vilniečių ir kauniečių keikia centrinį šildymą, nes pigiausias šildymo būdas kažkodėl tampa kone brangiausiu. Kaip reabilituoti centrinio šildymo paslaugą?
– Reikia konkurencijos ir kuo greitesnės pastatų renovacijos.
– Jūsų planuose – elektrinių statyba tiek Kaune, tiek Vilniuje. Ar valstybės užmojai įsitvirtinti šiame sektoriuje nesutrukdys jūsų planams? O gal jie keisis ir ketinate investuoti ne į šilumos gamybą?
– Kol kas mes dar vertiname naujausius nutarimus ir formuojame savo poziciją šiuo klausimu. Galiu pasakyti tik tiek, kad kol kas jokių pokyčių neturime. Dirbame pagal anksčiau sudarytus planus – Kauno ir Vilniaus projektai juda per visas įstatymų numatytas procedūras.
Ar kas nors keisis, parodys netolima ateitis.
