Lietuvos verslas sėkmingai tvarkosi vykdydamas vyriausybės politiką ir spręsdamas elektros kainų bei energetinės priklausomybės problemas, bet pastaruoju metu už „kiekvieno kampo“ susiduria su įvairiomis biurokratinėmis kliūtimis.
Įsigaliojus birželį priimtiems proveržio paketo įstatymų pakeitimams, spalio 5 d. derinti su visuomene buvo pateikti proveržio paketą įgyvendinantys teisės aktai – skirstomųjų ir perdavimo operatorių pasinaudojimo elektros tinklais aprašai, o pasiūlymų laukiama iki spalio 18 d. Projektus parengė skirstymo operatoriai ESO ir „Litgrid“, už projektų derinimą su visuomene atsakinga Valstybinė energetikos reguliavimo taryba.
Vienas pokyčių yra nustatyti elektrinių prijungimo galimybių išankstiniai galios rezervavimo procentai pagal Energetikos įstatyme reglamentuotus prioritetus skirstomajame ESO tinkle, todėl Energetikos įstatyme numatytas prioritetas saulės parkams pagal eiliškumą (nr. 2) sumenkinamas – šioms elektrinėms siūloma rezervuoti tik 15 proc. tinklo pralaidumo nuo kiekvienoje vietovėje esančių transformatorių laisvos galios. Taigi taip faktiškai siūloma sustabdyti visuomenei gyvybiškai reikalingų saulės parkų plėtros galimybes.
Motyvas yra siekis likusių transformatorių galią išsaugoti atsinaujinančios ir piliečių energetikos bendrijoms (Nr. 1 ir Nr. 3 prioritetai) ir taip skatinti bendruomenines energijos gamybos formas.
Atsinaujinančios energetikos bendrija yra pelno nesiekianti organizacija, daugiausia jungianti fizinius asmenis ir galinti gaminti bei tarpusavyje dalytis visais energetikos ištekliais. Piliečių energetikos bendrijos veikia panašiai, bet gali gamintis ir dalytis iš neatsinaujinančių energetikos išteklių elektros energija, tik negali gaminti kitos energijos rūšių, pvz., šilumos.
Kadangi šių formų reglamentavimas turi trūkumų, Lietuvoje jos nesivysto ir yra nukonkuruojamos puikiai veikiančios gaminančių vartotojų sistemos, kuria naudojasi dešimtys, gal jau ir šimtai tūkstančių fizinių ir juridinių asmenų, o tokių bendrijų nėra nė vienos. Todėl daug klausimų kelia toks politikos posūkis, nustatant šiems dviem reiškiniams suminį 35 proc. rezervą, juolab kad vienas jų naudotų neatsinaujinančių išteklių energijos gamybos rūšis, pavyzdžiui, dujas ar mazutą.
Kadangi ne visi turi nuosavus stogus ar laisvų žemės plotų elektrinėms įsirengti, vis labiau reikalingos nutolusios elektrinės ir vyriausybės pagalba lengvinant šių projektų vystymo reguliavimą ir suteikiant gyventojams finansinę paramą. Energetinį skurdą dabar veiksmingiausiai mažina gaminančio vartotojo schema ir nutolusios elektrinės, todėl į tai šiandien ir reikia orientuotis, o pasinaudojimo tinklais aprašas pirmiausia ir prašosi šių
prioritetų skirstymo tvarką peržiūrėti iš esmės siekiant nepadaryti klaidos, kuri paveiktų gyventojų galimybes rinktis būti nepriklausomiems nuo rinkos nestabilumo, ir neužkirsti kelio šiandien vieninteliam efektyviam būdui gelbėtis nuo didelių elektros kainų. Tokie siūlymai būtų pabaiga nutolusiems saulės parkams dėl egzistuojančių fiksuotų prijungimo sąnaudų ir likusių laisvų galių transformatorinėse.
Rugsėjo 9 d. diskusijoje Seime dėl gaminantiems vartotojams taikomų tarifų energetikos ministras minėjo, kad svarstoma leisti saulės parkus vystyti perdavimo „Litgrid“ tinkle, kur jungiamos didelės šimto megavatų elektrinės. Atkreiptinas dėmesys, kad šios galimybių studijos ir teisinės bazės redagavimas užtruks, ir po to, kai bus sudaryta tokia galimybė, jos geriausiu atveju būtų prijungiamos per trejus metus. Tad žinant, kiek Lietuvoje užtrunka reguliavimo dokumentų derinimo procesai, iš viso tai užtruktų ketverius metus. Kyla klausimas, kam jos bus reikalingos, juk jų reikia čia ir dabar. Ar tai nebus susiję su mažesnių nutolusių elektrinių plėtros stabdymu? Kieno interesams vis dėlto atstovauja valdžios institucijos?
Panaši situacija klostėsi energetikos ministrui svarstant proveržio paketą taip, kad tų nuostatų jau nebebūtų galima derinti su socialiniais partneriais ir užmovus 2 gigavatų „apynasrį“ saulės gamintojams bei to paties nepritaikant vėjo energetikai. Juk į „Litgrid“ tinklą dažnai jungiamos valstybės institucijoms atskaitingom, pavyzdžiui, „Ignitis“ priklausančios elektrinės, kurių daliniai akcininkai yra verslas, tad natūraliai jos siekia pelno ir turi neabejotinai svaresnį balsą formuojant energetikos politiką, palyginti su visuomenės interesams atstovaujančiais socialiniais partneriais. Tad panašu, kad tai dar viena interesų kova atsinaujinančios energetikos sektoriuje, kuriame persvarą turi „valstybinis verslas“, todėl gyventojams ir verslui „gelbėjimosi rato“ reikės laukti dar ketverius metus.
Lietuvos politikai užmiršta, kad jie tarnauja visuomenei, o ne atvirkščiai. Politinėje arenoje būna geresnių laikų, būna blogesnių, bet ši susiklosčiusi situacija valdant energetikos sektorių yra labai bloga. Politika pirmiausia turi tarnauti paprastiems asmenims, o ne stambiosioms „valstybinio verslo“ grupėms, kurios ciniškai nusigręžia nuo gyventojų interesų ir, žmogui porą dienų neapmokėjus elektros sąskaitos, siunčia elektriką, kad šis atjungtų elektrą.
Visuomeninės organizacijos dabar turėtų teikti siūlymus aprašams. Pavyzdžiui, elektros skirstymo operatoriaus ESO veikloje labai trūksta skaidrumo, o apraše nėra siūloma, kaip didinti skaidrumą. Praktika parodė nemažai „nešvarių“ šios institucijos procesų momentų prijungiant elektrines. Paprastiems žmonėms šiuose etapuose sunku susigaudyti, jie visaip mulkinami, procesai vilkinami, kol galop paaiškėja, kad vartotojui transformatoriuje galios jau nebeliko. Pirmiausia reikia įtvirtinti atskaitomybę už dokumentų išdavimo terminų laikymąsi. Terminų ir sąžiningumo kriterijų privalu laikytis ypač dabar, kai vyksta visa tai.
Klausimas, ar visuomeninėms organizacijoms pavyks įtikinti valdžios ir visuomenės interesus derinančią Valstybinę energetikos reguliavimo tarybą peržiūrėti pralaidumo skirstymo tvarką iš esmės ir išsaugoti elektros kainų pažeidžiamiems gyventojams galimybes apsisaugoti nuo didelių elektros kainų bei įvesti atskaitomybę dėl ESO išduodamų dokumentų terminų ir kitų procesų.
Pirmiausia tam reikalinga techninė tokių siūlymų įgyvendinimo patirtis, o tam būtinas derinimas su socialiniais partneriais. Žvelgiant į praktiką Valstybinė energetikos reguliavimo taryba veiksmingai atstovauja ginčams tarp visuomenės ir institucijų dažnu atveju priimdama
sprendimus vartotojų naudai, bet, kaip sakoma, pagyvensim ir pamatysim. Nes iš siūlomo pasinaudojimo tinklais aprašo projekto dinamikos, kaip jau yra nebe pirmą kartą, šakočius valgys tik išrinktieji.
Raginame Valstybinę energetikos reguliavimo tarybą šioje situacijoje neskubėti priimti sprendimų, nuosekliai pataisyti aprašus pagal socialinių partnerių siūlymus, surengti antro projekto varianto derinimo ratą, susitikimą ir aptarimą. Kad nebūtų kaip su skubiai priimamu „proveržio“ paketu ir dėl to kylančiomis problemomis, nes iš esmės tai ne proveržis, o svarbiausių šiame įstatymų rinkinyje svarstytų aspektų stabdymas ir gyventojų skandinimas nevaldomoje elektros kainų „karuselėje“.
