Knygoje yra pateikiamos B.Bryce'o įžvalgos apie energetikos politiką. Jos derinamos su Vakarų technologijų istorija. Jis pradeda pasakoti apie Panamos kanalą ir Edisono lemputę, kalba apie pirmuosius kompiuterius, įterpia pasakojimą apie Kalašnikovo automatus, olimpinių žaidynių rungtis ir „Tour de France“ lenktynes.
Vargu, ar R.Bryce'o pažiūros būtų priimtinos Baltuosiuose rūmuose. Jis aplinkosaugininkus, tokius kaip Alas Gore'as, Billas McKibbenas, „Greenpeace“, vadina katastrofistais ir optimistais – jie per daug vilčių deda į vėjo energetiką, saulės baterijas, biokurą. R.Bryce'as teigia, kad skirtumai tarp energijos rūšių yra ne ideologiniai, bet fiziniai ir ekonominiai – tai yra pernelyg menkos alternatyvos, kad apie jas būtų galima kalbėti kaip apie būdą patenkinti vis augančią elektros paklausą pasaulyje.
JAV turi apie 300 mlrd. vatų anglies generacijos. Ją pakeisti vėjo energija prireiktų 300 tūkst. kvadratinių kilometrų žemės – maždaug tokį plotą užima Italija.
Mokslininkas apskaičiavo, kad vėjo energijos tankis kvadratiniam kilometrui gali siekti vieną vatą. Pavyzdžiui, vienam „Facebook“ informacijos centrui reikalingą energiją galėtų pagaminti 28,5 kvadratinių kilometrų žemės. JAV turi apie 300 mlrd. vatų anglies generacijos. Ją pakeisti vėjo energija prireiktų 300 tūkst. kvadratinių kilometrų žemės – maždaug tokį plotą užima Italija.
Niekas ir nesiūlo visiškai uždaryti anglimi varomų jėgainių, tačiau šis jo pavyzdys įrodo, kad vėjas visada sudarys tik nedidelę energijos dalį.
Biokuras gali pagaminti tik trečdalį tos energijos vienam kvadratiniam metrui, kurią pagamina vėjas, todėl tam prireiktų dar daugiau žemės.
Prognozes, kad iki 2050 metų JAV apie 23 proc. energijos pasigamins iš biokuro, jis vadina absurdiškomis. Tam reikėtų 886 kvadratinių kilometrų žemės, arba viso Teksaso, Niujorko ir Ohajo kartu paėmus.
