Lapkričio 19 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas Stambule. Čia jie dalyvavo ceremonijoje, kuria buvo pažymima dujotiekio „Turkish Stream“, sujungsiančio Rusiją su europine Turkijos pakrante, pirmojo povandeninio segmento statybos darbų pabaiga.
Pasak M.Pierini, šis projektas vaizdžiai iliustruoja Maskvos strategiją, kuria ji siekia sustiprinti savo, kaip gamtinių dujų tiekėjos Europai, poziciją ir sumažinti savo priklausomybę nuo tranzito koridoriaus, besidriekiančio per Ukrainą.
Abiem svarbu savaip
Ankaros požiūriu, šis projektas – tai įrodymas, kad sprendimus Turkija geba priimti pati, o kartu ir Turkijos regioninės reikšmės įprasminimas. Ankara įsitikinusi, kad „Turkish Stream“ padės jai siekti ir politinių tikslų. Šis projektas stiprina besimezgančią glaudžią Turkijos ir Rusijos bičiulystę ir dar sykį įrodo, kaip smarkiai Ankara nori, kad reikšmingų tarptautinės svarbos klausimų (šiuo atveju – susijusių su nemažos Europos Sąjungos dalies gamtinių dujų poreikio patenkinimu) sprendimas iš dalies priklausytų ir nuo jos.
Vis dėlto rašinio autorius pažymi, kad, nutiesus dujotiekį „Turkish Stream“, Ankara pati – apsirūpinimo energija požiūriu – taps labiau priklausoma nuo Maskvos.
Antra vertus, Turkijos indėlis į šį projektą taps esminiu elementu, užtikrinsiančiu ilgalaikės daugiaaspektės Rusijos strategijos, kurią ji įgyvendina siekdama išlikti pagrindine Europos dujų tiekėja, gyvybingumą. Tai bus trečiasis dujų koridorius šalia dviejų jau esamų – Ukrainos ir Baltijos jūros. Strategija plėtojama keliais lygmenimis: Ukrainoje, Baltijos jūroje ir ateityje numatant dujotiekio „Turkish Stream“ tęsinius į Pietų ir Vidurio Europą – Bulgarijos, Serbijos, Vengrijos, Slovakijos, Graikijos ir Italijos kryptimi.
Šiai Rusijos įgyvendinamai strategijai nenustoja prieštaravusios Jungtinės Valstijos.
M.Pierini atkreipia dėmesį į tai, kad dujotiekis „Turkish Stream“ neįeina į ES energetikos sąjungos planus, kadangi jis niekaip nedera su Europos siekiu diversifikuoti energijos tiekimą. Šis dujotiekis – priešingai – sustiprins Rusijos rinkos dominavimą tiek Turkijoje, tiek Europos Sąjungoje.
Manoma, kad Ukrainą išraizgęs dujotiekio tinklas, kuriuo rusiškos dujos pasiekia Vakarų Europą, ir toliau bus gyvybiškai svarbus. Jei dujų tranzitas šiuo tinklu sumažėtų, Kijevas būtų priverstas patirti nemažų nuostolių, o Rusijos strategija Ukrainos atžvilgiu būtent tai ir numato.
Nemažai priklausys nuo to, kuo baigsis derybos dėl galimybės pratęsti Rusijos–Ukrainos prekybos susitarimą, kuris nustos galiojęs 2019 m. Siekdama sušvelninti Kijevo nerimą, Vokietija išreiškė poziciją, kad galutinis susitarimas dėl „Nord Stream 2“ – ES viduje ganėtinai prieštaringai vertinamo dujotiekio – nebus įmanomas, jei nebus užtikrintas tranzito per Ukrainą tęstinumas.
Užmojai gerokai peržengia ES ribas
Rusijos strategija toli gražu neapsiriboja rusiškų dujų tiekimu į Europos žemyną. Jos akiratyje – ir rytinė Viduržemio jūros regiono dalis.
Antai – Egiptas. 2016 m., po to, kai Egiptui priklausančioje Viduržemio jūros dalyje buvo aptiktas milžiniškas Zohro dujų telkinys, Rusija, pritarus Italijos vyriausybei, su kuria ši šalis puoselėja ilgalaikę artimą bičiulystę, iš Italijos energetikos bendrovės „Eni“ nusipirko teisę į 30 procentų šio telkinio. Oficialiai įvardyta šio sandorio priežastis – bendrovės „Eni“ siekis išskaidyti riziką, susijusią su veikla Egipte, primena M.Pierini.
Panašiai Rusijos dėmesį traukia ir prie Libano krantų aptikti dujų telkiniai – nepaisant, kad gręžybą čia daugiausia vykdo Prancūzijos „Total“ ir ta pati Italijos „Eni“, kurių kiekvienos dalis sudaro po 40 proc. Rusijos bendrovė „Novatek“ įsigijo likusius 20 proc.
Straipsnio autorius atkreipia dėmesį, kad Rusijos žvilgsnis nepraslysta ir pro Siriją. Čia Rusija jau ėmėsi veiksmų, kad įsitvirtintų tiek dujų, tiek naftos sektoriuose, ir jai visai nesvarbu, kad šalyje tebevyksta karas.
Faktinis Rusijos pastarojo meto manevrų poveikis smarkiai priklausys nuo to, kokia politinė tvarka nusistovės šioje jau beveik aštuonerius metus pilietinio karo draskomoje šalyje. Daugelis Sirijos naftos ir dujų telkinių plyti į šiaurę ir rytus nuo Eufrato upės, t. y. teritorijoje, kuri šiuo metu nepatenka į režimo pajėgų kontrolės zoną. Be to, dėl priežasčių, susijusių su jūroje vykdoma karine veikla, Sirijai priklausančiuose vandenyse jokių išteklių kol kas nežvalgyta.
Irake Rusija per įvairias naftos ir dujų bendroves aktyviai dalyvauja derybose dėl sandorių dujų tiekimo klausimais Kurdistano regione, nors eksportą jai tektų vykdyti tranzitu per Turkijos teritoriją, o gal net – tolimoje ateityje – per Siriją.
Rusija geba išnaudoti progas
Rašinio autoriaus M.Pierini nuomone, tokią plataus užmojo Rusijos strategiją galima pateisinti Europos dujų rinkos lūkesčiais: kuo labiau Europai reikia dujų, tuo Rusijai geriau.
Oksfordo energetikos studijų instituto duomenimis, dujų paklausa Europoje (įskaitant Turkiją ir ES nepriklausančias Rytų Europos šalis, išskyrus Serbiją) dėl ekonomikos atsigavimo, klimato kaitos poveikio ir padidėjusio dujų suvartojimo energijos sektoriuje didėjo trejus metus iš eilės (2015, 2016 ir 2017 m.) ir pasiekė 548 mlrd. kubinių metrų lygį. Panašu, kad ta pati tendencija išlieka ir šiemet.
Suomijos tarptautinių santykių instituto požiūriu, sėkmę Rusijai atnešė keli veiksniai: ES ekonomikos atsigavimas ir sumažėjusi dujų gamyba, mažesnės Rusijos dujų pardavimo kainos ir Europos rinkoje susidaręs nerusiškų suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) trūkumas.
Pažymėtina, pasak autoriaus, ir tai, kad ilgainiui nebeliko ES ir Rusiją priešinusių nesutarimų, susijusių su tyrimu dėl monopolinės „Gazprom“ veiklos ir Rusijos skundu Pasaulio Prekybos Organizacijoje. Taigi, nors politinis klimatas ir nekoks, komerciniai abiejų pusių interesai – aukščiau.
Tokiomis aplinkybėmis Rusijai nėra didelio pagrindo nerimauti dėl galimo savo, kaip pagrindinės ES dujų tiekėjos, padėties praradimo (2016 m. rusiškos dujos sudarė 40 proc. viso ES išorės importo). Vis dėlto autorius primena, kad naujų aplinkybių kontekste, pavyzdžiui, Europai intensyviai ieškant galimybių dujas importuotis iš kitų šaltinių, situacija gali pasikeisti. 2017 m. SGD importas sudarė tik 14 procentų viso ES išorės dujų importo, daugiausia iš Kataro (41 proc.), Nigerijos (19 proc.) ir Alžyro (17 proc.).
Du požiūriai – Briuselio ir Maskvos
Žvelgiant plačiau (arba – Briuselio požiūriu), „Turkish Stream“, kurio maksimalus pajėgumas, kaip manoma, turėtų siekti 31,5 mlrd. kubinių metrų per metus (iš kurių 15,75 keliautų į Europą), sudarys palyginti nedidelę dujų tiekimo į ES grandinės dalį – tik kiek daugiau negu 6 proc. ES importo (vertinant pagal 2017 m. lygį).
Tačiau Maskvos požiūriu, Rusijos dujų eksporto į Europą (įskaitant Turkiją) pajėgumą šis dujotiekis sustiprins pakankamai reikšmingai. Darant prielaidą, kad antrasis „Turkish Stream“ statybos darbų etapas bus sėkmingai baigtas ir dujotiekis galės veikti visu pajėgumu, rusiškų dujų eksportas į ES ir Turkiją galėtų sudaryti nuo 16 iki 19 procentų (vertinant pagal 2017 m. lygį ir įsivaizduojant, kad visi kiti rodikliai lieka nepakitę).
Šia prasme lapkričio 19 d. Stambule vykusi ceremonija buvo daugiau nei tik eilinė proga nusifotografuoti. Tai buvo ženklas, kad Rusija, padedama Turkijos, sėkmingai žengia į vis platesnę Vakarų Europos teritoriją. Nepamirštant Rusijos ir Turkijos susitarimo dėl zenitinių raketų sistemos S-400 įrengimo, tai buvo ženklas, kaip sėkmingai Ankaros santykinę diplomatinę izoliaciją Rusija geba išnaudoti savais tikslais. O Turkijos sostinei tai tik dar viena proga pasakyti pasauliui, kad Turkija – irgi svarbi, rašo M.Pierini.
