Vyriausybė praėjusį trečiadienį pritarė iki 295,5 mln. eurų valstybės garantijoms SGD terminalo laivui-saugyklai įsigyti ir terminalo išlaikymui atpiginti. Nutarimo projektas teikiamas Seimui. Tačiau terminalo išlaikymas šiandien pinga iš esmės ateities kartų sąskaita, nes mokėjimą siekiama išskirstyti iki 2045 metų.
– Kodėl buvo pasirinktas toks variantas – paskirstyti SGD išlaikymo kaštus iki 2045 metų. Ar nėra taip, kad ateities kartoms užmetame šį mokestį?
– Kartais ir aš girdžiu, kad ne iki galo žinome, kiek mums tas terminalas apskritai kainuoja. Bet Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERTA) skelbia viešai skaičius, ir juos galima lengvai sužinoti, iki kablelio kiek kainuoja. 2019 m. nuoma, investicijų grąža, OPEX – viskas kainavo 66,5 mln. eurų, neįskaitant „Dujų tiekimo“ dalies. Tai nugulė į vartotojų sąskaitas.
Kas bus 2020 metais? Jei mes nieko nesiskolintume, dedamoji vis tiek sumažėtų iki 62,7 mln. eurų, bet jei suma būtų išskirstyta per ilgesnį laiką – skaičiai būtų kiti. Dabar reikalinga atlikti du veiksmus – nuspręsti dėl terminalo įsigijimo, prieš tai sumažinus saugumo dedamąją apmokėjimą išdėliojant į priekį.
– Kaip jūs ginate šį sprendimą – išskirstyti išmokėjimą iki 2045 metų?
– Vietoje 62 mln. eurų galima sumažinti 27 milijonais kasmet, jei suma būtų išskirstyta per tam tikrą laiką. Terminalo įsigijimas prieš tai sumažinus dedamąją yra naudingiausias, nes per metus dujų vartotojams sumažėtų dedamoji dalis, ir tuos pinigus galėtų panaudoti kitur. Ateinančius penkerius metus mokėtų reikšmingai mažiau.
– Kaip tai paveiks dujų kainas?
– Saugumo dedamoji priklauso nuo vartotojų grupės, bet gali sudaryti 2–4 centus už kilovatvalandę. Dabar vartotojai moka 66 centus už kilovatvalandę, o išskirsčius sumažėtų 2 centais kaina. Jie, ko gero, mokės dar mažiau, nes dujų kaina krito.
– Nusikelkime į 2043 metus, kai dar mokėsime už terminalą – ar žinote, koks tada bus dujų vartojimas, ar apskritai dar bus tokių, kurie pirks dujas ?
– Remiantis tais duomenimis, kuriuos turime, gamtinių dujų vartojimas Baltijos šalyse šiuo metu yra stabilizavęs. Per 10–15 metų vartojimas išliks daugmaž šiandieniniame lygyje. 2019 m. dujų vartojimas išaugo 10 procentų Lietuvoje.
Aišku, yra veiksnių, kurie mažins dujų vartojimą – pereiname prie atliekų deginimo, biokuro. Kita vertus, turime tendencijas, kurios rodo, kad dujų vartojimas tiek pramonei, tiek sunkiajame transporte turėtų augti. Lenkijoje daromos augimo prielaidos gana didelės – dėl anglies pakeitimo kitu kuru. Lenkijos šiaurės rytų daliai arčiau iš Klaipėdos pirkti.
– Ar neteko girdėti abejonių, kad už terminalo išlaikymą vis dėlto mokės karta, kuri galbūt šiandien dar negimė ir dujas galbūt pakeis kitomis energijos rūšimis? Ką jūs atsakytumėte į tokį argumentą?
– Matome, kad pasvarstymų yra įvairių, bet kai kalbame apie naštą terminalo, kai mokėjimai nukeliami į ateitį – tai yra daroma todėl, kad terminalo mums reikės iki 2045 metų. Jei to nebūtų, tai būtų kiti sprendimai. Jeigu pamatinis dalykas – laivo nupirkimas, galvočiau, kad, kad reiktų mintyje turėti ne tik sąnaudas ir kaštus, bet ir naudą.
Galime pažiūrėt, kaip sekasi suomiams, kurie daugiausia vartoja „Gazprom“ dujas. Jie dabar aiškinasi, kaip importuoti dujas per Klaipėdą. Taigi kai kalbame apie naštą ateities kartoms, tai mes turėsime terminalą. Jei mes jo neturėtume, už dujas permokėtume.
– Dėl paties laivo įsigijimo taip pat yra įvairių nuomonių – reikia palaukti, neskubėti, pirkti mažesnį. Kaip grindžiat būtinybę pirkti „Independence“?
– Laivo įsigijimo sprendimas susijęs su įstatyminiu įsipareigojimu sumažinti saugumo dedamąją, taigi patį išlaikymą. Jeigu mes norime gauti kuo didesnę naudą, negalime skolintis terminalo išlaikymui, jei neperkame laivo. Jis turi būti iki 2044 metų. Nebuvo kito varianto, jei yra sprendimas mažinti saugumo dedamąją. Dabar turime galvoti ne ar pirksime laivą, o kaip mes jį įsigysime. Tam reikia valstybės garantijos, reikia nuspręsti, iš ko skolinsime.
Kalbant apie mažesnį laivą, sutartis su „Hoegh“ sako, kad iki 2022 metų turime pasakyti, ar mes perkame tą laivą. Kitas variantas – pirkti kitokį laivą, gal mažesnį. ES Teisingumo Teismas rugsėjį atkreipė dėmesį derindama valstybės pagalbą turėjo atsižvelgti į tai, kad Lietuvai reikia terminalo, patenkinančio visą poreikį – 11 milijonų kubinių metrų per parą. Toks šio laivo mastas ir yra.
Kalbant apie dujų importą į Lietuvą, per terminalą importavome 61 proc. visų dujų, likusi – per vamzdį. Šįmet turėsime apie 20 didžiųjų laivų dujovežių, iš jų 4 įsipareigoję pirkti, likę yra įsigyjami komerciniais pagrindais.
Kas įsigyja dujas? Iki 2019 m. turėjome tik du pirkėjus – „Lietuvos dujų tiekimą“ ir „Achemą“, kurie taip pat pardavinėdavo dujas ir kitiems vartotojams. Šįmet mes turime jau penkis terminalo naudotojus. Iš jų – dvi estiškos kompanijos, iš jų viena – valstybinio kapitalo bendrovė. Trys keturi laivai atplukdo dujas Latvijos vartotojams. Taigi iš esmės terminalas jau yra regioninis. Tie, kas importuoja dujas per terminalą, naudoja dujas Inčukalnyje.
– Ar nesikartos atvejai, kai latviai pirko dujas terminale, nemokėjo už jo išlaikymą, pagamino tomis dujomis elektrą, ir ją mes įsigijome už patrauklią kainą.
– Kiekviena šalis turi savo nacionalinį interesą. Todėl atitinkamai skiria ir subsidijas. Mūsų terminalo išlaikymo schemą galima tam tikra prasme vadinti valstybės subsidija. Latviai ir estai į terminalo išlaikymo schemą žvelgia taip – čia yra nacionalinis Lietuvos sprendimas diversifikuoti gamtinių dujų tiekimą, sumažinti su „Gazprom“ susijusias rizikas. Dabar už tai reikia mokėti, o naudojasi ne tik Lietuvos vartotojai. Iš tiesų, viena vertus, mes padengiame didžiąją dalį sąnaudų, kita vertus, didžiąją dalį vertės gauname taip pat mes.
– Vadinasi, jokių vilčių, kad išlaikymo našta pasidalintume su kaimynais, kurie taip pat sėkmingai naudojasi terminalu?
– Mes tikrai negalime sakyti, kad latviai ir estai neprisideda prie terminalo išlaikymo. Tai iš esmės neteisingas požiūris. Jie prisideda mokėdami tuos tarifus, kuriuos mes taikome Lietuvoje. Pajamos gaunamos ir per išdujinimo tarifą – tai „Klaipėdos naftos“ pajamos, kurios padeda sumažinti saugumo dedamąją. Pavyzdžiui, per metus tai siekia 2 mln. eurų. Dabar išdujinimo kaina augs, mes taip kuriame bendrą rinką, harmonizuojame tarifus.
Be to, kai latviai ir estai importuoja dujas, jie sumoka tranzito mokestį „Ambergrid“, tai dar trys milijonai eurų per metus. Uždirba ir dujų prekeiviai.
– Kaip jūs žiūrite į kritiką dėl to, kad į terminalą plaukia ir rusiškos dujos, konkrečiai iš didžiausios Rusijos privataus kapitalo dujų bendrovės „Novatek“, ir taip netiesiogiai padėjome augti Rusijos SGD terminalui Vysocke. Dėl to kritikos pažėrė ir vyriausiasis Lietuvos prezidento patarėjas Jaroslavas Neverovičius, kai kurie ekspertai. Gal nereiktų mums pirkti dujų iš rusų tiesiog dėl geopolitinių tikslų?
– Jei mes kalbame, kad į Lietuvą patenka rusiškos kilmės dujos, tai terminalo operatorius „Klaipėdos nafta“ jokios įtakos tam, iš kur dujos atkeliauja, nedaro. Vienas iš terminalo privalumų – atvira prieiga bet kuriai trečiajai šaliai. Todėl visi žino terminalo taisykles, jos aiškios ir skaidrios. Jokių formalių apribojimų terminale dujų nėra nustatyta. Žiūrint iš techninės pusės nebuvo pagrindo kilmei nustatyti.
– Bet jei politikai nutartų kitaip?
– Tam tikras mechanizmas veikia. Yra Vyriausybės suburta komisija, galinti tikrinti sandorius, kurie gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Ir tokius sandorius turi prižiūrėti, jei tai gresia saugumui, jis būtų užkardytas. Bet terminalo tikslas – prekiauti dujomis pagal biržos indekso kainas ir konkuruoja čia ne rusiškos kilmės dujų molekulės su norvegiškomis, o dvi skirtingos kainų nustatymo logikos – „Gazprom“ ir biržos. Dujos iš Vysocko buvo įsigytos su biržos logika ir ji konkuruoja su „Gazprom“ nustatyta tvarka.
