Ekspertai šiam dujų kainų augimui randa visą aibę priežasčių − pradedant su „Nord Stream II“ susijusiais politiniais žaidimais ir baigiant vėjo trūkumu Šiaurės jūroje. Tačiau nepaisant visų įmanomų priežasčių, susidariusi situacija siunčia itin svarbią žinią – mes vis dar esame per daug priklausomi nuo iškastinio kuro.
Kylanti dujų kaina kaitina infliaciją
„Swedbank“ ekonomistų skaičiavimu, dujų kainos mūsų šalyje per metus padvigubėjo, ir šiuo metu jos siekia daugiau nei 70 eurų per megavatvalandę. Tiesa, Lietuva šioje situacijoje nėra viena, nes panašios tendencijos laikosi ir kitose Europos šalyse. O kai kuriose iš jų, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje dujų kainos yra jau pramušusios lubas − šiuo metu jos yra beveik keturis kartus didesnės nei prieš metus.
Natūralu, kad augančios energetinių išteklių kainos prisidės ir prie įsibėgėjančios infliacijos, kokios Lietuva ir visa Europos Sąjunga nematė jau bene dešimt metų. Tad kodėl dujų kainų kilimas toks spartus, ir kada galime tikėtis jų mažėjimo?
Dėl kainų kilimo – virtinė priežasčių
Žaibišką gamtinių dujų kainų kilimą galima apibūdinti kaip „tobulą audrą“ – nepavydėtiną padėtį, kurią sukelia nepalankių ir netikėtų aplinkybių kombinacija.
Visų pirmiausia, dar prieš įsibėgėjant kainoms, dujų atsargos saugyklose Europoje buvo maždaug penktadaliu mažesnės nei prieš metus. Pagrindinė to priežastis yra užsitęsusi paskutinė žiema Europoje. Šalti orai ir ilgesnis šildymo sezonas didino gamtinių dujų paklausą, todėl jų buvo sunaudota daugiau nei įprastai.
Šalti orai ir ilgesnis šildymo sezonas didino gamtinių dujų paklausą.
Kitas svarbus veiksnys − netrukus po to sekė spartus ekonomikos atsigavimas, kuris buvo ypatingai ryškus Azijos šalyse, ir atsigaunanti pramonė kaitino gamtinių dujų ir elektros paklausą. Būtent dėl šios priežasties šiuo metu didesnė suskystintų gamtinių dujų dalis keliauja ne į Europos valstybes, o į Aziją. Taigi, net jei pradėjus veikti „Nord Stream II“ situacija pamažu ir normalizuotųsi, staigaus atokvėpio Europoje tikėtis nevertėtų.
Taip pat svarbu pasakyti, kad gamtinės dujos, atkeliaujančios iš Rusijos ir Norvegijos, sudaro bene pusę viso Europoje suvartojamų dujų kiekio. Dėl visą vasarą vykusių Norvegijos dujų infrastruktūros remonto darbų, dujų tiekimas iš šios šiaurės šalies sulėtėjo.
Tuo tarpu dėl gaisro vienoje iš didžiausių dujų perdirbimo įmonių pasaulyje, kuri veikia Sibire, Rusija nebegalėjo tiekti tokio kiekio gamtinių dujų kaip anksčiau. Prie sumažėjusio dujų kiekio iš Rusijos taip pat prisidėjo sumažėjęs dujų tranzitas per Ukrainą, spaudžiant Vokietiją kuo greičiau patvirtinti dujotiekį.
Galiausiai, nepaprastai mažai vėjo turėjusi vasara lėmė itin mažą elektros kiekį, kurį pagamina vėjo jėgainės.
Kur dingo kiti energijos šaltiniai?
Teka tik apgailestauti, kad atsinaujinančios energijos šaltiniai vis dar sudaro itin mažą dalį visame energijos suvartojimo pyrage. Agentūros „Eurostat“ duomenimis, kiek mažiau nei penktadalis visos suvartojamos energijos Europoje ateina iš žaliųjų energijos šaltinių.
Atsiradus energijos šaltinių stygiui, kai kurioms valstybėms teko atsisukti į itin gamtą teršiančius energijos šaltinius ir naudoti anglį. Tačiau čia iškilo kita problema – anglies dioksido emisijų taršos leidimų kaina, kurią gamintojai privalo sumokėti, per metus pabrango dvigubai. Tad taršūs energijos šaltiniai jau nebėra alternatyvus ir pigesnis variantas.
Dėl šios priežasties šiuo metu labiausiai kenčia tos šalys, kurios yra daugiausiai priklausomos nuo gamtinių dujų ir anglies. Negana to, ta pati taisyklė galioja net tik atskiroms šalims, bet ir miestams. Pavyzdžiui, Kaunas, kuris energija apsirūpina iš kitų šaltinių, dujų kainų kilimą pajus daug mažiau nei šalies sostinė Vilnius.
Žvelgiant į ilgesnę perspektyvą, „Swedbank“ ekonomistai prognozuoja, kad gamtinių dujų kainos pamažu normalizuosis, ypač paleidus „Nord Stream II“ dujotiekį. Tiesa, nemažos įtakos turės ir gamtos sąlygos − jeigu artėjanti žiema bus tokia pat šalta kaip ir praėjusi, dujų kainos gali stabilizuotis ne anksčiau nei antroje kitų metų pusėje.
Svarbi žinia visai Europai
Staigus dujų kainų kilimas aiškiai rodo, kad Europos šalių ekonomikos vis dar yra per daug priklausomos nuo iškastinio kuro, ir šioje srityje būtini spartūs pokyčiai. Brangstantys anglies dvideginio emisijų leidimai taip pat įrodo, kad anglis nebėra pigi ir patraukli alternatyva.
Šalių vyriausybės turėtų ne mažinti mokesčius už iškastinio kuro pagamintą energiją, ką jau padarė Ispanija, kadangi tai nesprendžia susidariusios situacijos iš esmės. Atsakymas į klausimą, ką reikia daryti, yra aiškus – gyvybiškai būtina intensyviai investuoti į žaliuosius energijos šaltinius, kurių svarba ir įtaka ateityje tik didės.
